(KAP, KNA)  Spalio 15 dieną buvo paskelbta popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Fides et ratio”, kurioje aptariami santykiai tarp teologijos, filosofijos ir gamtamokslio, kritiškai nagrinėjamos įvairios filosofinės pažiūros, neigiančios galimybę pažinti tiesą. Pasak popiežiaus, toks pasitikėjimo žmogaus proto gebėjimais praradimas nežmoniškų, iracionalių bei fundamentalistinių srovių forma kelia grėsmę pačiam žmogui.

Jonas Paulius II pateikia kelis tokių „klaidingų” filosofijų pavyzdžius. Tarp jų jis pirmiausia mini pozityvizmą, pripažįstantį tiktai gamtamokslio žinias ir atmetantį gyvenimo prasmės, religijos, moralės ir estetikos klausimus kaip iracionalius. „Tad mokslas rengiasi technologine pažanga užvaldyti visus žmogaus egzistencijos aspektus”, – kritiškai konstatuoja jis. Prie šios dvasinės laikysenos „neriboto paplitimo” nemažai prisidėjo neginčytini gamtamokslinių tyrinėjimų bei šiuolaikinės technikos laimėjimai. Daugelis žmonių jau perėmė nuomonę, kad „tai, ką galima padaryti technikos požiūriu, būtent dėl to priimtina ir moralės požiūriu”.

„Ne mažesnį pavojų”, pasak Jono Pauliaus II, kelia pragmatizmas, nusigręžiantis nuo tiesos bei etikos klausimų ir laikantis protą tiktai instrumentu tokiems tikslams kaip galia ar malonumas pasiekti. Pragmatizmas grindžia ir neteisingą demokratijos sampratą, atsisakančią „nekintamų” principų bei vertybių ir darančią tam tikro elgesio leistinumą ar neleistinumą priklausomą nuo parlamentinės daugumos sprendimo.

Drauge su šiomis mąstymo pakraipomis – arba kaip reakcija į tai – atsirado ir įvairių iracionalizmo atmainų, pavyzdžiui, „postmodernistinis” mąstymas, neigiantis galimybę pažinti tai, kas tikra. Kita vertus, nihilizmas, visiškai atsisakęs prasmės paieškos, davė pradžią paplitusiai dvasinei nuostatai, kurios esmę sudaro nuomonė, „kad nebereikia prisiimti jokių galutinių įsipareigojimų, nes viskas yra praeinama bei laikina”. Todėl, pasak popiežiaus, viena „pikčiausių grėsmių šio šimtmečio pabaigoje” yra „nevilties pagunda”.

„Šiandien kylančių problemų dydis išties reikalauja bendro, nors ir įvairiais metodais atliekamo, darbo”, – rašo Jonas Paulius II. Filosofija ir teologija vėl turėtų imti daryti viena kitai vaisingesnę įtaką, kaip yra buvę vėlyvosios antikos ir viduramžių laikais. „Tikėjimas galimybe pažinti visiems galiojančią tiesą tikrai nėra nepakantos šaltinis; priešingai, tai būtina sąžiningo ir įtikinamo dialogo tarp žmonių prielaida”, – tvirtina popiežius.

Filosofus Jonas Paulius II primygtinai ragina kelti tikslus, kurie nebūtų pernelyg kuklūs, nevengti žmogaus „paskutiniųjų klausimų” ir, užuot koncentravus dėmesį vien į tikrovės dalines sritis, neperžengiančias pasaulio ribų, vėl išdrįsti imtis visumos apmatų. Tiktai tada filosofija liktų ištikima savo pirmapradžiai prigimčiai būti „išminties mokslu”. Šiuolaikinė kultūra nustūmė filosofiją į pakraštį bei suteikė jai antraeilį vaidmenį, laikydama ją viena iš daugelio žmogiškojo žinojimo sričių.

„Taip atkakliai reikalauju metafizinio komponento todėl, kad esu įsitikinęs, jog tai yra neišvengiamas būdas šiandien didelę filosofijos dalį apėmusiai krizei įveikti ir per tai tam tikrai netikusiai elgsenai, paplitusiai mūsų visuomenėje, pataisyti”, – rašo Jonas Paulius II. Šia prasme šiandienos filosofai turėtų pajusti iššūkį, metamą jiems krikščioniškojo mokymo, ir „atkurti ryšį su teologija”.

Sykiu popiežius pateikia krikščionims, ypač teologams, kriterijus, kuriais privalu vadovautis diskutuojant su įvairiomis filosofijomis. Jis pabrėžia, kad Bažnyčia visuomet gerbia filosofijos savarankiškumą bei nepriklausomybę ir dėmesingai bei geranoriškai stebi jos tyrinėjimus. Filosofijai privalu remtis savo taisyklėmis bei dėsniais, nes kitaip ji bus „mažai naudinga”. Todėl Bažnyčia nesiūlo savo filosofijos, taip pat neteikia pirmenybės kuriai nors filosofijai kitos sąskaita.

