Arūnas Streikus

Arkivyskupas JUOZAPAS SKVIRECKAS


Juozapas Jonas Skvireckas gimė 1873 m. rugsėjo 18 d. Rimkūnų k. (Panevėžio apskrityje), mažažemių ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo tik 3 ha žemės ir puodų dirbtuvėlę, o šeima buvo didelė. Nepaisant to, gabus pirmgimis sūnus buvo išleistas į mokslus.

1884 m. jis lankė Smilgių pradžios mokyklą ir kitais metais įstojo į Panevėžio realinę gimnaziją. Baigė ją su pagyrimu ir 1892 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Pastebėjusi klieriko gabumus, seminarijos vadovybė po keturių kursų pasiuntė jį tobulintis į Petrapilio dvasinę akademiją. 1899 m. J. Skvireckas įgijo teologijos kandidato laipsnį ir buvo įšventintas kunigu, o kitais metais baigė studijas akademijoje. Parašęs darbą Comparationes inter eloquentiam ethricorum et christianorum, gavo teologijos magistro laipsnį.

Pastoracinio darbo patirties J. Skvireckas turėjo nedaug: keletą mėnesių padirbėjęs vikaru Ukmergėje, nuo 1900 m. rudens buvo pakviestas dėstyti Žemaičių kunigų seminarijoje. Iš prof. Aleksandro Dambrausko - Adomo Jakšto 1901 m. jis perėmė Šventojo Rašto katedrą ir pradėjo dėstyti Šventojo Rašto įvadą, Senojo ir Naujojo Testamento egzegezę, lotynų kalbą ir katekizmą. 1909 m. seminarijoje gavęs atsakingas prefekto pareigas, po dvejų metų pakeliamas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku.

1902 m. mirus vysk. Antanui Baranauskui, pradėjusiam versti Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą, vertimo teko imtis Juozapui Skvireckui kaip geriausiam tuo metu šios srities specialistui Lietuvoje. Jau 1906 m. išspausdinta vertimo dalis – Evangelija ir Apaštalų darbai. Tai buvo tik pirmas svarbiausio gyvenimo darbo žingsnis; Šventojo Rašto paskutinis tomas pasirodė 1937 m. Be pedagoginės ir mokslinės veiklos, J. Skvireckui 1913 – 1914 m. dar teko imtis Lietuvos kunigams naujai pradėto leisti periodinio leidinio Bažnytinė apžvalga redaktoriaus pareigų.

Jau 1913 m. Juozapas Skvireckas galėjo tapti vyskupu. Prieš mirtį Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas savo įpėdiniu Romai buvo pasiūlęs jaunąjį seminarijos profesorių. Tačiau lietuvių katalikų visuomenei šis atrodęs ne pernelyg patriotiškai nusiteikęs ir ji sugebėjusi įtikinti caro valdžią pasipriešinti skyrimui (1). Vyskupu tada tapo Pranciškus Karevičius, o Skvireckas, tarsi kompensuojant jam neteisingai padarytą skriaudą, buvo pakeltas kapitulos prelatu.

Per pirmąjį pasaulinį karą J. Skvireckas išbuvo Rusijos gilumoje, Smolenske ir Tuloje, kur buvo pasitraukusi Žemaičių vyskupijos kurija. Po karo grįžęs į Lietuvą toliau profesoriavo seminarijoje bei ėjo generalvikaro pareigas Žemaičių vyskupijoje. Netrukus, 1919 m. kovo 10 d., Juozapas Skvireckas nominuotas Ceramo tituliniu vyskupu ir paskirtas Žemaičių vyskupo pagalbininku. 1919 m. liepos 13 d. Kauno katedroje įvykusi iškilminga vyskupo konsekracija buvo pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje.

Tapęs vyskupu Juozapas Skvireckas veikliai įsitraukė į katalikų aukštojo mokslo institucijų kūrimą. 1922 m. jis vežė į Romą tvirtinti universitete steigiamo Teologijos - filosofijos fakulteto nuostatus, taip pat buvo vienas Lietuvos katalikų mokslo akademijos iniciatorių ir vadovų (iki 1926 m.).

1922 m., kai Lietuva buvo didžiųjų valstybių ir Tautų Sąjungos pripažinta, vis aktualesnis darėsi Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymo reikalas, nes naujai susikūrusių valstybių sienos sunkino Bažnyčios administravimą pagal seną vyskupijų struktūrą. Vysk. J. Skvireckui buvo pavesta parengti provincijos struktūrinio sutvarkymo projektą, ir popiežius Pijus XI galutinai jį patvirtino 1926 m. balandžio 4 d. Vysk. P. Karevičiui atsisakius Žemaičių vyskupijos, tais pačiais metais projekto rengėjas pats paskirtas vadovauti naujai atsiradusiai metropolijai kaip Kauno arkivyskupijos ordinaras.

