Mintimis apie spalio 8–9 d. Vilniuje vykusią konferenciją „Katalikų Bažnyčia ir lietuvių bei žydų santykiai XIX – XX a.” dalijasi Vilniaus arkivyskupo augziliaras vysk. Jonas Boruta SJ.

Koks buvo šios konferencijos tikslas? Kokios problemos buvo joje gvildenamos?

Jau įžanginiame žodyje sakiau, kad konferencija vyksta ypatingu metu – rengiamės 2000-ųjų jubiliejui ir pagal Bažnyčios ir Šventojo Rašto tradiciją tų jubiliejinių metų programoje yra praeities klaidų apmąstymas ir jų atitaisymas. Mėginama tas klaidas įvertinti, susitaikyti užgesinant kartais kilusią neapykantą. Todėl Bažnyčia dabar į daugelį skaudesnių problemų pažvelgia atvirai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis vyks konferencija, kurioje bus įvertinta inkvizicija, Kryžiaus karai, Šventasis Sostas išleido ir dokumentą „Mes atsimename: Šoa apmąstymas”, kuriame yra aptariama Bažnyčios pozicija tos skaudžios žydų tautai tragedijos Antrojo pasaulinio karo metu atžvilgiu. Vykstant šiai tragedijai šalia buvo ir Lietuvos žmonės, naciai žydus naikino ir mūsų šalyje, jie į akcijų vykdymą juk stengėsi įtraukti ir lietuvius. Tai buvo jų planas, ir todėl negalima sakyti, jog visa tai mūsų neliečia. Iš 3,5 mln. gyventojų nuo 2 iki 15 tūkst. (tyrinėtojai dar nesutaria) galėjo būti prisidėję prie šios skaudžios akcijos ir mūsų tautiečių. Atsižvelgiant į tai, būtina paieškoti ir istorinių šaknų, kodėl buvo tai įmanoma – mes kaip krikščionys turime didįjį įsakymą „Nežudyk”, o čia juk ne oficialus mirties vykdymas, o senelių, vaikų žudymas. Kas suformavo tų žmonių tokį mentalitetą, kad jie nesusilaikė ir pasidavė raginimui (ar spaudimui) dalyvauti genocido akte. Taigi čia svarbi ir ankstesnė istorija ir pats to fakto įvertinimas. Įžangos žodyje dar pabrėžiau, jog todėl mes turime vengti dalykų, kurie padarytų šią problemą neišsprendžiamą. Būtent yra kiekvieno žmogaus asmeninė atsakomybė už savo nusikaltimus. Negalima kad ir kelių tūkstančių žmonių dalyvavimo nusikaltime primesti visai tautai ir sakyti, jog visa tauta – žydšaudžiai. Kita vertus, sušaudytųjų vaikų ir senelių negalima vadinti sovietų kolaborantais ar KGB agentais. Ir viena, ir kita pozicija neteisingos apibendrinant visą tautą. Jeigu mes tokių pozicijų laikysimės, nepasieksime nei susitaikymo, nei ramesnės ateities. Norint problemas išspręsti, reikia ramių, konstruktyvių istorinių tyrinėjimų. Ši konferencija ir buvo tam skirta. Tiesos ieškojimas – susikalbėjimo pagrindas susitaikymui, jei jo ligi šiol dar nėra. Toks ir buvo konferencijos tikslas, nors spaudoje jau pasirodo užuominų, kad tai atsiprašinėjimas. Ne, tai ieškojimas istorinės tiesos ir būdų, kaip daryti, kad panaši tragedija nepasikartotų ateityje.

O kokia žydų bendruomenės reakcija? Jie sveikina, džiaugiasi dialogu, tačiau lyg ir laukia atsiprašymo.

Taip, jie gal ir lauktų atsiprašymo ar kokio pareiškimo, bet yra ir radikalioji pusė, kuri visa tai iškart išpučia ir sukelia labai piktą reakciją. Tai pajutome tuoj pat po konferencijos iš žmonių, kurie net nedalyvavo konferencijoje arba kai kuriuos dalykus suprato neteisingai. Vienintelis būdas net šiuos žmones atvesti į blaivesnį mąstymo kelią – ramus, konstruktyvus dialogas. Dar paminėčiau vieną aštriai konferencijoje išgyventą klausimą – karo pradžią Lietuvoje ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės (sukilėlių) veiklą 1941 m. birželio mėnesį, kai buvo suimta dalis sovietinių aktyvistų, prisidėjusių prie pirmųjų trėmimų ar sovietinio represinio aparato.  Išlikę suimtųjų sąrašai – tarp rusų, lietuvių  taip pat yra ir žydų, nors nedaug. Nacių valdžia suimtuosius lietuvius dažniausiai paleisdavo, rusus ir žydus – sušaudė. Todėl buvo kilusi diskusija, kiek teisėti buvo tie suėmimai, ar tai nebuvo akcija prieš žydų tautą? Konferencijoje buvo išsakyta nuomonė, kad vis dėlto tai buvo priešsovietinė akcija. Aišku, karo sąlygomis galėjo patekti ir nekaltų žmonių, tačiau tai nebuvo sąmoninga akcija prieš žydų tautą. Čia dar reikia tolesnių tyrinėjimų.

Reikia pažymėti, kad vyskupo Brizgio „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940–1944 m.” žydų problemai skirtas visas skyrius. Ten jis aiškiai pareiškia, kad negalima laikyti, jog žydai kaip tauta buvo visi prosovietiškai nusiteikę. Juk buvo žydų ir ištremtų, ir Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjų, ir vėlesniais laikais disidentų. Tai taip pat turime atsiminti ir visko nesuabsoliutinti. Štampų reikia atsisakyti, į viską žiūrėkime blaiviai ir objektyviai.

Kalbėjosi Artūras Matusas