Didžiai gerbiami Ekscelencijos,
Gerbiami ugdytojai ir dėstytojai,
Brangūs seminaristai,
Ponai ir ponios,

Broliškai ir iš visos širdies sveikinu jus visus ir dėkoju arkivyskupui A. J. Bačkiui už kvietimą dalyvauti šiose iškilmėse.

Švenčiame naujųjų Šv. Juozapo seminarijos rūmų inauguraciją. Ši seminarija gali didžiuotis keturių amžių istorija ir šimtais išugdytų kunigų. Tai didelė šventė: seminarijai, Vilniaus arkivyskupijai, Bažnyčiai Lietuvoje, taip pat ir visai Bažnyčiai, kuri žvelgia į jus su simpatija ir jauduliu, matydama, kaip jūs atgimstate po ateistinio komunizmo persekiojimų.

Arkivyskupas manęs paprašė tarti keletą žodžių, kurie atvertų visos Romos Bažnyčios horizontus, taip pat prisidėti naudingu patarimu. Paklausiau savęs: „Ką galima tokia proga pasakyti?" Manau, jog geriausia būtų atsakyti į du man iškilusius klausimus, kurie galbūt aktualūs ir jums. Taigi:

- pirmasis: „Ką reiškia naujųjų seminarijos rūmų inauguracija? Kodėl iš to reikia daryti tokią šventę?"

- antrasis: „Kokią ugdymo kryptį reikia pasiūlyti jaunuoliams, kurie šiandien nori ir siekia tapti kunigais? Kurie aspektai ją labiausiai sąlygoja?"
 

I. Naujųjų seminarijos rūmų inauguracijos reikšmė

Pradžioje norėčiau pabrėžti, jog poreikis turėti naują seminariją yra Bažnyčios gyvumo ženklas. Žinoma, statyti seminariją yra brangu ir sunku. Bet šis vargas yra palaimintas! Esu įsitikinęs, kad pati tinkamiausia priemonė užčiuopti vietinės Bažnyčios pulsą - tai pažvelgti į pašaukimų tendenciją. Kai pašaukimų yra ir jų daugėja, savaime aišku, kad bendruomenė yra uoli, joje meldžiamasi, gyvenama broliška meile, tikintieji yra atviri misionieriškam užmojui.

Antra vertus, naujas pastatas ženklina senos ir iškilios tradicijos tikslą. Kalbu apie tradiciją, kurios šaknys siekia pirmuosius potridentinius metus. To meto Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila 1582 m. sausio 11 d. dekretu įsteigė seminariją prie Vogėliškių. Vėliau nutiko daugybė dalykų seminariją tai uždarant, tai vėl atidarant. Paskutinį kartą ji buvo uždaryta 1945 m. vasarį sovietinės valdžios įsakymu. Seminarija neveikė beveik penkiasdešimt metų, iki 1993 - ųjų, kai dabartinio arkivyskupo vėl buvo atidaryta. Šiandien atveriame naują istorijos lapą, kuris, tikimės, bus ramus ir giedras.

Tam turime ir garantijų: šis lapas tęsia turtingą ugdymo tradiciją, kuri gali semtis patirties iš daugybės ugdytojų kartų sukurto paveldo. Tiesa, tradicija buvo šiurkščiai nutraukta, nuo jos pradžios mus skiria tuštuma, tačiau tėvų paveldas nebuvo sunaikintas. Jis gyvas žmonių širdyje, kunigų širdyje, Vyskupo širdyje. Tai vis dar gyvas paveldas, gebąs pražydinti naujai įskiepytas šakas.

Ši seminarija įsišaknijusi praeityje, bet savo žvilgsnį kreipia į ateitį. Ji tapo veikliu vilties išpažinimu. Juk atidaroma 100 vietų seminarija, tikintis jas užpildyti. Žinau, jog Vilniuje šis lūkestis nėra pakibęs ore: jis remiasi jaunuolių, šeimų, kunigų, tikinčiųjų dosnumu.

Šis dosnumas jau daugybę kartų įrodė savo vaisingumą. Taip bus ir ateityje, jei jaunuoliai klausysis Viešpaties kvietimo ir atsilieps į jį su džiaugsmu; jei šeimos noriai priims sūnaus kunigo dovaną; jei ganytojai ir tikintieji nuolat melsis, kad pjūties šeimininkas siųstų darbininkų į savo pjūtį; jei visi žvelgs atviromis akimis aplink save, kad pamatę net ir mažus pašaukimo daigus pasirūpintų jų augimu.

Galiausiai Vilniaus seminarija iškyla kaip bendrystės įrankis. Ji buvo sumanyta kaip metropolinė, galinti priimti sufraganinių Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijų seminaristus. Bendras metropolijos seminaristų ugdymas, be abejonės, sustiprins trijų vietinių Bažnyčių ryšius, suartins jų kunigiją, palengvins būtiną bendradarbiavimą.

