Apaštališkasis laiškas Dies Domini

Pratarmė

Gerbiami broliai Vyskupai ir Kunigai,
mieli Broliai ir Seserys!

1. Viešpaties diena – taip nuo apaštalų laikų vadinamas sekmadienis (1) – Bažnyčios istorijoje visada buvo labai gerbiama dėl jos artimo ryšio su krikščioniškojo slėpinio tikruoju branduoliu. Juk savaitės ritme sekmadienis primena Kristaus prisikėlimo dieną. Tai savaitės Velykos, diena, kai švenčiama Kristaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį, pirmosios kūrinijos atbaiga Kristuje ir naujosios kūrinijos pradžia (plg. 2 Kor 5, 17). Tai diena, kai dėkinga adoracija prisimenama pirmoji pasaulio diena ir veiklia viltimi žvelgiama į „paskutiniąją dieną”, kurią Kristus šlovingai sugrįš (plg. Apd 1, 11; 1 Tes 4, 13 – 17) ir visa padarys nauja (plg. Apr 21, 5).

Todėl sekmadieniui apibūdinti gerai tinka džiaugsmingas psalmininko šūksnis: „Ši diena yra Viešpaties duota, – linksminkimės ir džiūgaukime” (Ps 118, 24). Šį kvietimą džiaugtis, atkartojamą Velykų liturgijos, ženklina nuostaba, kuri buvo apėmusi moteris, dalyvavusias Kristaus nukryžiavime, kai jos, „labai anksti, pirmąją savaitės dieną” (Mk 16, 2) atėjusios prie kapo, rado jį tuščią. Tai kvietimas kokiu nors būdu vėl išgyventi tai, ką patyrė du mokiniai iš Emauso, pajutę savo širdžių užsidegimą, kai Prisikėlusysis ėjo kartu su jais, aiškindamas jiems Raštus ir leisdamas save atpažinti, kai „laužė duoną” (plg. Lk 24, 32. 35). Tai aidas iš pradžių nedrąsaus ir vėliau nenugalimo džiaugsmo, kurį apaštalai patyrė tos pačios dienos vakarą, kai prisikėlęs Jėzus atsistojo jų viduryje ir jiems buvo dovanota jo ramybė ir Dvasia (plg. Jn 20, 19–23).

2. Kristaus prisikėlimas yra pamatinis įvykis, kuriuo remiasi krikščionių tikėjimas (plg. 1 Kor 15, 14) – nuostabą kelianti tikrovė, iki galo suvokiama tikėjimo šviesoje, tačiau istoriškai paliudyta tų, kuriems buvo leista matyti prisikėlusį Viešpatį. Tai nuostabus įvykis, ne tik absoliučiai nepakartojamas žmogaus istorijoje, bet ir sudarantis patį laiko slėpinio centrą. Juk, kaip mums primenama Velykų žvakės parengimo apeigomis įspūdingoje Velyknakčio liturgijoje, Kristus yra „laiko ir amžių” Viešpats. Tad minėdama Kristaus prisikėlimo dieną ne vieną kartą per metus, bet kiekvieną sekmadienį, Bažnyčia siekia parodyti kiekvienai kartai pagrindinę istorijos ašį, į kurią remiasi pasaulio pradžios bei jo galutinės paskirties slėpinys. Todėl pagrįstai galima sakyti, kad „Viešpaties diena”, kaip yra sakoma vieno IV amžiaus autoriaus homilijoje, yra „dienų Viešpats” (2). Gavusieji tikėjimo prisikėlusiu Viešpačiu malonę,  šios savaitės dienos reikšmę suvokia su dideliu jauduliu, paskatinusiu šv. Jeronimą ištarti: „Sekmadienis yra Prisikėlimo diena, tai krikščionių diena, mūsų diena” (3). Krikščionims sekmadienis iš tiesų yra „pirmapradė šventė” (4), skirta ne tik laiko sekai žymėti, bet ir laiko giliai prasmei atskleisti.

