TOKS JAU YRA MŪSŲ DIEVAS
29 eilinis sekmadienis (C)
Lk 18, 1-8
Kad, ko gero, ji neateitų ir manęs neapkultų." Kas? Ta našlė? Ji -
teisėją? Tiesiog liaudiško sąmojo kupinas, atrodo, šis mūsų Evangelijos
skirsnelis. Jėzus nevengia tokių liaudiškų, kartais ir šiurkštokų posakių.
Jėzus nebijo įžeisti pamaldžiųjų, sakydamas, kad išrinktieji įkyriai šaukiasi
Dievo per dienas ir naktis. Jėzus nė kiek nesivaržydamas persako ir apie
save priešininkų sakomus žodžius: Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų
ir nusidėjėlių bičiulis" (Mt 11, 19). O ta našlė vis eina ir eina,
užsispyrusi prašo tą išpuikusį diktatoriuką apginti ją nuo skriaudiko (3).
Jėzus pavartoja visus liaudiškos išminties niuansus. Jis yra tikras pamokslininkas.
Prasminis šios parabolės minties smaigalys labai aiškus: reikia melstis ir prašyti, ir ne bet kaip, atkakliai, tiesiog įkyriai maldauti, kol tavo malda bus išklausyta. Lukas savo evangeljoje daugiau negu kuris kitas evangelistas rašo apie maldą. Mūsų istorija glaudžiai susijusi su kitu giminingu tekstu (Lk 11, 5-8), pasakojančiu apie užsispyrusį draugą, vidurnaktį prašantį paskolinti tris kepaliukus duonos. Jis tol prašo, kol dėl savo įkyrumo juos gauna. Senesniuose katekizmuose būdavo išvardijami teisingos maldos bruožai: joje turi būti girdimos pasitikėjimo, nusižeminimo ir ištvermingumo gaidos. Tą ištvermingumą tikinčioji liaudis aiškindavosi kaip ilgai trunkančią maldą. Reikėdavo kalbėti daug Tėve mūsų", daug rožinių, daug litanijų, tiesiog - melstis ilgas valandas. Malda tapdavo laikrodžiu matuojamas užsiėmimas. Tačiau šiuose dviejuose palyginimuose kalbama ne apie maldos trukmę, o apie jos tvirtumą, vieno ir to paties nusiteikimo išsaugojimą. Draugas, kuris prašo, asmeniškai beldžiasi į draugo - davėjo duris, našlė irgi pati asmeniškai neduoda ramybės teisėjui. Ji kiekvieną kartą ateidama kreipiasi vis kitais žodžiais. Svarbiau yra ne tas kiekvieną kartą", o be paliovos", nenustojant ir nepailstant. Ir dar labai svarbu, kad konkretus asmuo kreipiasi į konkretų Tu". Jėzus nesibaimina ir apie Dievą kalbėti antropomorfiškai. Reikia belstis ir nesiliauti, kol prašomam nusibos ir jis, netekęs kantrybės, sutiks pagelbėti, kad tik nebebūtų trukdomas.
O vis dėlto ši pernelyg žmogiška Dievo interpretacija koreguojama: Dievas, žinoma, toks nėra. Jis - geresnis negu tas draugas, geresnis negu šis teisėjas:Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas". Nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų teisių, nejaugi jis delstų jiems padėti? Iš tikrųjų netrukus jis apgins jų teises".
Be to, reikia atkreipti dėmesį dar į dvi aplinkybes. Prašytoja yra našlė. Biblijoje našlė yra beteisio arba teisiškai neginamo asmens sinonimas. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pagalbos šauktis ar į ją pretenduoti turi teisę tik tas žmogus, kuris yra išsėmęs visas įprastines galimybes pats sau padėti. Į Dievą kreipiamės tiktai tuomet, kai būname viską padarę ar kai mūsų pastangos nepadėjo. Antra, našlė yra įsitikinusi, kad teisėjas gali apginti jos teises, kad jis turi tokią galią. Absoliutus pasitikėjimas yra pirmutinė prašymo maldos sąlyga. Ar ne tai sako paskutinis mūsų Evangelijos ištraukos sakinys: ar atėjęs žmogaus sūnus beras žemėje tikėjimą?" Pagaliau ir našlė, ir teisėjas yra įsitikinę, kad našlė teisi. Niekas neabejoja dėl jos priekaištų skriaudikui. Ji neprašo nieko, kas nebūtų teisėta ar dėl ko teisėtumo pati abejotų. Tai teikia jos prašymui jėgos.
O kaip mes turėtume reaguoti, kai mūsų maldos lieka neišklausytos ar neišgirstos? Bažnyčia visą laiką meldžiasi, kad daugiau būtų pašaukimų į kunigus, o jų nuolatos mažėja. O gal mes savo tikslą - gyvą ir karta iš kartos perduodamą sielovadą pasieksime kitais būdais. Gal dar nesame išmėginę visų kelių, vedančių į tą tikslą? Gali būti ir taip, kad tai buvo ne mūsų teisė, o laisva Dievo malonė, padovanojusi mums vienuolynus ar šitokias kunigiškosios tarnystės formas. Mes neturėtume sustoti šitame mūsų kelio taške. Gali būti ir taip, kaip savo laiške rašo apaštalas Jokūbas (4, 3): Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote".
Tačiau visos šios pastabos neturėtų keisti pagrindinės mūsų Evangelijos skaitinio nuostatos: Jėzaus mokiniai privalo melstis ir nesiliauti.