GUODĖJAS
Mintys apie Šventąją Dvasią
(Pabaiga)  

Maldos šaltinis

Dvasia mus daro Dievo vaikais. O vaikai gali lengvai prieiti prie savo Tėvo (Ef 2, 18); jie džiaugiasi laisve žaisti ir šokti priešais Jį. Jie gali Jį šaukti „Tėve". Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!" <…> O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais (Rom 8, 15. 26).

Malda yra širdies „kvėpavimas": ji padaro mus linksmus, pilnus jėgų ir drąsos. Ji priverčia plakti širdį, o tai aprūpina deguonimi visą kūną. Malda palaisto visą mūsų esybę. Galbūt tai, kad maldos praktikavimo lygis labai žemas, ir yra didelio tiek dabartinės Bažnyčios, tiek visuomenės liūdesio priežastis. Dėl to širdį slegia mirtinas sunkumas. Nesimeldžianti Bažnyčia panaši į sukritusią tešlą: jokios kitos mielės negali jos pakelti iš suglebimo.

Dvasia meldžiasi mumyse. Aplinkos triukšme Ji šnabžda neišsakomus atodūsius (Rom 8, 26).
 

Atskyrimo Dvasia

Šioje epochoje, kai mes vienu metu esame apsupti daugybės dalykų, vertybių ir ne vertybių, kur nuolatos galime iš gausybės rinktis, kažkas turi mums padėti atskirti. Religinė rinka kimšte prikimšta naujų pamokslininkų ir kitų gydymo specialistų, kurių kiekvienas turi savo Mesiją. Visai kaip Jono Krikštytojo mokiniai daugelis sutikę Jėzų klausia: Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito? (Mt 11, 2) Jonas savo pirmajame laiške rašo: Mylimieji, ne kiekviena Dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo <…>. Iš to pažinsite Dievo dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėsų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo (1 Jn 4, 1-2).

Savo smalsumu ar įžvalgumu negalime rasti tikrojo Jėzaus; patys iš savęs mes negalime išpažinti, kad Jis yra Dievo Sūnus. Vien tik Dvasia padeda mums ištarti: „Jėzus yra Viešpats!" (plg. 1 Kor 12, 3)

Bet veikiant mums taip pat reikia pagalbos to, kas nustatytų gaires, kad nepasiklystume. Žinoma, kažkiek žinome, ką mums reikia daryti arba ką reikia liautis darius; turime įsakymus ir naująjį Jėzaus įstatymą Kalno pamoksle… Bet ką daryti daugeliu konkrečių situacijų, kai mums reikia nuolat rinktis? Kas mums padeda atsirinkti konkrečiais atvejais? Vien tik Dvasia, vienintelis gyvenantis mumyse, ir mus visada ir visur lydintis patarėjas. Ji yra atskyrimo Dvasia.

Žinoma, yra kelios auksinės taisyklės, kurių reikia laikytis renkantis. Ar pasirinktas kelias yra giliai įsirėžęs mumyse, ten, kur gyvena mūsų vidinė laisvė? Ar kalbama tik apie avantiūristo, kuris akimirksniui nukrypsta nuo teisingo kelio, užgaidą? Ar sprendimas mums suteikia ramybę, ar paskandina į augantį nerimą? Ar padarė mus išdidžius, ar įtvirtina mumyse nuolankumą? Ir jeigu pasirodytų kitas, geresnis pasirinkimas, ar būtume pasiruošę jį priimti atsisakydami pirmojo? Ar pasirinkimas paremtas nuolankumu, ar progai pasitaikius jis atidedamas į šalį? Šie apmąstymai gali mums padėti pasirinkti. Bet tikrasis pasirinkimas yra Dvasios darbas mumyse. O Dvasios pėdsakus atrasime tik tyloje ir sąžiningai įsiklausę į dieviškąją valią. Akivaizdžiai mums dar labiau reikia šios atskyrimo Dvasios, jei norime atrasti savo giluminį pašaukimą. Viešpatie, ką nori, kad aš daryčiau? Niekas neranda savo pašaukimo be Šventosios Dvasios pagalbos.
 

