25 eilinis sekmadienis (C)
Am 8, 4–7; 1 Tim 2, 1–8; Lk 16, 1–13

Pranašas Amosas buvo didysis teisingumo šauklys, gynęs Dievo įsteigtą ir Sandora įtvirtintą dorovinę tvarką. Jis pliekė karštligiško turtėjimo epochoje (Jeroboamo II karalystės laikotarpiu, 783 – 743 m. prieš Kristų) įsigaliojusias negeroves. Jo akis badė socialinio nuosmukio požymiai. Turtai, suplaukę į nedaugelio tautos vadovų rankas, buvo jų korupcijos priežastis; vargšų išnaudojimas tapo įprastas dalykas; ištobulintos tautinės religijos apeigos teikė patogų prieglobstį ir leido jausti teisuolišką pasitenkinimą savimi. Pranašas ėmėsi griauti šį pavojingą pasitenkinimą.

Amosas nešneka mįslėmis ar užuominomis; jo kalba neklaidina ir nesiekia kompromisų. Jis ugningai smerkia vargšų priespaudą, jų apgavystę, taip pat ir pagedusią teisinę sistemą, nebeteikiančią jokios vilties pasiekti teisingumo (2, 6–8; 3, 9–11; 5, 7; 10–12 ir kt.). Trumpas šios dienos skaitinys yra labai iškalbingas. Pranašas geliančiai sarkastiškai vaizduoja „religingus" darbdavius, nekantriai laukiančius šventadienio pabaigos, kad iš naujo galėtų tęsti pelningą verslą. Šabo ir kitų švenčių šventimas – koks gėdingas laiko gaištas! Nors įstatymas draudė Izraelio prekybininkams sukčiauti naudojant netinkamus matus bei svarsčius (Kun 19, 36; Įst 25, 14–15), jie vaizduojami sukčiaujantys ir pardavinėjantys grūdų nuobiras. Tokiomis sąlygomis nukenčia labiausiai pažeidžiami vargdieniai – jie perkami ir parduodami.

Antrajame skaitinyje kalbama apie užtarimo maldą. Krikščionių bendruomenė raginama melstis už civilinę valdžią ir pagoniškus valdovus. Jie raginami melstis ne tik dėl tos savaime suprantamos priežasties, kad patys galėtų ramiai gyventi, bet ir dėl to, kad anie valdovai taptų Dievo išganymo dalininkai. Senajame Testamente labai aiškiai skamba mintis, kad Dievas yra gelbstintis Dievas. Jo gelbstinti malonė, pirmiausia pasiekusi Izraelį, išplis po visą žmoniją. Ši mintis aiškiai išreikšta 4 eilutėje: Dievas ir Gelbėtojas „trokšta, kad visi žmonės bûtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą". Išganymas dovanojamas visiems. Nežinome, ar bus tokių, kurie galiausiai nepasieks išganymo. Viena aišku, tėra tik vienas kelias, kuriuo nueinama į pražūtį, – tai Dievo meilės dovanos atmetimas. Dievas yra meilė ir jo tikslas yra meilė. Ar gali kuris nors jo vaikas galutinai nusisukti nuo jo begalinės meilės? Vienas Dievas žino. Būkime tvirtai įsitikinę, kad Dievas trokšta išganyti visus. Yra vienas Dievas ir vienas tarpininkas Jėzus Kristus, išpirkęs visus.

Jėzaus laikų žmonės turėjo be vargo suprasti palyginimą apie apsukrųjį prievaizdą. Jie vertino humorą, slypintį drąsiame sugretinime: prastos reputacijos žmogus pateikiamas kaip ryžtingo apsisprendimo ir veikimo pavyzdys. Tačiau atsietas nuo Palestinos konteksto šis palyginimas ėmė kelti keblumų – juk kaip pavyzdys pateikiamas žmogus be jokių sąžinės skrupulų. 11–13 eilutės turi išsklaidyti keblumus dėl prievaizdo elgesio vertinimo. Jis nebe pavyzdys, bet įspėjimas. Šios pridėtinės mintys nepakeičia parabolės esmės, tačiau liudija, kaip ankstyvojoje Bažnyčioje ši parabolė buvo aiškinama ir pritaikoma bendruomenės gyvenime.

1–9 eilutėse apsukrusis prievaizdas, nesąžiningas žmogus, rodomas krikščionims kaip pavyzdys, kaip išmintingai naudotis pinigais. Siūloma pinigais įsigyti bičiulių, kurie vėliau, pritrūkus pinigų, priimtų geradarius į amžinąsias padangtes. Išmintingai naudoti pinigus – tai dalyti juos vargšams ir taip užsitikrinti amžinąjį likimą. Turtuolių nelaimė yra tai, jog jų akys nepakyla aukščiau turto ribojamo horizonto: „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis" (Lk 12, 34). Netgi jei turtuolis išgirsta žodį, jį nusmelkia rūpesčiai, turtai, gyvenimo malonumai (plg. Lk 8, 14). Turtuolių širdys apsunkusios nuo „svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių" (Lk 21, 34). Jie nesugeba pažvelgti anapus šio gyvenimo tikrovės. Lukas veikiausiai buvo susidūręs su daugeliu pasiturinčių krikščionių bendruomenės narių.

Apsukriojo prievaizdo palyginime pozityviai teigiama tai, kas negatyvia forma nusakoma palyginime apie kvailą turtuolį (Lk 12, 13–21). Prievaizdas bent jau apdairus: jo pavyzdys moko žmones žemiškąsias gėrybes naudoti dangiškajai ateičiai. Turtuoliai grėsmingai įspėjami (Lk 6, 24–26), o palyginime apie kilmingą turtuolį (Lk 18, 18–27) parodoma, su kokiais sunkumais susiduria turtingas žmogus siekdamas išganymo. Zachiejaus atvejis rodo, kad visuomet įmanomos išimtys: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas" (Lk 19, 9). Tačiau Lukas, atpasakodamas šią Jėzaus ištarmę, susieja ją su turtingojo muitininko pareiškimu: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai". Zachiejus išgelbėjamas, tačiau jo turtas grįžta vargšams ir jo rinkliavomis nuskriaustiems žmonėms. Lukas laikosi savo nuostatos, kad tinkamas turto panaudojimas yra išdalyti jį vargšams.

Nors Lk 16, 9–13 eilutės apie apsukrųjį prievaizdą yra pridėtinės parabolės, nėra neteisinga tvirtinti, jog galutinė parabolės mintis, Luko suvokimu, yra 13 eilutė: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai". Pagrindinis klausimas yra ne dėl dvejopo pinigų naudojimo būdo, bet veikiau negalimybės daryti kompromisus tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo turtui, – nes Mamona aiškiai įgyja stabo pavidalą. Tačiau konfliktas vyksta ne tarp Dievo ir Mamonos. Svarbiausias mūšio laukas yra žmogaus širdyje. Žmogus negali pasidalyti ir tarnauti dviem šeimininkams. Jis privalo pasirinkti.

Turtingo žmogaus padėtis yra tragiška: jo turtai traukia jį prie Mamonos. Sunku išsilaisvinti iš turto pančių ir atsiduoti Dievo tarnybai. Lukas baigia parabolę pamokymu: „darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona".

Parengta pagal kun. Wilfrid Harrington OP