Tikiuosi atsakęs į pirmąjį klausimą. Tikrai manau, kad šiandieninio įvykio reikšmė yra rimta, gili ir verta didelės šventės.
Pabandykime atsakyti į antrąjį klausimą: „Kokią ugdymo kryptį reikia pasiūlyti jaunuoliams, kurie šiandien nori ir siekia tapti kunigais? Kurie aspektai jį labiausiai sąlygoja?
 

II. Šiandien į seminariją įstojusių jaunuolių ugdymas

Tridento Visuotiniu Susirinkimu Bažnyčia pradėjo ilgą kunigų rengimo tradiciją. Per šimtmečius sukaupta patikima patirtis, tad, sakysite, nelieka nieko kito, kaip tik semtis iš jos. Tam tikra prasme tai tiesa, bet tiesa ir tai, jog šiandienos jaunuoliai, kaip ir visuomenė bei kultūra, yra kitokie nei vakar dienos.

Rengiant kunigystei negalima nekreipti dėmesio į šiuos skirtumus; priešingai, būtina tai įsisąmoninti ir koreguoti atitinkamus pedagoginius pasirinkimus. Aš norėčiau čia pristatyti keletą tokių pasirinkimų ir tokiu būdu pasiūlyti atskaitos ir pasitikrinimo matą naują istorijos lapą pradedančiai seminarijai.

1. Žmogaus ugdymo rimtumas

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II žmogiškąjį ugdymą laiko, kaip jis teigia posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis, viso rengimo kunigystei pagrindu. Kunigas, rašo jis, „turi stengtis pagal galimybes savyje išskleisti žmogiškąjį tobulumą, spindintį žmoguje įsikūnijusiame Dievo Sūnuje ir itin aiškiai atsiskleidžiantį jo elgesyje su kitais žmonėmis" (PDV, 43). Pagal šį modelį, tampantis kunigu, yra pašauktas įkūnyti tokį žmogiškumą, kuris padėtų, o ne trukdytų kitiems susitikti su Jėzumi Kristumi, žmogaus Atpirkėju.

Iš šių prielaidų kyla būtinybė kandidatui į kunigus „vystyti įvairias žmogiškąsias savybes, reikalingas harmoningos, stiprios ir laisvos asmenybės išugdymui, kuri sugebėtų pakelti sielovadinės atsakomybės naštą" (PDV, 43). Minimos savybės tai: meilė tiesai, garbingumas, pagarba kiekvienam asmeniui, teisingumas, ištikimybė duotam žodžiui, mokėjimas atjausti, įsitikinimų ir elgesio atitikimas ir, ypač svarbi, gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp sprendimų ir elgesio. Tarp įvairių savybių Šventasis Tėvas ypač pabrėžia gebėjimą bendrauti su kitais: „tai labai svarbu tam, kuris pašauktas prisiimti atsakomybę už bendruomenę ir būti 'bendrystės žmogumi'. <...> Tokiame kontekste kandidato į kunigus ugdymas jausmų brandai iškyla kaip kokybinis ir apsprendžiantis elementas. Jis pasiekiamas ugdant tikrai ir atsakingai meilei"(PDV, 43).

Kelias į asmens brandą nėra lengvas: jis reikalauja kantraus, nuolatinio, atidaus darbo. Kiekvienas savo kelyje sutinka daugybę sunkumų, ir ypač šiandien, gyvenant įvairialypėje ir prieštaringoje mūsų visuomenėje. Neretai stojantys į seminariją stokoja brandumo, linkę į pyktį, narcizismą, depresiją... Sustoju čia, nes nenoriu pateikti šiandienai būdingų psichologinių silpnybių sąrašo. Noriu pasakyti, kad reikia atkreipti į jas dėmesį, suvokti ir leistis į išgydymo kelią.

Faktas, jog rengimo kunigystei kelio pradžioje jaunuoliui trūksta brandos, neturėtų gąsdinti. Kad tik jame būtų žmogiškų išteklių ir malonės joms įveikti! Turiu pasakyti, kad šioje srityje žmogiškieji mokslai gali daug padėti. Mūsų kongregacija pastaraisiais metais įsipareigojo skatinti iniciatyvas, tikrinti programas, paremti projektus, bet nereikia turėti iliuzijų: tikrasis perkeitimas, tikrasis išgijimas įvyksta veikiant Malonei, Šventosios Dvasios galios dėka. Dabar jūs suprantate, kodėl neįmanoma kalbėti apie asmens brandą, atskyrus ją nuo dvasinio ugdymo, kuris yra viso rengimo kunigystei centras.