Pirmiausia metropolitas susirūpino teisiškai įforminti Bažnyčios ir valstybės santykius bei šalinti kliūtis konkordatui tarp Lietuvos vyriausybės ir Apaštalų Sosto pasirašyti. 1927 m. pabaigoje konkordatas pasirašytas, tačiau arkivyskupui neteko pamiršti derybų su pasaulietine valdžia įgūdžių. Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje tautininkų valdžios ir Bažnyčios santykiai buvo įtempti. 1931 m. birželio 5 d. iš Lietuvos buvo išprašytas Apaštalų Sosto nuncijus. Santykiai dar labiau paaštrėjo vyriausybei pradėjus varžyti katalikų organizacijų, ypač ateitininkų, veiklą. Tik arkivysk. J. Skvirecko santūrumo ir takto dėka pavyko išsaugoti konkordatą. Tiesa, dėl to buvo kilę priekaištų arkivyskupui kaip pernelyg nuolaidžiam valdžios reikalavimams. Vysk. Vincentas Brizgys savo memuaruose paneigė šių priekaištų pagrįstumą (2). Kita vertus, susikalbėti su valdžia arkivyskupui turėjo palengvinti jo nuostata vengti Bažnyčios kišimosi į politinius reikalus. Tautininkai katalikų organizacijų veiklą ribojo motyvuodami būtent pernelyg dideliu jų veiklos politizavimu.

Komplikuotų santykių su valdžia reguliavimo pastangos neatitraukė arkivyskupo nuo svarbiausių pareigų – vadovavimo Bažnyčios vidaus gyvenimui. Šia prasme vaisingiausi buvo 1934 metai. Vasario 20–22 d. Kaune arkivyskupas Juozapas Skvireckas sukvietė vyskupijos sinodą, o birželio 30 – liepos 1 d. jam vadovaujant vyko Pirmasis tautinis eucharistinis kongresas; jo metu lietuvių tauta iškilmingai paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Metropolitas taip pat ketino sukviesti visos Lietuvos bažnytinės provincijos sinodą. Kitas jo rūpestis – seminarijų tinklo sutvarkymas bei lietuvių kolegijos Romoje įkūrimo galimybių paieška; deja, šių siekių galutinio įgyvendinimo arkivyskupui taip ir nepavyko sulaukti. Tarp daugybės vadovavimo bažnytinei provincijai bei arkivyskupijai rūpesčių, dėstymo universitete ir kitų darbų arkivysk. J. Skvireckas rasdavo laiko veikliai rūpintis kasdieniais reikalais: naujų arkivyskupijos kurijos rūmų bei papildomų seminarijos patalpų statyba, Kauno arkikatedros remontu, savo įsigyto ūkio Linkuvėlėje tvarkymu.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, arkivysk. J. Skvireckas tų pačių metų birželio 16 d. įvykusiame Kauno kunigų pasitarime pareiškė neturįs jokių iliuzijų bolševikų atžvilgiu ir kvietė pasirengti sunkiems išbandymams (3). NKVD pareigūnai tikėjosi suardyti Bažnyčios hierarchų vienybę, pasinaudodami arkivyskupo sukalbamumu (4), tačiau J. Svireckas laikėsi visiško nebendradarbiavimo su sovietais nuostatos. Neišvengiamų santykių su valdžia palaikymą jis pavedė jaunam ir energingam savo pagalbininkui vysk. Brizgiui, o pats didesnę laiko dalį praleisdavo Linkuvėlėje, nes kurijos rūmai buvo nusavinti.

Ir naujų okupantų vokiečių atžvilgiu arkivyskupas laikėsi oriai. Jam vadovaujant ne tik buvo ginamos Bažnyčios teisės, bet ir visokeriopai remiami okupacinės valdžios terorizuojami žydai. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis jis su vysk. Brizgiu pasirašė raštą Kauno karo komendantui, protestuodamas dėl okupantų savivalės pilnateisių Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu (5). Nepavykus padėties pagerinti oficialiu keliu, kunigai buvo paraginti individualiai padėti žydams. Kauno arkivyskupijos kurija ypač artimai šiuo reikalu bendradarbiavo su geto Senių Taryba. 1943 m. pradžioje vokiečiams pradėjus lietuviškojo SS legiono formavimo kampaniją, arkivysk. Skvireckas atsisakė rašyti pastoracinį laišką, kuriame vyrai būtų raginami į jį stoti. Šiuo reikalu jį aplankiusiam SD ir saugumo policijos vadui Lietuvoje pulk. Jėgeriui arkivyskupas pareiškęs: „Reikalauti iš dvasininkijos pagalbos mobilizacijai yra pačių karių pažeminimas. Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir yra bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas – sumušti bolševizmo dvasią. Tai mes stengėmės ir stengsimės daryti, tik pasaulinė valdžia tegul mums to nekliudo” (6). Karo fronto artėjimas sutrukdė J. Skvireckui įgyvendinti dar vieną svarbų sumanymą – surengti Antrąjį tautinį eucharistinį kongresą, turėjusį atgaivinti lietuvių dvasinį gyvenimą per kraštą besiritančių okupacijų akivaizdoje. Arkivyskupo siūlymu numatyta jį sukviesti 1944 m. vasarą. Tačiau liepos pabaigoje sovietai priartėjo prie Kauno, ir J. Skvireckas besitraukiančių vokiečių buvo priverstas išvykti, iš pradžių į Jurbarką, o vėliau – į Olyvą, kur gavo laikiną prieglobstį pas Varmės vyskupą.

