Visi Šventieji
Apr 7, 2–4, 9–14; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12a
 

Jėzų supa minia, kurios viduryje – jo mokinių būrys. Jėzus užlipa ant kalno, atsisėda ir kalba. Pasigirsta griežti ir kartu švelnūs žodžiai – palaiminimai. Jėzus užbaigia: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”.

Šiais žodžiais apibūdinama Visų šventųjų šventės atmosfera. Tai džiaugsmas ir atlygis visiems išgirdusiems palaiminimus ir įtikėjusiems jais. Ši šventė žymi Jėzaus darbų sėkmę. Džiaukimės, nes viskas pavyko, daugybė tikinčiųjų yra Viešpaties džiaugsme. Per visus liturginius metus išgyvendami Kristaus slėpinius, mes pamažu suvokiame, kaip jo asmuo veikia žmonių istoriją. Šiandien mes mėgaujamės Viešpaties veiklos veiksmingumu.

Visų šventųjų šventė apima visus – nuo žymiausių iki pačių kukliausių šventųjų, tai nesuskaičiuojamos daugybės žmonių šventė, kur kiekvienas yra mylimas, išrinktas Viešpaties ir apdovanotas laime.

Mes esame linkę noriai patikėti šiandienos liturginių skaitinių žodžiais. Tačiau tai nėra lengva, tai priešinga mūsų patirčiai. Argi šiandien neatrodo naivu tikėti susitaikinimu su Dievu ir kiekvieno žmogaus laime? Reklaminiuose skelbimuose pilna laimės pažadų tiems, kurie pirks reklamuojamą prekę. Niekas rimtai netiki tokiais laimės pažadais. O Viešpats mums kartoja: „palaiminti... palaiminti... džiaukitės”. Kaip tuo patikėti? Užklupti išbandymų, ištikti nepasisekimų, ligos ar kančios, patyrę katastrofą ar neteisybę mes klausiame savęs: ar verta gyventi? Ar Dievas rūpinasi žmogumi?

Tai nėra nauja, šie klausimai amžini. Žmogus nuolat stengiasi atitolinti nelaimę, kančią. Jis ieško atsakingų, kaltina politinę, ekonominę ar socialinę neteisybę – atseit, pašalinus šiuos trūkumus, viskas turėtų susitvarkyti... O vis dėlto niekuomet nepavyksta pasiekti tobulos ir išliekančios tvarkos. Istorijoje neišpainiojamai susipynę stebuklai ir šiukšlės, drąsa ir silpnumas. Jeigu tam tikrose srityse pasiekiama pažanga, kitose akivaizdžiai matomi trūkumai, tarsi už pažangą vienose srityse reikėtų atsimokėti regresu kitose. Šiandien matome, kaip mūsų civilizacijoje drauge su jos teikiamais privalumais išryškėja akivaizdžios neteisybės ir žiojėjančios spragos.

Štai tokioj situacijoj Dievo žodis šiandien mums skelbia laimę, susitaikinimą ir Kristaus atneštą visuotinę ramybę. Įsileisdami Dievo žodį į savo širdis, mes suvokiame žemiškosios laimės nesėkmės priežastis ir kelią tikrajai laimei pasiekti.

Nerasime laimės, kol nesuvoksime žodžio „anapus”. Spontaniškai mes elgiamės taip, tarsi be šio pasaulio nieko daugiau nebūtų. Žmogus nori jame įsikurti, išlikti, būti galingas ir laimingas. Pirmutinė Visų šventųjų iškilmės žinia yra tai, kad žmogus sukurtas „valdyti žemę ir viešpatauti joje” (plg. Pr 1, 28), o ne joje įsikurti amžiams. Žmogaus buvimas kūrinijoje yra jos evoliucijos momentas. Šioje žemėje nėra nieko, kas būtų baigta ir galutinai nustatyta.