2. Centrinė dvasinio ugdymo vieta

Mane labai nustebino Motinos Teresės iš Kalkutos kalba, pasakyta 1980 m. Vyskupų sinodo Generalinėje Asamblėjoje. Jis buvo skirtas šeimai ir su ja susijusiems klausimams, tokiems kaip santuokos neišardomumas, kontracepcija, abortas. Iš Motinos Teresės buvo laukiama įtikinamos kalbos apie šeimos ir gyvybės šventumą. Tačiau, visų nuostabai, Motina Teresė prabilo apie kunigų šventumą. Ji paprašė popiežiaus ir vyskupų siųsti vargšams šventų kunigų, kurie būtų gyvi Dievo meilės ženklai. Leiskite perskaityti keletą jos minčių iš improvizuotos kalbos sinode. Tai pagarbos Motinai Teresei ženklas minint jos mirties metines, o kartu stipri provokacija žengti šventumo keliu:

„(Vargšai) manęs meldė pasakyti jums, prašyti jūsų duoti mums šventų kunigų, duoti mums vadovų, su kuriais, kartu su Marija, galėtume ieškoti kūdikio ir grąžinti jį vėl į šeimą. Nes, kaip sakoma, šeima netenka savo egzistavimo priežasties, jei joje nėra vaiko... Todėl jūsų paprašiau šventų kunigų: kad jie būtų kaip tie angelai mūsų sudirgusiose šeimose, mūsų kenčiančiose šeimose... Štai ko mums reikia - šventų kunigų, kurie suartintų žmones ir neštų Kristaus meilę bei užuojautą... Jei jie bus šventi, spontaniškai jaus poreikį išreikšti savo šventumą, savo meilę Dievui per kažką gyvo ir veiklaus... Šventasis Tėve, duokite mums šventų kunigų!"

Šventųjų ypatinga nuojauta leidžia jiems suprasti Bažnyčios reikmes. Jei kunigai bus šventi, tai ir žmonės bus geresni.
aigi dvasinis ugdymas yra apsprendžiantis besirengiantiems kunigystei. Jis turi tapti viso seminarijos teikiamo rengimo gyvybine šerdimi. Tai nėra legva! Patiriame  nuolatinę pagundą išeiti, įsipareigoti sielovadoje dar nepasiekus reikiamos brandos ir nepaisant saiko, maldos ir vidinės tylos sąskaita. Seminarijos metai daugiau nebepasikartos, būtų nuodėmė iššvaistyti juos įsivaizduojamiems įsipareigojimams, kurie galų gale palieka tik nuovargį ir išsekimą. Teologijos studijų metai skirti įžengti į slėpinio gelmę, rasti turinį, reikšmę, sukurti „dvasinį žmogų". Tik tokiomis sąlygomis kunigas neišdžius iki šaknų, jo sielovadinė veikla netaps aktyvizmu. Nūdienos sielovadinio gyvenimo iššūkiai yra labai stiprūs. Tik stiprų vidinį gyvenimą turintis žmogus sugebės apsaugoti nuo pavojų savo pašaukimą ir būti tikrai naudingas tikintiesiems.

Neturėtume apgaudinėti savęs manydami, jog stiprus dvasingumas gimsta iš nieko, atsitiktinai. Tam reikia kantraus darbo, ilgo kelio, aiškios gyvenimo regulos priėmimo. Šventasis Tėvas Pastores dabo vobis sako, kad kasdien „būtina atnaujinti ne tik išorinę ištikimybę maldos laikui, ypač skirtam Valandų liturgijai, bei tam, kuris atiduotas asmeniniam pasirinkimui ir nepriklauso nuo liturginės tarnybos ritmo. Tačiau svarbiausia nuolatos deramai siekti iš tikrųjų asmeniško susitikimo su Jėzumi, pasitikėjimo kupino pokalbio su Tėvu, gilaus Šventosios Dvasios patyrimo"(PDV, 72).

3. Filosofinio - teologinio ugdymo būtinybė

Filosofinis - teologinis pasirengimas yra būtina priemonė tam, kuris turi skelbti Dievo Žodį ir vadovauti krikščionių bendruomenei. Ši ugdymo sritis, visada laikoma svarbia, šiandien įgyja ypatingą reikšmę, kai Viešpats ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio stovinčią Bažnyčią kviečia į „naująją evangelizaciją". Religinis abejingumas, vertybių krizė, prarasta etikos vienybė, kultūrinis pliuralizmas - visa tai reikalauja iš kunigų kaip niekada rimto intelektualinio, filosofinio ir teologinio pasiruošimo.

Šių reikalavimų, kurių niekas neginčija, akivaizdoje stebina tam tikros rūšies „antiintelektualinis kompleksas", kuris verčia matyti studijas seminarijoje su tam tikru nepakantumu, kaip sunkų ir žeminantį, bet neišvengiamą išbandymą, kurį tenka praeiti, tačiau ilgesingai laukiant išsilaisvinimo.

