Žydų ir Bažnyčios dialogą, popiežiaus iniciatyvas pokalbyje su „Bažnyčios žinių” korespondentu Artūru Matusu vertina Seimo narys, Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.

Asmeniškai esu gavęs arkivyskupo A. J. Bačkio atstovo įteiktą Šventojo Tėvo kreipimąsi dėl katalikų ir judėjų santykių gerinimo. Aš manau, tai bendra Vakarų civilizacijos paskutiniojo dešimtmečio problema, pas mus pradėta gvildenti nuo pirmojo svarbaus dokumento pokaryje Nostra aetate, kai Katalikų Bažnyčia kitaip pradėjo vertinti (ir kritiškai įvertino) krikščionių ir judėjų santykius bei senesnės religijos per šimtmečius patirtas skriaudas. Nostra aetate – istorinis ekskursas, išverstas ir pateiktas kun. V. Aliulio ( išspaudintas „Lietuvos ryte” 1992 m.). Antras svarbus pastarojo meto dokumentas apie krikščionių ir judėjų sugyvenimą, geresnių santykių paiešką ir perspektyvą yra parašytas mano paties (drauge su dabartiniu kardinolu V. Sladkevičiumi), man dar būnant vienu iš žydų bendruomenės vadovų. Taigi santykių suvokimo ir pagerinimo paieškos vyksta. Tačiau santykių gerinimas neatsiejamai susijęs su vienu skausmingu dalyku – holokaustu. Nors Izraelis gyvas, Lietuvos žydija žuvo (94 proc.). Taigi dabar turime krikščioniškąją visuomenę, kuri patyrė nacių ir sovietų, ypač pastarųjų, begalinę skriaudą, ir ypač nuo nacių (kiek mažiau nuo sovietų) nukentėjusią žydų visuomenę, kuri kažkada buvo didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje. Aišku, žodį apie holokaustą tars naujai sukurta tarptautinė prezidentinė komisija, kuriai vadovauti buvau paprašytas prezidento. Šiai komisijai priklauso įvairių pasaulio visuomeninių organizacijų atstovai ir žymūs istorikai.

Grįžtant prie Bažnyčios, matyt skaudžiausias momentas ir sunkiausias uždavinys jai pačiai – Bažnyčios veikla Antrojo pasaulinio karo metais. Aišku, tai įvertinti turėčiau ne aš, bet patys Katalikų Bažnyčios atstovai ar istorikai. Tačiau pati Bažnyčios politika turi būti aptarta, ir Lietuva čia nebus išimtis. Belieka tikėtis, jog bus atverti Vatikano archyvai ir tada galima nustatyti, kokia buvo Bažnyčios politika nacių atžvilgiu – ar buvo vadovaujamasi amžinomis ir svarbiausiomis Bažnyčiai krikščionybės nuostatomis, ar kartais laikinos okupacinės valdžios įstatymais. Nuo to, ar Bažnyčia išlaikė savo Konstitucijos – Dekalogo – gaires Antrojo pasaulinio karo metais irgi priklauso labai daug. Be abejonės, džiaugdamasis dialogo pradžia, galiu tik apgailestauti, kad jis gerokai pavėlavo. Jį įšaldė okupacinis sovietų režimas. Europoje dialogas prasidėjo tuoj po karo. Sovietinės okupacijos, kuri „nudėvėjo” visą mūsų ūkį ir moralę, pasekmes jausime dar ilgai. Mes gi jau aštuonerius metus (visas mūsų politinis, intelektualinis ir religinis elitas) negalime prieiti prie tam tikrų standartų. Pakantumo kitaip mąstančiam – kiti tai vadina tolerancija – ugdymas vis dėlto turi tapti mūsų pilietinės visuomenės prioritetu. O krikščionių ir judėjų suartėjimas, pakantumo dvasios deklaravimas – ypač teigiamas dalykas, kuris, Atgimimo metu (dar 1989 m.) kiek prislopintas žiaurokų privataus ūkio taisyklių, vis dėlto pamažu tampa ne teorine galimybe, o gyvenimo standartu. Vakarų visuomenė tuos „skiepus” jau praėjo. Mes dar tik pradedame.

-am-