3. Pamatinę sekmadienio reikšmę, nuolatos pripažįstamą per dutūkstantmetę istoriją, dar kartą patvirtino Vatikano II Susirinkimas: „Remdamasi apaštališkąja tradicija, savo pradžia laikančia Kristaus prisikėlimo dieną, Bažnyčia švenčia velykinį slėpinį kas septintą dieną, kuri pagrįstai vadinama Viešpaties diena” (5). Paulius VI iš naujo pabrėžė tai, aprobuodamas Romos naująjį liturginį kalendorių bei bendrąsias liturginių metų taisykles (6). Trečiojo tūkstantmečio artuma, skatinanti tikinčiuosius Kristaus šviesoje apmąstyti istorijos raidą, sykiu kviečia juos su nauja jėga vėl atrasti sekmadienio prasmę: jo „slėpinį”, jo šventimo vertę, jo reikšmę krikščioniškajai bei žmogiškajai egzistencijai.

Džiaugiuosi magisterinėmis intervencijomis bei pastoracinėmis iniciatyvomis, kurias Jūs, gerbiami broliai Vyskupai, individualiai ir bendrai – padedami savo dvasininkų – plėtojote šia tema posusirinkiminiu laikotarpiu. Artinantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui, norėčiau pasiūlyti Jums šį apaštališkąjį laišką, vildamasis per tai paremti jūsų pastangas šioje taip gyvybiškai svarbioje srityje. Tačiau sykiu norėčiau kreiptis ir į Jus, mieli tikintieji, tarsi dvasiškai pasirodydamas įvairiose bendruomenėse, ten, kur Jūs su savo ganytojais renkatės švęsti Eucharistiją ir „Viešpaties dieną”. Daugelis įžvalgų bei jausmų, įkvėpusių šį laišką, subrendo per mano vyskupiškąją tarnybą Krokuvoje ir per mano vizitus į Romos parapijas, kurias, pradėjęs Romos vyskupo ir Petro įpėdinio tarnybą, reguliariai lankydavau liturginių metų įvairių laikų sekmadieniais. Apmąstydamas su Jumis sekmadienio prasmę ir pabrėždamas, kodėl jį kaip tikrąją „Viešpaties dieną” privalu švęsti ir naujomis mūsų laikų aplinkybėmis, jaučiuosi, tartum šiuo laišku tęsčiau gyvą dialogą, kurį mielai palaikau su tikinčiaisiais.

4. Akivaizdu, jog dar visai neseniai krikščioniškosios tradicijos šalyse „pašventinti” sekmadienį būdavo lengviau dėl šioje praktikoje dalyvaujančių gyventojų gausos bei pačios pilietinės visuomenės organizacijos, kur sekmadieninis poilsis buvo laikomas pastovia įstatymų nuostatų, susijusių su įvairia profesine veikla, dalimi. Tačiau šiandien net šalyse, kur šventiškas šios dienos pobūdis nustatomas įstatymais, visuomeninių bei ekonominių santykių raida sąlygojo radikalius kolektyvinio elgesio ir dėl šios priežasties sekmadienio raiškos pokyčius. Plačiai įsitvirtino „savaitgalio” kaip savaitinio atokvėpio praktika, šį laiką, kiek įmanoma, praleidžiant toli nuo namų ir neretai dalyvaujant politiniuose, kultūriniuose bei sportiniuose renginiuose, kurie paprastai sutampa su švenčių dienomis. Tai visuomeninis ir politinis reiškinys, kuriam, kiek jis pagarba autentiškoms vertybėms gali prisidėti prie žmogiškosios sklaidos bei visuomeninio gyvenimo pažangos, tikrai būdingi ne vien neigiami aspektai. Jis atitinka ne tik poilsio būtinybę, bet ir žmogui įgimtą poreikį „švęsti”. Tačiau jei sekmadienis praranda savo pirmapradę prasmę ir redukuojamas vien į „savaitgalį”, gali atsitikti, kad žmogus bus įkalintas tokiame siaurame horizonte, jog nebegalės matyti „dangaus” (7), taigi nebebus pajėgus švęsti net ir dėvėdamas šventiškus drabužius.