Dvasia ir paradoksai

Krikščionis turi susitaikyti su daugybe paradoksų. Jis turi kreipti dėmesį į daugybę dalykų vienu metu. Jam reikia tikėti, tačiau kartu ir dirbti, melstis, taip pat ir veikti, stengtis likti priimančiam, prisiminti praeitį, bet taip pat visko laukti iš ateities, mylėti Dievą ir savo artimą. Kas gali jį išmokyti vykdyti tiek daug paliepimų, kai taip lengva juos supriešinti? Tai padaryti gali vien tik Dvasia, kuri jungia Trejybę, Bažnyčią ir pasaulį. Egzistuoja tikrai nemažai paradoksų, kuriuos Dvasia mus moko priimti:
Dvasia yra vidinis Šeimininkas,
Bet ir tas, kuris stumia į išorę.
Dvasia yra Bažnyčios Siela,
Bet Ją taip pat galima rasti už Bažnyčios ribų.
Tiesioginis Dvasios darbas yra šventinimas,
Tačiau Ji nesvetima ir paprastam žmogiškam augimui.
Dvasia pasklidusi ant visos pakrikštytųjų tautos,
Bet kai kuriems, būtent apaštalams ir jų sekėjams,
Ji yra duota ypatingai.
Dvasia atveria ateitį ir išradimus,
Bet Ji sukuria praeities tęstinumą.
Dvasia yra pati Meilė,
Bet būtent Ji suteikia protingumą.
Dvasia yra nemateriali,
Bet būtent Ji įvykdys prisikėlimą.
Dvasia stipriai pučia,
Bet Ji yra ir pats švelnumas.
Dvasia yra tyla ir susikaupimas,
Tačiau būtent Ji verčia kalbėti.
(Fetes et Saisons, Nr. 517, 1997 m. p. 62.)
Vien tik Dvasia gali išnarplioti visų šių paradoksų mazgą.
 

Bažnyčios siela

Dvasios dėka Bažnyčia gyvena ir auga. Dvasia yra Bažnyčios Siela.

Tai Ji skelbia Kristaus žodį liturgijoje ir širdyse. Nes niekas negali pagauti Raštų prasmės, jei Dvasia jam jų nepaaiškina, kaip padarė Jėzus kelyje į Emausą.

Dvasia taip pat veikia ir sakramentuose. Jos kviečiamasi švenčiant kiekvieną jų. O ypač per Eucharistiją. Eucharistijos malda turi du kreipinius į Dvasią (epikleses). Pirmasis kalbamas iškėlus rankas virš atnašų, nes Dvasia ateina ant duonos ir vyno ir paverčia juos Kristaus Kūnu ir Krauju: Todėl nuolankiai tave, Viešpatie, prašome: Šventosios Dvasios galia pašventink šias paaukotas tau atnašas, kad jos mums taptų Kūnu ir Krauju tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kurio liepiami šias paslaptis švenčiame. Vėliau, po konsekracijos, ta pati Dvasia kviečiama nužengti ant visos bendruomenės: Nuolankiai tavęs prašome, kad turėdami dalį Kristaus Kūne ir Kraujyje, būtume Šventosios Dvasios surinkti į vieną kūną (plg. II eucharistinė malda).

Dar Dvasia Bažnyčioje dalija daugybę paprastų ir ypatingų dvasinių dovanų. Jos padeda statant Bažnyčią. Dvasia verčia pranašus pranašauti ir išmintinguosius mokyti; Ji ragina tarnaujančius broliams (plg. 1 Kor 12. 14). Be viso to, Ji suderina visas tas dovanas, surikiuoja sutartinai dirbti kaip skirtingus to paties žmogaus kūno narius: Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur (1 Kor 12, 4-6).

Pagaliau tai Dvasia, sutaikanti Bažnyčioje daugybę skirtingų tendencijų ir temperamentų. Ji veda į vienybę visus prieštaraujančius vieni kitiems, nes visi pakrikštyti viename ir tame pačiame Kristuje, perimti tos pačios Dvasios ir sėdi už vieno stalo. Būtent Dvasia visose bendruomenėse, kurios remiasi Kristumi, palaiko pradinės nepadalytos Bažnyčios ilgesį ir skatina jas siekti regimos vienybės atstatymo: vientisas drabužis be siūlės, nesuplėšytas Kristaus kūnas. Dvasia yra ekumenizmo variklis.
 

Kasdienybės Dvasia

Dvasia yra tiesiog „kasdienybės Dvasia", kurią duoda Viešpats. Iš Jos kyla paprasčiausios dovanos, kurios yra tokios įprastos, kad yra visur - tiek virtuvėje, tiek svetainėje, tiek mokykloje ir darbo vietoje… Taip, Dvasia glūdi tame, kas yra banaliausia pasaulyje, „krikščioniškoje artimo meilėje", nes nėra nieko didesnio už tai, kas atrodo įprasčiausia… Garsusis Pauliaus sąrašas galėtų būti papildytas viso krikščioniško gyvenimo detalėmis: slapta ištikimybė, save užmirštantis gerumas (per visą gyvenimą kaip medicinos seselės), nepriešgyniaujantis nuolankus pareigos atlikimas (pvz., šeimos motinos), tvirtas nusdėjėlio pasitikėjimas dieviškuoju gailestingumu, ištvermė gundymuose, šiltas dėmesys patekusiai į bėdą kaimynei, tikra Dievo meilė, ištikimybė tyliai maldai, kantrybė kenčiant, tyras džiūgavimas (plg. Naujasis olandų katekizmas, 232 p.).