Taip prasidėjo paskutinis etapas – arkivyskupo gyvenimas tremtyje. Karo audrų nublokštas į Austriją, pastovesnį prieglobstį jis susirado Camso (Zams) gailestingųjų seserų vienuolyne netoli Insbruko. Arkivysk. J. Skvireckas ir toliau stengėsi veikliai dalyvauti Bažnyčios gyvenime: susirašinėjo su Apaštalų Sostu, rūpinosi lietuvių kolegijos Romoje steigimu ir jos materialiniu aprūpinimu bei veikla, vienas ir kartu su kitais iš Lietuvos pasitraukusiais vyskupais rašė ne vieną pastoracinį laišką pirmais pokario metais Vakarų Europoje susitelkusiems pabėgėliams iš Lietuvos. Arkivyskupas ir pats ne kartą lankėsi Romoje, norėdamas informuoti Apaštalų Sostą apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje bei katalikų rūpesčius išeivijoje. Tačiau tai neatimdavo itin daug laiko, ir Juozapas Skvireckas galėdavo daugiau dėmesio skirti Šventojo Rašto vertimui tobulinti. Po karo išėjo jo peržiūrėti ir pataisyti Naujojo ir Senojo Testamento (1955) leidimai.

Po Stalino mirties atsiradus šiokioms tokioms galimybėms megzti ryšius su Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje, J. Skvireckas turėjo progą, nors ir epizodiškai, bet tiesiogiai vykdyti Kauno arkivyskupo metropolito pareigas. Sovietų valdžia 1958 m. leido tuometiniam Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojui kan. Juozapui Stankevičiui papildyti Kauno arkivyskupijos kapitulą. Tuo tikslu kan. J. Stankevičius užmezgė ryšius su arkivysk. J. Skvirecku bei vysk. Brizgiu ir suderino su jais naujų kapitulos narių kandidatūras. Greitai po to arkivyskupo sveikata ėmė blogėti, o 1959 m. gruodžio 3 d. jis iškeliavo amžinybėn ir buvo palaidotas Camso vienuolyno koplyčioje.

Dar prieš arkivyskupo mirtį kan. J. Stankevičius buvo gavęs vysk. Brizgio laišką, kuriame perduotas arkivyskupo noras būti palaidotam Lietuvoje ir prašymas išsiaiškinti sovietų valdžios požiūrį į tai. Tačiau Religinių kultų reikalų taryba, prižiūrėjusi religinių konfesijų veiklą Sovietų Sąjungoje, griežtai atmetė tokią galimybę (7). Matyt, tai nesiderino su Bažnyčios likvidavimo Lietuvoje planais.

Išnašos

(1) Zumeris B. Jo Ekscelencija Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Juozapas Jonas Skvireckas. – Melbournas, 1953.
(2) Brizgys V. Gyvenimo keliai. – V., 1993. – P. 6.
(3) Ibid. – P. 102.
(4) Stancikas D. NKVD kovos prieš Bažnyčią metodai 1940 – 1941 m.// Laisvės kovų archyvas. – K., 1996. – Nr. 16. – P. 180.
(5) Brizgys V. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1941 – 1944 m. – Chicago, 1993. – P. 123.
(6) Ibid. – P. 151.
(7) Religinių kultų reikalų tarybos (toliau –RKRT) įgaliotinio Lietuvoje J. Rugienio 1958 m. rugpjūčio 11 d. informacija RKRT pirmininkui A. Puzinui//Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. R-181. – Ap. 3. – B. 50. – L. 45 – 46.
 

Lapkričio 25 – 28 dienomis Kaune bus pagerbtas arkivyskupo J. Skvirecko atminimas
ir perlaidoti iš Austrijos atgabenti jo palaikai
 

Arkivyskupo J. Skvirecko atminimo pagerbimo ir palaikų perlaidojimo ceremonijos programa

Lapkričio 25 d.

Lapkričio 26 d. Lapkričio 27 d.  
Lapkričio 28 d.