IR PUSDIEVIS, IR NIEKAS

27 eilinis sekmadienis (C)
Lk 17, 5–10

Šios dienos Evangelijos skaitinys atskleidžia dvi skirtingas Jėzaus mokinio puses, nutolusias viena nuo kitos kaip dangus nuo žemės. Pirmojoje skaitinio dalyje Jėzaus mokinys yra nelyginant pusdievis, galįs atlikti tiktai Dievui įmanomus darbus; antrojoje jis – samdinys, niekuomet nesijaučiąs pakankamai padaręs savo ponui ir galiausiai pareiškiąs, kad jis yra niekas. Jėzaus mokinys turi išsitekti tarp šių kraštutinumų, teisingiau: jis turi stengtis juos suglaudinti.

Pasakojimas prasideda apaštalų prašymu: „Sustiprink mūsų tikėjimą!" Koks tikėjimas čia turimas galvoje? Tikriausiai ne tie keli įsakmūs teiginiai, surašyti „Tikiu į Dievą" maldoje, o tikėjimas, kuris daro stebuklus. Nikodemas sako apie Jėzų: „Niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo" (Jn 3, 2). Tikintysis yra tarytum suaugęs į viena su Dievu. Jis ne tik gyvena, bet ir veikia Dievo vardu. Pagal Žyd 11, 1: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome". Vienybė su nematomuoju Dievu, juo ji visuotinesnė, juo ir ryšys su Visagaliu yra glaudesnis: jis gali pereiti ir į Dievo veikimo sritį, nusitęsti į Jo kūrybos horizontus. Jis gali ne tik pagydyti ligonį – tai daro kartais ir prigimtinę gydymo dovaną turintys žmonės, – bet ir valdyti gamtos reiškinius, daryti darbus, kurie normalioje gamtos tvarkoje nevyksta. Mūsų Evangelijos skaitinyje pateiktas pavyzdys: medžiui įsakoma išsirauti ir pasisodinti jūroje, ir jis paklūsta. Pagal Mt 17, 19 ir 21, 21 tikintysis įsako kalnui persikelti į kitą vietą arba mestis į jūrą, ir taip atsitinka. Dėl šio palyginimo vaizdingumo net kasdienėje žmonių kalboje yra prigijęs posakis: „kalnus kilnojantis tikėjimas". Tai, atrodo, ne svetima buvo ir šv. Pauliaus mąstysenai (1 Kor 13, 2).

Kitas klausimas, ar giliai tikintys žmonės taip teatralizuotai demonstruoja savo tikėjimą? Jie nekilnoja kalnų ir nepersodinėja į jūrą medžių. Stebuklai daromi ne šiaip sau sugalvojus, o kai tai įkvepia ir kai to nori Dievas. Net ir Jėzus darė stebuklus tik ten ir tik tuomet, „kai Viešpaties galybė skatino jį gydyti" (Lk 5, 17). Dievas, veikdamas kūrinijoje, daro tik prasmingus darbus. Todėl ir didelio tikėjimo žmonės – šiandien juos mes pavadintume šventaisiais – daro irgi tik tai, kas iš tiesų yra prasminga. Be abejonės, tam tikra erdvė būna palikta ir žaismei. Antai apie Dievo išmintį Šventasis Raštas kalba taip: „Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama, džiūgaudama jo gyvenamane pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje" (Pat 8, 30 ir t.). Gal kartais pažaidimas kalnu ar medžiu gali būti tokio džiaugsmo išraiška?

Ir antroji perikopės dalis nėra lengvai suvokiama. Ji, atrodo, griauna visas išankstines socialines nuostatas. Samdinys neturi savo verslo, kuris jį saugotų nuo išnaudojimo. Jo ponas yra nedidelio ūkio bei namų savininkas. Jis turi tik tą vieną tarną, kurio pareiga prižiūrėti žemę ir gyvulius, o po darbo jam dar tenka padėti nuveikti namų ruošos darbus. Juo mažesnis ponas, juo jo reikalavimai griežtesni. „Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta" (9). Mes turėtume žinoti, kad viena iš daugelio žmogaus teisių yra teisė įaugti į tam tikrą kultūrą ar tam tikrą socialinę santvarką. Krikščionybė negriauna tos tvarkos revoliucijomis, o keičia struktūras iš vidaus. Pavyzdys – vergija. Ji nebuvo iškart atmesta, bet kažkaip, ugdant žmogų iš vidaus, su ja buvo atsisveikinta. Paskaitykime šv. Pauliaus laišką Filomenui.

Jėzus savo palyginimu nori pasakyti, kad mokinys privalo išsaugoti esminį kūrinio santykį savo Kūrėjo link, t. y. žmogaus santykį su Dievu. O šeimininko įpareigojimai, apie kuriuos kalbama palyginime, žemės ir galvijų bandos priežiūra – tai Jėzaus ir Jo apaštalų skelbiamos pasiuntinybės simbolis. Tai – bendruomenių kūrimas, visas būsimasis sielovados darbas. Jį ir traktuoti reikia kaip skolą, kaip įsipareigojimą, o ne kaip kažkokį ypatingą žygdarbį: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti" (10).

Tarnauti reikia iki visiško visų jėgų atidavimo. Ar tai gali būti reklama tiems, kurie renkasi pašaukimą tarnauti Bažnyčiai? Kategoriški Viešpaties reikalavimai skamba nuolat, bet jie neužgožia kitų jo pasakymų: „Gerai šaunusis ir ištikimasis trane! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!" (Mt 25, 21). Arba: „jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems" (Lk 12, 37). Turbūt niekas nesupras to geriau už bedarbį, kuriam pats darbas ir tai, kad jis turi kasdienes pareigas, yra didžiulė laimė. Tai tavo gyvenimą daro prasmingą.