„Džiaukimės su angelais ir garbinkime Dievo Sūnų, švęsdami Mergelės Marijos Ėmimą į dangų". Šiuo kvietimu džiaugtis šv. Mišių įžangos priegiesmis įveda mus į šios dienos šventės liturgiją, skirtą Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų paguodos garbei.

Džiaugiuosi, kad galiu kartu su jumis kaip maldininkas šioje jūsų šventovėje pagerbti Švč. Mergelę Mariją, Dievo ir mūsų visų Motiną, švęsti pirmą kartą kaip Šventojo Tėvo atstovas Lietuvoje Eucharistiją. Kartu, kaip gerai žinote, švenčiame šios bažnyčios 350 metų jubiliejų ir 10 metų jubiliejų, kai buvo karūnuotas šis paveikslas, kurį jūs garbinate kaip stebuklingą ir gailestingą.

Dėkoju brangiam vyskupui Juozapui Matulaičiui už malonų pakvietimą. Tai buvo vienas pirmųjų pakvietimų, kurį gavau ką tik atvykęs į jūsų kraštą praeitų metų spalio mėnesį. Priėmiau jį su dėkingumu ir šiandien džiaugdamasis esu su jumis. O vakar šventėme liturginę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę Marijos šventovėje Agluonoje, Latvijoje. Tai yra jau antras mano vizitas į jūsų vyskupiją, pirmą kartą lankiausi šių metų balandžio 16 d. Tada kartu su kardinolu Meisneriu koncelebravome šv. Mišias katedroje.

Daugeliui tautų Marijos šventovės buvo ir yra gyvybiškai svarbios tikinčiųjų ir jų tautų gyvenime. Puikiai žinome, kokios reikšmingos buvo ir yra Čenstochovos šventovė Lenkijoje, Lurdas Prancūzijoje, Gvadelupė abiem Amerikoms, prisiminti čia galima ir Fatimą, didžiąsias Italijos Marijos šventoves. Jūsų krašte, be šios Pivašiūnų šventovės, norėčiau paminėti Aušros Vartus ir Šiluvą.

Esu įsitikinęs, kad Marijos šventovės Lietuvoje, ypač okupacijos ir komunistinio persekiojimo metais, jūsų tautai buvo tie šviesos ir vilties žiburiai, stiprus padrąsinimas atsispirti ateistinei - materialistinei propagandai ir išlikti ištikimiems savo tėvų tikėjimui. Taip ir šiandien, po nepriklausomybės, šitos Marijos šventovės turi būti religinio ir moralinio jūsų tautos atsinaujinimo centrai.

Kiek maldininkų per tuos 350 metų aplankė šį Marijos – Nuliūdusiųjų paguodos paveikslą Pivašiūnuose? Tik Dievo Motina Marija žino širdies paslaptis ir jos sielvartus, išlietas čia ašaras, į ją nukreiptas maldas. Tiktai ji žino, kiek čia atrado paguodą ir padrąsinimą, ramybę, susitaikymą su Dievu ir kelią į tikėjimą.

Apie tas nesuskaitomas gautas malones liudija daugybė tikinčiųjų padėkos ženklų (votų). Padėkos ir pagarbos išraiška Pivašiūnų Marijai buvo paveikslo karūnavimas. Prieš 10 metų Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius karūnavo šį paveikslą popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna.

Brangūs broliai ir seserys, Vatikano II Susirinkimas primena, kad Švč. Mergelė Marija, būdama Dievo Motina, taip pat yra krikščionių motina ir Bažnyčios Motina. Savo mirties agonijoje ant kryžiaus Jėzus patikėjo savo motiną apaštalui Jonui ir per jį visiems apaštalams: „Moterie, štai tavo sūnus!"<...> „Štai tavo motina!" (Jn 19, 26–27)

Marija buvo per pirmąsias Sekmines vakarienės menėje, kai apaštalams buvo atsiųsta Šventoji Dvasia ir gimė Bažnyčia. Marija yra krikščionių motina per visą Bažnyčios istoriją, ypač sunkiais momentais, persekiojimo ir prispaudimo laikais. Marija yra pasirodžiusi kaip nuliūdusiųjų paguoda, kaip nenuilstamos pagalbos Motina, kaip neišsemiamos paguodos, pagalbos ir padrąsinimo šaltinis.

Kaip praeityje, taip ir šiandien Marija bus visuomet labiausiai garbinama tarp visų šventųjų Bažnyčioje. Marija yra šventesnė nei kiti šventieji, nes ji buvo arčiausiai iš visų šalia Kristaus, mūsų Atpirkėjo. Ji buvo Jo Motina, buvo pirmoji tarp tų, kuriuos Jėzus pavadino palaimintaisiais Evangelijoje: „Palaiminti, kurie klausosi Dievo žodžio ir išsaugo jį savo širdyje". Marija tai padarė tobuliausiai iš visų.

Marija buvo ištikimiausia Kristaus mokinė ir todėl turėjo nepakartojamą viso ko dalį. Kaip vienintelė iš visų šventųjų Marija turėjo privilegiją kartu su savo sūnumi naudotis visiška laime kaip paimtoji į dangų. Tai ir yra šios dienos džiugioji naujiena, kurią šiandien švenčiame. Marija buvo mirusi, kaip ir pats Jėzus buvo miręs, kaip ir visi žmonės turi mirti. Bet prisikėlęs Jėzus nepaliko savo Motinos kapo rūsyje, bet paėmė su siela ir kūnu pas save į amžinąją garbę ir gyvenimą danguje.