Krikščioniškosios tiesos šaltinis, Bažnyčios požiūriu, yra ne jos pačios svarstymai, bet Apreiškimas. Krikščionių naujiena, Jono Pauliaus II žodžiais, „susprogdina” visus proto mėginimus įrodyti egzistencijos prasmę grynai žmogiškais argumentais. „Tikroji problema, metanti iššūkį filosofijai, yra Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus. Juk šiuo atveju kiekvienas mėginimas grįsti Tėvo išganingąjį planą grynai žmogiška logika pasmerktas žlugti”, – teigia popiežius.

Krikščionybė nuo pat pradžių diskutavo su įvairiomis filosofinėmis srovėmis ir naudojosi jų žiniomis, kad geriau suprastų savo pačios tiesą ir padarytų ją suprantamą bei suvokiamą kitiems. Tačiau greta šios pozityvios integracijos nuolatos būta ir aiškaus atsiribojimo nuo doktrinų, nesuderinamų su tikėjimu. Bažnyčia, pirmiausia vyskupų magisteriumas, turėtų – nors ir kaip nelengva tai būtų – nurodyti, kokios filosofinės prielaidos bei išvados prieštarauja tikėjimui ir kokios ne. Jonas Paulius II išvardija kelias tokias klaidingas doktrinas, kurias Bažnyčia yra pasmerkusi istorijos raidoje: tai, pavyzdžiui, „prietaringa ezoterika” bei astrologinės pažiūros, šiandien plintančios ir tarp tikinčiųjų, stokojančių gebėjimo kritiškai vertinti. Popiežius čia taip pat atmeta fundamentalistines bei tradicionalistines sroves, neigiančias racionalaus pažinimo reikšmę tikėjimui.

Drauge Jonas Paulius II kritikuoja teologinį „modernizmą”, kuris naudojasi tiktai „naujausiomis ištarmėmis bei paplitusiu filosofiniu žargonu” ir neatsižvelgia ar per menkai vertina tradiciją; šiuo atveju „aktualumas painiojamas su tiesa”. Čia popiežius atkreipia dėmesį į pavojų „nekritiškai perimti marksistinės kilmės pažiūras bei metodus”, kaip tai būdinga kai kuriems išsilaisvinimo teologijos atstovams. Nevalia perimti ir filosofinių modelių, teigiančių, jog tiesa yra susitarimo rezultatas.

Popiežius ypač pabrėžia būtinybę suteikti nuodugnų filosofinį išsilavinimą teologams bei kandidatams į kunigus. Jis tvirtina, jog jam „su nusistebėjimu bei apgailestavimu” tenka konstatuoti, „kad nemažai teologų yra abejingi filosofijos studijoms”. Teologui, nenorinčiam pasinaudoti filosofija, gresia pavojus „jam pačiam to nežinant užsiiminėti filosofija ir užsisklęsti mąstymo struktūrose, menkai derančiose su tikėjimo samprata”.

„Tikėjimas, kuriam trūksta proto, pabrėžia jausmą bei patirtį ir dėl to jam kyla pavojus liautis buvus visuotiniu pasiūlymu. Iliuzija manyti, jog silpno proto akivaizdoje tikėjimas gebąs geriau įtikinti; priešingai, tada jam iškyla rimtas pavojus virsti mitu ir prietarais”, – tvirtina popiežius. Filosofija galiausiai taip pat yra „susitikimo tarp kultūrų ir krikščioniškojo tikėjimo terpė, tikinčiųjų ir netikinčiųjų vieta susikalbėjimo”.
 
 

Kardinolas Ratzingeris kritikuoja šiuolaikinę filosofiją

(KAP)  Spalio 15 dieną pristatydamas popiežiaus Jono Pauliaus II encikliką „Fides et ratio”, Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris kritikavo dabartinės filosofijos pakraipas. Šiandieninės filosofijos padėtį jis apibūdino kaip proto „kapituliaciją” ir „depresiją”. Faktas, kad šiuolaikiniai mąstytojai ginčija žmogaus galimybę pažinti visiems galiojančią tiesą, yra, pasak jo, „visokio susvetimėjimo” dabarties laikais pagrindas. Naująja enciklika popiežius norįs šiandienos žmogų įtikinti, kad atsakymas į nerimą keliančius pagrindinius jo egzistencijos klausimus yra galimas. Jonas Paulius II, pasak kardinolo, enciklikoje neteikia pirmenybės kokiai nors konkrečiai filosofinei mąstymo mokyklai. Priešingai, jis norįs nurodyti „išminties kelią”, kuriuo einant įmanoma įveikti postmodernistinio mąstymo formas, atmetančias tiesos klausimą.

Per spaudos konferenciją enciklikos „Fides et ratio” pristatymo proga dabartinę kultūrinę bei dvasinę padėtį griežtai kritikavo ir Liublino arkivyskupas Jozefas Miloslavas Zycinskis. Objektyvios tiesos sampratą, pasak jo, šiandien daugelis laiko tiktai ideologiniu ankstesniųjų laikų reliktu. Šiai dvasinei pesimizmo aplinkai popiežius Jonas Paulius II priešpriešinąs optimizmo naujieną, kurios tikslas – padrąsinti krikščioniškuosius ir nekrikščioniškuosius filosofus iš naujo imti pasitikėti žmogaus gebėjimu racionaliai mąstyti.