GUODĖJAS
Mintys apie Šventąją Dvasią
(Tęsinys)

Naujas žvilgsnis į Bažnyčią

Tas, kuris žiūri į Bažnyčią nesiremdamas Dvasia, mato joje tokią pat instituciją kaip ir daugelis kitų: kažką panašaus į UNESCO, tik besirūpinančią dvasiniais žmonijos interesais. Istorikai gali ją tyrinėti, sociologai – aprašyti, psichologai – skaityti pranešimą apie dvasinės sveikatos būklę, statistai – braižyti grafikus. Kaip dauguma institucijų, taip ir Bažnyčia išgyvena savo klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius. Bet stebėtina, kad ji kaip feniksas visą laiką atgimdavo iš pelenų. Ar tai ne Dvasios darbas? Be Jos Bažnyčia yra kaip sodas be vandens, gelstantis ir nykstantis.

Niekas šios idėjos nebuvo geriau atskleidęs už metropolitą Ignatios de Lattaquie ekumeniniame Bažnyčių susirinkime Upsaloje 1968 m.:

Be Šventosios Dvasios Dievas yra toli,
Kristus lieka praeityje,
Evangelija yra negyva raidė, Bažnyčia – paprasčiausia organizacija,
Valdžia – viešpatavimas,
Misija – propaganda,
Kultas – dvasių šaukimasis,
Būti krikščioniu – vergų moralė.

Bet Joje: kosmosas yra sukeltas ir dejuoja
Karalystės gimdyme,
Prisikėlęs Kristus yra ten,
Evangelija yra gyvenimo galybė,
Bažnyčia reiškia Trejybės bendravimą,
Valdžia yra išlaisvinanti tarnystė,
Misija – Sekminės,
Liturgija – prisiminimas ir išankstinis numatymas,
Žmogiškas elgesys – sudievintas.

 
Naujas žvilgsnis į mus pačius

 Be Dvasios ir mes būtume kitokie. Be Jos Evangelija būtų pečius slegianti našta. Krikščionybė pernelyg bûtų panaši į įteisintų nurodymų rinkinį. Geriausiu atveju mūsų moralinis gyvenimas dažnai apsiribotų kilniu konformizmu: geranoriškai klausyti įstatymo. Tai būtų gero ir ištikimo senojo fariziejaus likimas: visur ir visada paklusti visiems įstatymams.

Šitaip galvojant, prieinama iki veidmainystės: susitaikoma išoriškai, bet ne viduje, vienu žodžiu, dviguba moralė. Toks yra įprastinis rezultatas to, kuris nori be Dvasios laikytis įstatymo. Kitas galimas rezultatas yra neviltis: nes įstatymas parodo nuodėmę.

Kas be Dvasios galėtų kada nors suprasti, kad Jėzaus jungas švelnus ir jo našta lengva (plg. Mt 11, 30)? Bet su Dvasia ateina ir laisvė bei džiaugsmas, paklusnumas širdimi priimtam įstatymui. Nes Dvasia ne tik parodo, ką turime daryti, bet kartu duoda mums jėgų tai atlikti. Dvasia nėra tik lempa, apšviečianti priešais kelią. Ji yra kur kas daugiau: geranoriškas stumtelėjimas iš nugaros.

Šitaip Dvasia paverčia mus ne didvyriais, bet šventaisiais. Didvyriai pasikliauna savo charakterio jėga ir energija, o šventieji – tik Dievu ir jo Dvasios jėga. Pastaroji suteikia šventiesiems galią nuolankiai atlikti beprotiškai drąsius darbus. Didvyriai kalba patys degdami entuziazmu, šventieji – vien tik pastūmėti Dvasios, iš jiems išlietos malonės pertekliaus. Kartais jų širdis būna labai suspausta, bet Dievas yra didesnis negu širdis.

 
Keletas jaunosios Bažnyčios paveikslų

Apaštalų darbai yra Dvasios evangelija. Dvasia Bažnyčioje tęsia tą darbą, kurį ji padarė Jėzaus gyvenime. Taip pat ir Apaštalų darbuose randame scenų apie Šventąją Dvasią ir Jos veiklą. Visai kaip ir Jėzaus gyvenime. Tai, kas atsitikdavo jaunojoje Bažnyčioje, vyksta ir mūsų dienomis. Tad minutėlę žvilgtelėkime į šį veidrodį.
 