Kaip Kristaus prisikėlimas, taip ir Marijos paėmimas į dangų yra išsipildymas Šventojo Rašto žodžių, kurie užrašyti apaštalo Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!" Tai Šventasis Raštas skelbia visiems žmonėms laikų pabaigoje, kai jų gendantys kūnai apsivilks negendamybe, tai išsipildė Jėzuje jo prisikėlimu ir įžengimu ir jo Motinoje Marijoje jos paėmimu į dangų su siela ir kūnu.

Marija yra vienintelė žmogiška būtybė be nuodėmės, kuri buvo paimta su siela ir kūnu į dangų, tobuliausia Kristaus mokinė ir todėl taip pat šviesus pavyzdys mums visiems. Ji mums nurodo, kaip turime šioje žemėje gyventi, kad būtume Kristaus mokiniai, tai yra šventume, nusižeminime ir paklusnume Dievo valiai. Dalyvaudama Kristaus prisikėlime ir įžengime paėmimu į dangų Marija mums yra pavyzdys ir amžinosios mūsų paskirties, kuriai mes, tikintieji, esame pašaukti.

Prefacijoje už mirusiuosius išpažįstame tikėjimą amžinuoju gyvenimu: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė". Tų, kurie bus išganyti, pirmiausia siela įeis į amžiną buveinę, po to laikų pabaigoje, kai visi kelsis iš numirusiųjų, – kūnas. Marija buvo pirmtakė, parodžiusi mums kelią, kaip mes turime eiti pas ją ir kur ji yra nuėjusi paimta į dangų.

Brangūs broliai ir seserys, Marijos Ėmimo į dangų šventė todėl yra džiaugsminga, kad tai yra gyvenimo pergalė prieš mirtį ir mūsų visų bendras pašaukimas amžinajam gyvenimui. Mūsų Dievas ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jis nenori nusidėjėlio mirties, jis nori, kad šis gyventų. Todėl duoti gyvenimą yra pagrindinė Jėzaus misija. Jis pats tai aiškiai sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų"(Jn 10, 10).

Krikščionio pašaukimas yra pašaukimas gyventi, džiaugtis, būti optimistu ir laimėti, todėl kad pabaigoje mes visi privalėsime nugalėti su prisikėlusiu Kristumi. Krikščionių tikėjimas yra priešingas pesimizmui, nusiminimui, fatalizmui, kuris yra būdingas mūsų laikų žmonėms. Daugeliui modernių filosofų žmogaus gyvenimas yra ėjimas mirties link, kur viskas ir pasibaigs. Mums, krikščionims, priešingai, mūsų gyvenimas yra pašaukimas, kelionė iki gyvenimo pilnatvės su Kristumi čia, šioje žemėje, ir vėliau dangaus garbėje. Marijos Ėmimo į dangų šventė tai patvirtina.

Vargšai yra skeptikai, netikintieji ir ateistai, kurie mano, kad mûsų tikėjimo viltis yra iliuzija, anot komunistų materialistų – „opiumas liaudžiai". Vargšai tie, kurie ieško laimės tik gyvenimo gerovėje, malonumuose, narkotikuose. Vargšai tie, kurie temoka pasakyti: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime"(Iz 22, 13). Toks jų elgesys priklauso nuo klaidingos pasaulio ir gyvenimo vizijos supratimo. Marijos vizija buvo visiškai skirtinga, ją galime reziumuoti Magnificat giesme: „Mano siela garbina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Išganytoju".

Viena iš esminių klaidų, kurią daro daugelis žmonių, yra bandymas projektuoti ir numatyti savo gyvenimą pačiam vienam, nepasitikint niekuo, net ir Dievu. Jie mano, kas religija yra silpnumo požymis. Nori stovėti tik ant savo kojų, bet jie yra išpuikėliai ir kvailiai. Marija, priešingai, buvo nusižeminusi. Ji sušuko: „Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę <...>. Didžių dalykų padarė man Visagalis". Ji žinojo, kad visos jos privilegijos išeina iš Dievo, ir kad tik vienas Dievas su savo galia ir meile galėjo padaryti ją vertą būti Dievo Motina. Savo gyvenime ji turėjo daugybę problemų ir sunkumų, bet kentėjo su savo sūnumi dvasia, kuri visiškai pasitikėjo Dievu. Ne savim pasitikėjo, bet Dievu.

Galime paklausti, ar jos pasitikėjimas Dievu buvo apviltas? Ar jos viltis buvo iliuzinė? Aišku, kad ne! Priešingai, nes Marija tikėjo ir pasitikėjo, kad žodžiai, kuriais Viešpats kreipėsi į ją, išsipildys. Ji buvo paimta su siela ir kūnu á gyvenimo pilnatvę. Jos Sūnus priėmė savo žmogišką gyvenimą iš savo motinos įsčių, ji gavo amžinąjį gyvenimą per Jo mirtį ant kryžiaus. Tik per Mariją galima mūsų laimė, gyvenimas, kuris priimamas kaip pažadas, kurį Dievas duoda Jėzuje Kristuje. Kaip Marija, taip ir mes galėsime priimti gausiai Kristaus teikiamą gyvenimą.

Eucharistinėje Mišių aukoje kreipkime savo žvilgsnius į Kalvarijos kalną, kur Marija stovi po kryžiumi. Kristus išskėstomis rankomis mirdamas ant kryžiaus atvėrė mums visiems amžinojo gyvenimo vartus. Šis kalnas yra čia, ant altoriaus. Susirinkę aplink šį altorių per Marijos Ėmimo į dangø šventę, priimsime iš Kristaus kryžiaus gyvenimą ir priimsime jį gausiai, jis suteiks galimybę su paimtąja į dangų Marija dalyvauti amžinajame gyvenime. Amen.