Negalime nei aprašyti, nei apibrėžti to, kas bus paskui, nes, anot Jono, „dar nepasirodė, kas būsime” (1 Jn 3, 2). Apreiškimo knygoje išrinktųjų triumfui aprašyti Viešpaties akivaizdoje, pasitelkiama simbolinė kalba. Mūsų žemiškoji egzistencija tėra tik vienas mūsų evoliucijos momentas. To nepaisydami, būtume panašūs į vaiką, atsisakantį augti. Jei tai suvoksime ir priimsime, kartu atsikratysime gausybės baimių, kurios vargina, jei mūsų horizontas ribojasi tik šiuo pasauliu. Šitaip mąstydami mes, pavyzdžiui, mirtį priimsime kaip normalų ir natūralų reiškinį, o ne kaip gąsdinantį absurdą, nes mirtis yra neišvengiamas žmogaus evoliucijos ir atpirkimo etapas. Visų šventųjų šventė, nurodydama į „anapus”, grąžina dalykams jų tikrąją vertę ir paaiškina, kodėl mums nesiseka pasivyti laimės; jeigu norime suabsoliutinti vieną kelio etapą, neįmanoma pasiekti harmonijos.

Nepakanka paaiškinti, kodėl nesėkminga mūsiškė laimės paieška, reikia parodyti, kaip surasti tikrąją laimę. Dabartinis mūsų gyvenimas – tai tam tikras evoliucijos momentas. Negalėsime būti laimingi čia, žemėje, jei nesuvoksime šio pamatinio dinamizmo, tikrosios istorijos prasmės. Palaiminimai atskleidžia mums, kas yra tikroji laimė.
Pirmiausia pamatome, kad laimės neįmanoma ieškoti. Ji niekuomet neegzistuoja ten, kur žmonės nori ją rasti ar sukurti. Ji neglūdi nei turtuose, nei malonumuose, nei dominavime, nei prievartoje, nei sėkmėje ar žmogiškojoje didybėje. Patirtis mums parodo, jog įgytas ar užvaldytas trokštamas dalykas praranda savo patrauklumą, ir laimę reikia kurti iš naujo.

Laimė tegali būti tiktai Dievo karalystėje. Ji yra jos pasekmė. Jėzus sako: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta” (Mt 6, 33). Laimės pamatas yra imtis rizikos pasitikint Viešpačiu ir sekant jo nurodytu keliu.

Jeigu laimės neieškoma, ji pati atsiranda. Tai yra šiandien mums Viešpaties apreikštos laimės antrasis aspektas. Mes labai lengvai tampame priklausomi nuo gyvenimo sąlygų teikiamos arba kitų mums atnešamos laimės.  Viliamės laimės, jei politiniai arba visuomeniniai pokyčiai gerina mūsų būvio sąlygas. Mes, žinoma, tikime būsią laimingi, jei būsime geriau suprasti savo aplinkos žmonių, jų iš anksto mylimi, jei kiti imsis pastangų taisyti savo trūkumus, kurie mus vargina ar dirgina. Tokia galvosena yra dažna, kartais netgi racionaliai pateisinama, tačiau deja, iliuzinė.

Viešpaties požiūriu laimė neatidedama vėlesniam laikui, ji nėra priklausoma nuo kitų. Laimė yra skirta mums šiam momentui. Jos mums duodama tiek, kiek mes priimame Dievo karalystę, išlaisvinančią mus nuo uždarumo pasauliui.

Panašiai kaip žmogaus gyvenimo šioje žemėje neįmanoma paaiškinti žvelgiant vien tik į jį patį, nes jis tęsiasi toliau, taip neįmanoma būti laimingam, neįmanoma spręsti apie Jėzaus įvykdytą sutaikinimo darbą, remiantis vien tuo, ką regime vykstant šioje žemėje. Gyvendami žemiškąjį gyvenimą negalime išvysti galutinės šio darbo pabaigos, nes čia mes rengiamės kitam pasauliui, esančiam anapus mirties, Kristaus prisikėlime, ir tik ten galėsime apie jį spręsti. Dabar mes žinome, jog šventieji jame dalyvauja, kad jų gyvenimas yra atviras mums, negana to, mes jau dalyvaujame dangaus karalystės džiaugsme tiek, kiek priimame Viešpaties žodį.

Šiandien švenčiame milijardų vyrų ir moterų šventę, anksčiau už mus įžengusių Dievo karalystėn, kuri mums pasiekiama, kiek esame ištikimi. Tegu viltis galutinai gyventi dangaus karalystėje mums nuo šiol padeda rasti nepraeinančią laimę.

Parengta pagal kun. Gonzague Motte OFM