Šventoji Dvasia ir laiko ženklai
Rugsėjo 23-osios visuotinė audiencija 

1. Apaštališkajame laiške Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, atsižvelgdamas į Šventajai Dvasiai skirtus metus, visą Bažnyčią raginau „pažinti Šventąją Dvasią, kuri istorijos amžiais, veikdama žmonių širdyse, kuria Dievo karalystę, rengia jos visišką apsireiškimą Jėzuje Kristuje ir daigina žmogiškosios patirties gelmėse daigus galutinio išganymo, kuris ateis laikų pabaigoje” (TTA, 45).

Jeigu žvelgtume tikėjimo akimis, pamatytume, jog istorija, ypač po Jėzaus Kristaus atėjimo, yra visiškai apgaubta bei persmelkta Šventosios Dvasios buvimo. Todėl nesunku suprasti, kodėl Bažnyčia šiandien labiau negu kada nors anksčiau jaučiasi akinama įžvelgti šio buvimo ženklus žmonių istorijoje, su kuria – sekdama savo Viešpačiu – ji jaučiasi „iš tiesų artimai susieta” (Gaudium et spes, 1).

2. Kad įvykdytų šią pareigą, tenkančią jai visais laikais (plg. Gaudium et spes, 4), Bažnyčia kviečiama vis giliau bei gyviau suvokti, kad Jėzus Kristus yra „visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas” (Gaudium et spes, 10). Jis yra „taškas, kurio link veržiasi visi istorijos bei civilizacijos siekiai, žmonijos centras, visų širdžių džiaugsmas bei jų troškimų išsipildymas” (Gaudium et spes, 45). Sykiu Bažnyčia suvokia, jog tiktai Šventoji Dvasia, įspaudžianti į tikinčiųjų širdis gyvą žmogumi tapusio Dievo Sūnaus atvaizdą, gali įgalinti juos aiškinti istoriją ir įžvelgti joje Dievo buvimo bei veikimo ženklus.

Apaštalas Paulius rašo: „Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas” (1 Kor 2, 11–12). Palaikoma šios nepaliaujamos Dvasios dovanos, Bažnyčia su didžiausiu dėkingumu patiria, kad „tikėjimas apšviečia viską naujaip ir parodo Dievo ketinimus viso žmogaus pašaukimo atžvilgiu, per tai kreipdamas žmogaus protą į sprendimus, kurie tikrai yra žmogiški” (Gaudium et spes, 11).

3. Jėzaus kalbai būdingu posakiu „laiko ženklai” Vatikano II Susirinkimas žymi akivaizdžius Dievo Dvasios buvimo bei veikimo istorijoje požymius. Amžininkams skirtas Jėzaus priekaištas ir šiandien mums suskamba aiškiai ir išganingai: „Taigi jūs mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne. Pikta ir neištikima giminė reikalauja ženklo, tačiau jai nebus duota kitokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas” (Mt 16, 3–4).

Krikščioniškojo tikėjimo perspektyvoje raginimas pažinti laiko ženklus atitinka eschatologinę naujybę, kurią istorijoje lėmė Žodžio atėjimas tarp mūsų (plg. Jn 1, 14).

4. Iš tiesų Jėzus kviečia mus atpažinti žodžius ir darbus, liudijančius apie Tėvo karalystės prisiartinimą. Jis sutraukia visus ženklus į mįslingą „Jonos ženklą”. Ir per tai jis apverčia žemiškąją logiką, kuri ieško ženklų, žyminčių žmogaus troškimą save įtvirtinti bei būti galingam. Kaip pabrėžia apaštalas Paulius, „žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė” (1 Kor 1, 22–23).

Kaip pirmgimis iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29), Kristus pirmasis savyje nugalėjo velnio „gundymą” naudotis žemiškomis priemonėmis Dievo karalystei įgyvendinti. Tai truko nuo mesijinių išbandymų dykumoje akimirkos iki pašaipaus iššūkio, kai jis buvo prikaltas prie kryžiaus: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” (Mt 27, 40). Nukryžiuotame Jėzuje ženklai tam tikra prasme perkeičiami bei sutelkiami: jis pats yra „Dievo ženklas”, ypač savo mirties bei prisikėlimo slėpinyje. Norint įžvelgti jo buvimo istorijoje ženklus, privalu išsilaisvinti iš visų žemiškųjų pretenzijų ir įsileisti Dvasią, kuri „visa pažįsta, net Dievo gelmes” (1 Kor 2, 10).

5. Jeigu paklaustume, kada bus įgyvendinta Dievo karalystė, Jėzus, kaip ir apaštalams, atsakytų, kad ne mūsų reikalas žinoti „laiką [chronoi] ir metą [kairoi], kuriuos Tėvas nustatė savo galia”. Jėzus taip pat ir mūsų prašo priimti Dvasios galybę ir tapti jo liudytojais „Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių” (plg. Apd 1, 7–8).

Išganinga laiko ženklų tvarka pirmiausia buvo uždengta Tėvo plano paslaptyje (plg. Rom 16, 25; Ef 3, 9), įsiveržė į istoriją ir pasireiškė joje paradoksaliu nukryžiuoto ir prisikėlusio Sūnaus ženklu (plg. 1 Pt 1, 19–21). Kristaus mokinių ji buvo priimta bei aiškinama Dvasios šviesoje bei galybėje, budriai ir uoliai laukiant galutinio atėjimo, užbaigsiančio istoriją už jos pačios ribų, Tėvo širdyje.

6. Tad Tėvo valia laikas pratęsiamas kaip kvietimas „pažinti Kristaus meilę”, kad būtume „pripildyti visos Dievo pilnybės” (Ef 3, 19). Šio kelio paslaptis yra Šventoji Dvasia, vedanti mus „į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13).

Kupinas pasitikėjimo ir šiai vilties perspektyvai atvira širdimi meldžiu Viešpatį Šventosios Dvasios gausos visai Bažnyčiai, „idant Vatikano II Susirinkimo ‘pavasaris’ naujajame tūkstantmetyje virstų ‘vasara’, kitaip tariant, visiškai subręstų” (Kreipimasis į viešąją Konsistoriją (1998 vasario 21). L’Osservatore Romano English edition, 1998 vasario 25, p. 2).