70 metų jubiliejaus proga Vilniaus arkivyskupo augziliarą vysk. Juozą Tunaitį kalbina „Bažnyčios žinių” korespondentė Jūratė Kuodytė.

Vilniaus arkivyskupijoje turite daug pareigų – ekonomo, generalvikaro, tribunolo oficiolo, arkivyskupo augziliaro. Kurioms iš jų teikiate pirmenybę?

Pirmenybė – būti kunigu. Dievo apvaizda taip lėmė, kad dirbu kaip vyskupas, o vyskupystė daug savų pareigų, ne iš šventimų plaukiančių, uždeda. Daugiausia darbo yra kaip generalvikarui, oficiolo pareigos labai mielos, tik, deja, joms turiu mažai laiko. Ekonomo pareigų, be abejonės, reikėtų kaip nors išvengti, bet šiuo metu nėra galimybių. Šis darbas atima daug laiko, geriau galėtų jį atlikti tie, kurie daugiau supratimo turi apie žemiškus dalykus.

Pasitaiko kunigų, kurie bažnytinius titulus priima kaip sėkmingos karjeros ženklą. Koks jūsų požiūris į tokius aukštus savo darbo įvertinimus?

Tikrą įvertinimą, manau, suteiks Dievas. Nežinau, kas tai yra karjera, niekada negalvojau apie kokį nors įvertinimą. Visada stengiausi vykdyti Dievo valią, nes dėl to tapau kunigu ir dėl to noriu darbuotis. Ir Evangelijoje Išganytojas yra pasakęs, kad jei jau žemėje atsiimame užmokestį, tai amžinybėje nebegausime. Todėl per daug dėmesio nekreipiu – įvertins ar neįvertins. Būna žmogui miela, kai įvertina. O aš esu patenkintas, kad sekasi dirbti ir galiu dirbti. Ir ačiū Dievui.

O ar iš tikinčiųjų sulaukėte kokio nors įvertinimo. Gal pasitaikė kritikos jūsų atžvilgiu?

Kai tikintieji gauna patarnavimą – džiaugiasi, padėkoja ir šiaip matai jų meilę. Būna kartais ir priekaištų, bet vyskupui dažniausiai ateina skųstis dėl kunigų, būna nepatenkinti kokiais nors dalykais. Žinoma, reikia juos nuraminti.

Ar per ilgus kunigystės ir vyskupystės metus teko patirti rimtų nusivylimų? Kokį atvejį miela prisiminti?

Man atrodo, nesu niekada niekuo nusivylęs. Aišku, žmonėmis gali nusivilti. Kartais įdedi daug vilčių, nori, kad žmogus pasitaisytų, o jis daro savaip. Bet žinom, kad ir nusivylimus Viešpats apmokės. O malonumai. Džiaugiuosi, kad Dievas leidžia dirbti, daugiau nieko malonesnio ir nenoriu. Tiesa, būtų gerai kada nors pailsėti, bet šiuo metu nėra galimybių.

Ar teikiate reikšmės šiai garbingai sukakčiai? Turbūt sulaukėte sveikinimų iš tikinčiųjų?

Į gimtadienius niekada nekreipiau dėmesio. Jie savaime ateina ir praeina. Tik šešiasdešimtmetį pažymėjau, kadangi dauguma klasės draugų sulaukėm tokio amžiaus, užėjo noras susitikti, prisiminti gimnazijos laikus. 70-metis taip pat tyliai atėjo, nelauktai... O sveikinimų daugiausia sulaukiu šv. Velykų ir šv. Kalėdų proga, taip pat per vardines.

Dėkojame už pokalbį.