Beje, Dvasia moko kiekvieną krikščionį, kaip gyventi ten, kur Dievas jam skyrė. Vien tik Ji gali išmokyti, pvz., ką reiškia būti pora, tėvu arba motina, gydytoju arba sesele, teisėju arba advokatu, tarnautoju, mokytoju, kai esi krikščionis. Dvasia kiekvienam parodo jo profesijos dvasingumą. Visa tai yra Viešpaties teikiama „kasdienybės Dvasia".
 

Pasaulio viltis

Pasaulyje Dvasia dažnai yra pasislėpusi. Kaip žemėje dygstanti sėkla. Nematoma, nenugalima. Dvasia taip pat pasislėpusi istorijos vingiuose. Dažnai Jos veikimą pastebime tik, kai tie vingiai išsitiesina, dažnai po kelių amžių.
Dvasia panaši į oro burbuliukus vandenyje arba skyles pakilusioje mielinėje tešloje: Ji yra deguonis. Ji yra viltis užsisklendusiame savyje pasaulyje, laisvės erdvė istorijoje, kuri atrodo be perspektyvos. Ten, kur Dvasia, yra ir viltis. O ten, kur viltis, tuoj pat atsiranda ir Dvasia.

Mūsų epochai netrūksta vilties ženklų, Šventasis Tėvas Apaštališkajame laiške, parašytame rengiantis 2000 metų jubiliejui teigia: Būtina įvertinti ir giliau apmąstyti šio šimtmečio pabaigos vilties ženklus: pilietinėje srityje - mokslo, technikos ir pirmiausia medicinos pasiekimus, tarnaujančius žmogui ir jo gyvybei, išaugusį ekologinį sąmoningumą, pastangas atkurti pažeidinėjamą taiką ir teisingumą, įvairių tautų, yapč tų, kurios susietos sudėtingais Šiaurės ir Pietų ryšiais, susitaikymo ir solidarumo siekius; bažnytinėje srityje - atidesnį įsiklausymą į Dvasios balsą per atsivėrimą charizmoms ir pasauliečių pripažinimą bei skatinimą, nuoširdų pasiaukojimą visų krikščionių vienybei, vis platesnį dialogą su kitomis religijomis ir šiuolaikine kultūra (Tertio millennio adveniente, 46).

Dvasia, rodos, kartais tenkinasi sujaukdama mūsų protingus apskaičiavimus, numatymus ir išvadas. Laikotarpiu, kai suprimityvinus jaučiamas polinkis viską matyti juodai arba geriausiu atveju pilkai, Dvasia tampa išlikimo klausimas: tikėti viltimi nematant jokios vilties (plg. Rom 4, 18). Joje gyvena mūsų tikėjimas, kad pasaulis ir jo istorija pilnutinai priklauso ne nuo žmogiškų gabumų ar pastangų. Nes yra Tas, kuris netgi tai, kas neįmanoma, gali padaryti įmanomu dalyku: Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37).
 

Turėti viltį nepaisant mirties

Dvasia įveikia net paskutinį neįmanomą dalyką: Ji mus perveda per mirtį, kad gyentume amžinai. Dvasia visada yra šalia gyvenimo: Ji neturi nieko bendra su irimu. Netgi su negyvų kūrinių irimu: Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai <...> su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, - ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi (Rom 8, 19-24).

Jau pranašas Ezechielis matė, kaip dieviškosios gyvybės dvelksmas perlėkė kaulais nuklotą lauką ir kaip visi mirusieji prisikėlė. Ir Dievas jam tarė: Todėl pranašauk jiems ir sakyk: „Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: tikėkit manim, atidarysiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta, ir parvesiu jus į Izraelio žemę. <…> Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte <…>" (Ez 37, 12-14). Tarp eilučių jau galima perskaityti: Dievas sako savo naujajai tautai: „Aš jums duodu tikrą gyvenimo dvelksmą - Šventąją Dvasią - ir vedu jus į tikrąją šalį, ten, kur gyvena prisikėlusieji". Tada labai aiški tampa ši Pauliaus ištrauka: Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis - prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų - atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).

Dvasia verčia tikėti. Ji nukreipia pasaulio ir mūsų žvilgsnį į susitikimą su Jėzumi. Tad argi stebina tai, kad Biblija pasibaigia būtent tokiais žodžiais: Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!" <…> Tas, kuris šitai liudija, sako: „Taip, aš veikiai ateinu!" Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau! (Apr 22, 17. 20)
 

Iš prancūzų kalbos vertė Vilma Rimavičiūtė