Sekminės: geriau suprasti ir būti drąsesniems

Tai, ką Dvasia slapčia padarė Marijai per Apreiškimą, Ji daro viešai visai Bažnyčiai Sekminių dieną. Bažnyčia gimsta su didesniu triukšmu, negu kad Jėzus buvo pradėtas Marijos įsčiose. Bet abiem atvejais kalbama apie tą patį fenomeną: apie visiškai naujo gyvenimo aušrą.

Pūtė stiprus vėjas ir liepsnojo ugnis: aiškiai atėjo vasara. Tai ką Joelis buvo slapčia paskelbęs apie sūnus ir dukteris, kurie pranašaus, išsipildo visiems matant: entuziazmo apimtas Petras, kalbų stebuklas, visuotinis pasaulio tautų žmonių antplūdis. Marijos įsčiose slaptumoje buvo pradėtas vienintelis ir vienatinis Sūnus; čia, dar prieš nusileidžiant vakarui, jau yra trys tūkstančiai per krikštą gimusių iš Dievo gelmių.

Šią Sekminių dieną Dvasia veikia dviem kryptimis. Kita vertus, Ji leidžia apaštalams suprasti, kam buvo reikalinga Jėzaus kančia ir mirtis. Dabar Petrui staiga tai tampa aišku: Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote (Apd 2, 36). Tai, ko taip ilgai Petras nežinojo, ką jis netgi aiškiai atmetė – Nieku gyvu, Viešpatie (Mt 16, 22), dabar visi turi žinoti. Dvasia atnešė šviesą: staiga viskas tampa aišku, suprantama.

Bet Dvasia padaro dar daugiau. Ji atriša liežuvius. Dabar mokiniai kalba visiškai atsipalaidavę. Netrukus Petras ir Jonas atsidurs prieš Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuteisė Jėzų. Ir jie pasakys: Mes negalime tylėti (Apd 4, 20). Dvasia juos padarė iškalbingus.

O mes? Ar tikime, kad kančia yra vaisinga ir ar drįstame liudyti? Po kiekvieno kritikos šuoro, po persekiojimo dažniausiai pirmiausia kaltiname save: Kodėl taip pasielgė su mumis? Ar mes nusipelnėme šio šmeižto? Galbūt elgiamės ne taip, kaip reikėtų? Jei popiežius ir vyskupai būtų nors truputį geresni – ir mes kartu su jais, – ar žmonės nesibūriuotų pulkais prie Bažnyčios durų, kad taptų krikščionimis? Žinoma, ne! Netgi jei Bažnyčia būtų visiškai tobula, ji dar kentėtų. Argi Mesijas neturėjo kentėti, kad įeitų į šlovę? O mokiniai nepranoko savo Mokytojo. Kur tada mūsų drąsi, be kompleksų kalba? Ar Sekminių dienos garantija jau taip toli nuo mūsų?

 
Visi namai ūžė nuo maldų…

Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį (Apd 4, 31).

Dvasia priverčia pirmąją bendruomenę melstis ne tik šnabždomis ar mintyse, bet garsiai, kartu ir su didele jėga. Reikia pabrėžti, kad šios stiprios maldos metu dangus nebuvo giedras ir horizontą temdė nerimo šešėlis. Į šį ūžiantį nuo maldų namą ką tik įžengė Petras ir Jonas. Taigi visą praeitą naktį jie praleido kalėjime ir ryte stojo prieš Aukščiausiąją Tarybą. Entuziastinga malda ištrykšta būtent tada, kai jaunoji Bažnyčia patiria pirmąjį persekiojimą. Ji atranda tai, ką išgyveno Jėzus: ji taip pat turi kentėti, kad įžengtų į džiaugsmą. Bažnyčia meldžiasi ne tik laimingomis dienomis; ji dar intensyviau, netgi entuziastiškiau meldžiasi blogomis dienomis. O mes?.. Per dažnai net pats menkiausias mūsų aplinkos prieštaravimas užčiaupia mums burną.

 
„Kodėl tu pamelavai Šventajai Dvasiai?"
Permatoma Bažnyčia

Ir jaunojoje Bažnyčioje yra liūdnų dienų. Netgi tragiškų. Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė žemės sklypą. Žmonai pritariant, jis pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį sudėjo prie apaštalų kojų. Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilaikydamas dalį gautų pinigų?" (Apd 5, 1–3)

Dvasia saugo Bažnyčios skaidrumą. Nesvarbu kokia mūsų vieta Bažnyčioje – aukščiausia ar žemesnė, – Dvasia demaskuoja kiekvieną apsimetimą. Bažnyčia taip sutvarkyta, kad pūlių tvinkuliai visą laiką sprogsta ir yra išvalomi. Dvasia saugo Bažnyčią sveiką; ji gamina antitoksinus prieš bet kurį svetimkūnį, norintį įsitvirtinti jos audiniuose. Tiesą sakant, pati Dvasia yra Bažnyčios imunitetas.