Prof. Bruno Forte, pasakodamas savo patirtį knygoje „Būti teologais šiandien"(Essere teologi oggi), sako, kad teologas jam atrodo kaip tas Pažadėtosios Žemės žvalgas, pasiųstas tautos, kad grįždamas pas ją su „vynuogių keke, granatmedžio obuoliais ir figomis" pažadintų pergalės troškimą, nenuslėpdamas užmojo sunkumų.

Yra būtent taip: teologas - tas pat pasakytina apie kiekvieną studijuojantį teologiją - yra pašauktas padėti savo broliams pažinti Pažadėtosios Žemės žavesį bei ieškoti takų į ją. Nė vienas paskirtas būti ganytoju negali išvengti teologinių ieškojimų viena ar kita prasme. Nes kuo geriau jis pažįsta Pažadėtąją Žemę, tuo daugiau gali padėti jam patikėtiems tikintiesiems įeiti į ją.
Šiandien randame dar vieną priežastį reikalauti iš besiruošiančiųjų kunigystei rimtų teologijos studijų. Jie, būdami kunigai, turės dirbti sekuliarizuotoje visuomenėje, dažnai abejingoje ar net priešiškoje Evangelijai; turės skelbti išganymą žmonėms, kurie amžinajai Dievo tiesai priešpriešina dalinę ir iškreiptą. Dėl to turės būti ypač įgudę paliudyti savo tikėjimo priežastį. Šią būtinybę labai akivaizdžiai pabrėžė 1990 m. sinodo Tėvai: „jeigu jau šiandien krikščionis, - sakė, - turi būti pasiruošęs ginti tikėjimą ir pagrįsti mumyse gyvenančią viltį, tai juo labiau kandidatai ir kunigai turi itin kruopščiai rūpintis intelektiniu brendimu ugdymo periode ir sielovadinėje veikloje, nes brolių ir sesių išganymui privalo ieškoti vis gilesnio dieviškųjų slėpinių pažinimo (Propositio 26; PDV, 53).

4. Sielovadinio ugdymo apibūdinimas

Sielovadinė dimensija yra tikslas, taigi ir viso rengimo kunigystei supratimo raktas. Jonas Paulius II Pastores dabo vobis 57 skyrelyje labai aiškiai pasako: „Viso kandidatų į kunigus ugdymo tikslas yra juos parengti ypatingu būdu dalyvauti Kristaus, Gerojo Ganytojo, meilėje. Todėl įvairūs šio ugdymo aspektai turi iš esmės sielovadinį pobūdį".

Norėčiau patikslinti, jog nekalbama pirmiausia apie technikas ir metodikas, specialius kursus ir praktikas. Tai tik įrankiai. Pirmiausia tai susiję su širdimi, su ganytojo širdimi; ganytojo, kuris pašauktas susitapatinti su Kristumi Ganytoju ir padaryti sava jo meilę žmonėms. Seminaristas yra pašauktas prisiimti Kristaus misijos suvokimą ir šią misiją paversti pagrindiniu savo rūpesčiu, nukreipti visas mintis į jos vykdymą, kad ji taptų asmenybę perkeičiančiu raugu. Jis turės girdėti jam skiriamus Mokytojo žodžius: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai" (Mk 16, 15); jo širdyje turės vis iš naujo skambėti šie stiprūs Pauliaus žodžiai: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos" (1 Kor 9, 16).

Sielovadinis tikslas yra seminaristo ir kunigo gyvenimo idealas. Jei jaunuolis leisis pagaunamas šio idealo, sugebės įveikti sunkumus, nuovargį ir puolimus, atsisakys veidmainystės ir gyvens tuo „magis", apie kurį kalba šv. Ignacijus. Taigi sielovadinis ugdymas pirmiausia susijęs su vidine laikysena. Tik po to ji tampa specifiniu apmąstymu ar bandomuoju praktikos laikotarpiu.
Baigdamas savo pamąstymą, norėčiau dar kartą pagirti šį naują seminarijos pastatą, gerai išreiškiantį Bažnyčios Vilniuje gyvybingumą. Dėkoju arkivyskupui, ugdytojams, kunigams, visiems prisidėjusiems prie šio projekto realizacijos. O kartu linkiu, kad šioje seminarijoje subręstų daug šventų kunigų.

Bet negaliu užbaigti nesikreipdamas tiesiai į jus, brangūs seminaristai. Juk žinote, kad būtent jūs leidžiate mums visiems žvelgti į ateitį su pasitikėjimu. Užpildykite šį pasitikėjimą nuolatiniu įsipareigojimu, visišku atsidavimu! Aš meldžiu, manau išreikšdamas visos vyskupijos troškimą, kad Dievas baigtų jumyse pradėtą darbą.