Bet kuriuo atveju Kristaus mokiniams pavesta nepainioti sekmadienio šventimo, kuris turėtų būti autentiškas Viešpaties dienos pašventinimas, su „savaitgaliu”, kuris iš esmės laikomas poilsio bei pramogų laiku. Šiuo atveju itin reikia autentiškos dvasinės brandos, padedančios krikščionims „būti patiems savimi” visiškoje dermėje su tikėjimo dovana, būti visiškai pasirengusiems įtikinamai paliudyti juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Taip jie būtų skatinami išsiugdyti gilesnę sekmadienio sampratą, idant net ir sunkiomis sąlygomis galėtų jį išgyventi visiškai paklusdami Šventajai Dvasiai.

5. Padėtis šiuo požiūriu šiandien yra gana įvairi. Kai kurios jaunos Bažnyčios rodo pavyzdį, kaip karštai galima švęsti sekmadienį ir miestuose, ir nuošaliausiuose kaimuose. Ir priešingai, kitose srityse dėl minėtų sociologinių sunkumų ir galbūt dėl nepakankamos tikėjimo motyvacijos dalyvaujančiųjų sekmadienio liturgijoje procentas yra itin menkas. Atrodo, jog daugelio tikinčiųjų sąmonėje nyksta ne tik Eucharistijos išskirtinės svarbos, bet ir pareigos dėkoti Dievui bendrai meldžiantis su kitais bažnytinės bendruomenės nariais suvokimas.

Be to, derėtų pridurti, kad ne tik misijų kraštuose, bet ir seniai krikščioniškomis tapusiose šalyse dėl kunigų stokos kartais neįmanoma garantuoti sekmadieninio Eucharistijos šventimo visose bendruomenėse.
6. Šios naujų situacijų įvairovės bei iš to kylančių klausimų akivaizdoje atrodo, jog šiandien labiau negu kada nors anksčiau yra būtina vėl atskleisti gilius, Bažnyčios priesaką pagrindžiančius doktrininius motyvus, kad sekmadienio nepakeičiama vertė krikščioniškajame gyvenime taptų tikrai aiški visiems tikintiesiems. Tai darydami seksime nenutrūkstama Bažnyčios Tradicija, kurią energingai priminė Vatikano II Susirinkimas, mokydamas, jog sekmadienį „tikintieji privalo susirinkti draugėn, kad, klausydami Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijoje, prisimintų Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkotų Dievui, kuris ‘Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai’” (1 Pt 1, 3) (8).

7. Iš tiesų pareiga pašventinti sekmadienį pirmiausia dalyvaujant Eucharistijoje ir su krikščionišku džiaugsmu bei broliškumu ilsintis, teisingai suprantama tik tada, kai atsižvelgiama į įvairialypius šios dienos matmenis, į kuriuos atkreipti dėmesį norėtume šiame laiške.

Sekmadienis yra diena, sudaranti krikščioniškojo gyvenimo centrą. Kaip nuo savo pontifikato pradžios nenuilsdamas kartojau: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui!” (9), taip šiandien visus norėčiau primygtinai pakviesti iš naujo atrasti sekmadienį: Nebijokite dovanoti savo laiko Kristui! Taip, atverkime visą savo laiką Kristui, kad jis galėtų jį apšviesti bei duoti jam kryptį. Jis yra tas, kuris pažįsta ir laiko, ir amžinybės paslaptį, ir patiki mums „savo dieną” kaip vis naują savo meilės dovaną. Šios dienos atradimas iš naujo yra malonė, kurios turėtume maldauti ne tik norėdami pilnatviškai išgyventi tikėjimo reikalavimus, bet ir dėl to, kad galėtume konkrečiai atsakyti į kiekvieno žmogaus giliausius bei autentiškiausius troškimus. Laikas, dovanotas Kristui, niekada nėra prarastas laikas; priešingai, tai laikas, laimėtas mūsų santykių bei gyvenimo sužmoginimo labui.
 