 
„Šventoji Dvasia ir mes…" Apaštalų Bažnyčia

 Dvasia nesklando virš Bažnyčios kaip anksčiau virš vandenų. Ji įsiskverbia į vidų. Į visus pakrikštytuosius. Bet yra vietų, kur Ji būna ne daugiau ir ne arčiau, bet kitokiu būdu.

Aukščiausiajai Tarybai Petras paskelbia tai, kas atsitiko Jėzui, kaip Dievas Jį išaukštino kaip Karalių ir Išgelbėtoją… Ir užbaigia: Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems (Apd 5, 32). Dvasia ir apaštalai: jie liudija kartu. Jie kalba vienodai, jie turi vieną ir tą pačią galią. Viskas paaiškės dar vėliau, kai Jeruzalėje turės būti priimti tam tikri nutarimai. Kalbama ne apie kokius nors sprendimus, bet apie nutarimus, nuo kurių priklausys visa vėlesnė Bažnyčios raida iki šių dienų. Ar Bažnyčia liks žydiška, ar ji skirta visiems žmonėms? Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina… (plg. Apd 15, 28)

Du kartus Petras ir apaštalai išdrįso pasakyti, kad Dvasia dalyvauja tame, ką jie sako. Ji liudija kartu su jais: Šventoji Dvasia ir mes. Dvasia gyvena ir apaštaluose; Ji laiduoja Bažnyčios skaidrumą.

 
„Šitaip Barnabas ir Saulius Šventosios Dvasios buvo išsiųsti į misijas"

Dvasia išjudina visą jaunąją Bažnyčią. Mokiniai būtų galėję saugiai pasilikti drauge su prisikėlusiu Viešpačiu, mėgaudamiesi gerąja prisikėlimo naujiena. Žvelgti į Jį, pavergti ir tylūs. Tikriausiai platumų vėju Dvasia papūtė į juos: langai staiga atsiveria ir durys nulekia nuo vyrių. „Mes negalime nekalbėti", – sako apaštalai.

Bažnyčia, kuri pasitenkina kontempliacija tyloje ir neina į gatves skelbti Gerosios Naujienos, nėra Jėzaus Dvasios Bažnyčia. Paklausykite šito: Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau". <…> Šventosios Dvasios siunčiami, jie nukeliavo į Seleukiją (Apd 13, 2–4).

Bažnyčia, kuri lieka ramiai sėdėti, dvasiškai yra mirusi. Dvasia ją stumia į pasaulį liudyti.
 

Naujai apvilkta širdis

Senoje Sekminių Mišių giesmėje – Veni Sancte Spiritus – Dvasia vadinama „sielų ramintojas, svečias atlankytojas". Tikrai, Dvasia puošia krikščionio širdį. Ji apvelka ją naujai ir išpuošia, tarytum ji būtų pati Dievo buveinė. Prisiminkime, kaip.
 

Dvasios vaisiai

Apie tai, kaip Dvasia gyvena žmogaus širdyje ir paverčia ją savo buveine, daugiausiai galima perskaityti Pauliaus laiškuose. Laiške galatams jis užsimena apie dovanas, į kurias nekreipiame ypatingo dėmesio. Jis jas vadina Šventosios Dvasios vaisiais. Štai jos: meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22). Iš tiesų išvardijami vardai, duoti vienintelei savitarpio meilei. Kadangi būtent pastaroji ir yra pirmoji iš Šventosios Dvasios dovanų.

Jei atidžiai skaitome sąrašą, tampa aišku, kad tai „neištreniruotos dorybės". Tiesą sakant, iš Pauliaus buvo laukiama kažko kito, kažko daugiau, kas atitiktų tvirtą ir nepailstantį apaštalą, koks jis buvo savo laiškuose. Būtų buvę galima pagalvoti, pavyzdžiui, apie drąsą, jėgą, iniciatyvą, kūrybiškumą, ištvermę, atkaklumą.

