IŠTVERTI  TIKĖJIME

33 eilinis sekmadienis (C)
Mal 3, 19–20a; 2 Tes 3, 7–12; Lk 21, 5–19

Klausimus apie blogį žmogus tikriausiai sau kėlė per visą savo egzistencijos istoriją. O krikščionybei kartais prikaišiojama, kad ji nenori spręsti blogio problemos pasaulyje, išsisukinėja ir vietoj to siūlo „pigią” paguodą – amžinąjį gyvenimą. Tačiau ir daugeliui krikščionių šie dalykai nėra visiškai aiškūs. Kartais krikščionis pasiduoda pagundai šį pasaulį matyti kaip visiškai blogą ir sugadintą. Pasaulis atrodo kaip kažkas, ką reikėtų kuo greičiau apleisti, į ką nereikėtų kreipti dėmesio laukiant vien tik „ano” pasaulio. Ir priešingai: lygiai taip pat krikščionis gali pasiduoti pagundai žvelgti į blogį tik kaip į neesminį ir laikiną dalyką, ir tuomet viskas jam atrodo nuspalvinta rožinėmis spalvomis. Bet Evangelija kalba kitaip.

Šiandieniniame skaitinyje išvardijamos visos galimos nelaimės: kylančios daugumai žmonių ir gresiančios tik tikinčiam žmogui. Visi tie dalykai jau vyko ir, žinoma, vyks ir toliau. Evangelija nelaiko jų laikinais reiškiniais, kurie kada nors dings iš žmonijos istorijos. Į juos žvelgiama realistiškai, kaip į tai, ką reikia turėti omenyje, su kuo žmogus čia ar kitur susidurs, kas lydės jį kelyje į laikų pabaigą. Evangelija šioms situacijoms nepateikia kokios nors stebuklingos priemonės ar palaimingo vaisto, bet nori iš žmogaus labai realistiško, tačiau nelabai populiaraus dalyko – ištvermės.

Kas ištvers gyventi ištikimybėje ir meilėje Kristui ir per Jį Tėvui, kas ištvers gyventi iš Dvasios, tas bus išgelbėtas. Išgelbėjimas susijęs su šiuo gyvenimu, bet nėra šio pasaulio galioje – jis priklauso nuo Dievo ir pasitikėjimo Juo. Šis išgelbėjimas yra žmogaus ištvermės apvainikavimas jo gyvenimo ar laikų pabaigoje. Tai reiškia, kad jis nėra toks „pigus”. Mus supantis pasaulis kelia grėsmę ir sau pačiam, ir asmeniškai mums, ir tai iki tam tikrų ribų yra mūsų rūpestis. Mes turime ištverti – taigi konkrečiai aš pats turiu ištverti. Tai įmanoma padedant Dievui, už mane kitas to padaryti negali. Jei ištversiu, būsiu išgelbėtas, todėl negaliu sakyti, kad tai nuo manęs nepriklauso.

Ši ištvermė, pasitikint Dievu, jo ištikimybe, turi pasekmes: tuo aš liudiju. Ir ne vien tik krikščionims, savo tikėjimo broliams, bet ir tiems, kurie mus persekioja, įžeidžia, nekenčia dėl Jėzaus vardo. Pats mano, kaip krikščionio, egzistavimo faktas ištverme su Kristumi ir Jo tiesa liudija aplinkiniams anksčiau, negu atsiranda galimybė prabilti apie tikėjimą.

Ir priešingai: kas neištvers, atsižadės Kristaus dėl išorinio spaudimo, tas pakenks ne vien tik sau, bet ir kitiems, kurie būtų galėję matyti jo liudijimą krikščionišku gyvenimu.

Pagaliau mums lieka pasaulis. Jį tikriausiai daugelis žmonių norėtų išgelbėti. Bet visa istorija rodo, kad tie, kurie iškart viena gigantiška akcija norėjo išgelbėti visą pasaulį, jo dalį ar savo tautą, patyrė pralaimėjimą ir dar, galbūt nesąmoningai, atnešė kitiems daug skausmo.

Taigi, užuot pateikusi receptą, kaip išgelbėti pasaulį, vietoj „pigios” paguodos Evangelija mums iškelia svarbų ir kartais nelengvą uždavinį – ištverti. Bet pažada už jį viską: amžinybę, meilės pilnatvę, gyvenimo pilnatvę, žodžiu, išsigelbėjimą. Reikia ištverti, o ne bijoti. Daugybės krikščionių kankinių, tikėjimo išpažinėjų pavyzdys iš ankstesnių ir pastarųjų laikų rodo, kad tai yra galima. Įmanoma išgyventi didelius sunkumus, ilgus kalėjimo metus, situacijas, kai žmogui prireikia didvyriškos dvasios, ir ištverti kančioje bei jai pasibaigus. Amžinybė pas Dievą nėra taip neprieinama ir nepasiekiama, kaip kartais gali žmogui atrodyti, nes jos kūrėjas ir davėjas yra Dievas. O žmogui reikia elgtis taip, kad su šia dovana neprasilenktų, kad neieškotų jos kur kitur, kur apgaulingai labai daug žadama, bet galų gale žmogus lieka tuščiomis rankomis.