Ar tai reiškia, kad šios „triukšmingesnės" dovanos nėra iš Šventosios Dvasios? Žinoma, ne. Bent jau jeigu jos yra lydimos pirmojo sąrašo dovanų. Žinoma, kūrybiškumas ir raumenų jėga lygiai taip pat gali kilti ir iš kur nors kitur: pvz., iš ambicijos, prigimtinio talento arba autoriteto siekimo. Bet tas, kuris yra kartu stiprus ir švelnus, ryžtingas ir atlaidus, atkaklus ir nuolankus, tikrai turi Šventąją Dvasią. Nes jis išgyvena tokius pat paradoksus, kurie yra ir Dieve.
 

Karališkos dovanos

Krikščioniškoje tradicijoje egzistuoja dar ir kita dovanų, priskiriamų Šventajai Dvasiai, serija. Šios ateina iš Senojo Testamento. Izaijas jas priskiria Mesijui Karaliui: Viešpaties Dvasia ilsėsis ant jo: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia (plg. Iz 11, 2). Čia yra šešios. Septuaginta pridėjo dar vieną: pamaldumą. Nes Mesijas turi dovanų pilnatvę, o pilnatvę išreiškia skaičius septyni.

Šias dovanas taip pat sunku atskirti vienas nuo kitų. Ar jos visos nėra išminties sinonimas? Iš tiesų tai yra septynios karūnos ant tobulo žmogaus galvos; žmogaus, kuris leidžiasi vedamas ir įkvepiamas Dievo. Toks turėtų būti karalius, toks turėtų būti krikščionis. Tačiau šias dovanas galima apibūdinti. Supratimo dovana leidžia pajusti dieviškosios paslapties skonį, atsargumo dovana mums padeda atskirti, kas yra svarbu, ir rasti tinkamą kelią; galybės dovana suteikia priešingą prievartai Dvasios jėgą; pažinimo dovana neturi nieko bendra su tuo, ką dabar pažįstame kaip žinias arba mokslą; tai gebėjimas žvelgti į daiktus, žmones ir įvykius Dievo žvilgsniu; Viešpaties baimė nėra išgąstis ir nerimas, tai veikiau pagarba Tam, kuris neįsivaizduojamai pranašesnis už mus; pamaldumo dvasia yra sūniškas prisirišimas prie Viešpaties. O išminties dovana, esanti pačiame sąrašo viršuje, karūnuoja ir apima visas kitas dovanas. Nes Išmintis dažnai yra tik kitas Dievui duodamas vardas.
 

Dieviškasis Gydytojas

Sekminių sekvencija Veni Sancte Spiritus eina po kreipinio į Šventąją Dvasią:

Darbuose Tu – poilsis,
kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy! <…>
Nuvalyk, kas sutepta,
Laistyk, kas išdeginta,
Gydyk tai, kas sužeista,
Atitrauk mus nuo klaidų,
Dvasios šalty duok jėgų,
Tiesink vingius mūs takų!

Dvasia, į kurią šitaip kreipiamasi iš tiesų yra Dvasia Guodėjas. Ar Jėzus Jos nepažadėjo prieš palikdamas savuosius? Amžiams bėgant krikščionys gręžėsi į šį dievišką gydytoją, tvarstantį ir užgydantį sielos žaizdas, minkštinantį užkietėjusias ðirdis ir iðgydantį visokį skausmą. Taip, Dvasia ateina mūsų išgydyti. Nuo Stepono iki mūsų dienų Dvasia pripildo kankinius savo buvimo, kad jie atsilaikytų kilus prieštaravimams ir persekiojimams. Dar ir šiandien Ji palaiko milijonus krikščionių, kai dėl tikėjimo nuo jų nusigręžiama. Nes Dvasia yra Globėjas, Advokatas, ginantis Kristaus bylą nesibaigiančiame procese prieš Jį.

 
Vidinis šeimininkas

Nepaliksiu jūsų našlaičiais, – sakė Jėzus savo atsisveikinimo kalboje, – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu (Jn 14, 18–19). Be Dvasios neturime nei draugo, nei patarėjo, galinčio mus visur lydėti. Vien tik šis „sielos Svečias" visur ir visada su mumis. Jis gyvena mūsų viduje. Todėl jo patarimai neateina iš išorės, jo jėga neatplūsta į mus iš kitur. Tas, kuris trokšta, turi eiti prie šaltinio, bet šaltinis, kurio trokštame, kaip uola dykumoje (plg. 1 Kor 10, 4) lydi mus. Ir netgi sausros metu jis trykšta. Paskutinę, iškilmingiausią šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateinie pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji (Jn 7, 37–39).

 
Iš prancūzų kalbos vertė Vilma Rimavičiūtė

(tęsinys kitame numeryje)