 

Pirmasis skyrius

DIES DOMINI
Kūrėjo darbo šventimas

„Visa per jį atsirado” (Jn 1, 3)

8. Krikščioniškojoje patirtyje sekmadienis pirmiausia yra Velykų šventė, kurią visiškai apšviečia prisikėlusio Kristaus šlovė. Tai „naujosios kūrinijos” šventimas. Tačiau būtent šis sekmadienio aspektas, suvokus visą jo gilumą, yra neatskiriamas nuo jau pirmuose Šventojo Rašto puslapiuose pateikiamos naujienos apie Dievo planą kuriant pasaulį. Juk jei Žodis tapo kūnu „atėjus laiko pilnatvei” (Gal 4, 4), vadinasi, jis savo slėpinio galia kaip Tėvo amžinasis Sūnus yra visatos pradžia ir pabaiga. Būtent tai tvirtina Jonas savo Evangelijos prologe: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (1, 3). Laiške kolosiečiams tą patį pabrėžia Paulius: „Nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, <…>, – visa sutverta per jį ir jam” (1, 16). Šis veiklus Sūnaus buvimas Dievo kuriamajame darbe visiškai apreiškiamas Velykų slėpiniu, kuriame Kristus, prisikeldamas iš numirusių kaip „užmigusiųjų pirmgimis” (1 Kor 15, 20), davė pradžią naujajai kūrinijai ir pradėjo procesą, kurį pats užbaigs savo šlovingojo sugrįžimo akimirksniu, „kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui <…>, kad Dievas būtų viskas visame kame” (1 Kor 15, 24. 28).

Tad jau kūrinijos aušroje Dievo plane buvo numatyta ši Kristaus „kosminė misija”. Ši kristocentrinė perspektyva, aprėpianti visą laiką, glūdėjo Dievo maloniame žvilgsnyje, kai jis, užbaigęs darbus, „palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą” (Pr 2, 3). Tada – remiantis kunigiškojo autoriaus sukurtu pirmuoju bibliniu pasakojimu apie Kūrimą – gimė „šabas”, taip stipriai ženklinęs pirmąją Sandorą ir tam tikra prasme iš anksto skelbęs naujosios bei galutinės Sandoros šventąją dieną. „Dievo poilsio” (plg. Pr 2, 2) ir poilsio, kurį jis suteikė Išėjimo tautai, kai ši žengė į Pažadėtąją žemę (plg. Iš 33, 14; Pak 3, 20; 12, 9; Joz 21, 44; Ps 95, 11), tema Naujajame Testamente atsiskleidžia naujai, galutinio „šabo poilsio” (Žyd 4, 9), į kurį savo prisikėlimu įžengė pats Kristus ir į kurį įžengti, sekant jo sūniškojo paklusnumo pėdomis, kviečiama Dievo tauta (plg. Žyd 4, 3 – 16), šviesoje. Tad norint suvokti visą sekmadienio prasmę, būtina vėl perskaityti didį pasakojimą apie Kūrimą bei pagilinti „šabo” teologiją.

„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1, 1)

9. Pradžios knygos pasakojimo apie Kūrimą poetinis stilius puikiai atspindi žmogaus nuostabą kūrinijos neaprėpiamumo akivaizdoje ir garbinimo jausmus tam, kuris viską sukūrė iš nieko. Tai pasakojimas, kuriam būdinga intensyvi religinė reikšmė, himnas visatos Kūrėjui, kuris, priešingai vis pasikartojančioms pagundoms dievinti pasaulį, nurodomas kaip vienintelis Viešpats. Sykiu tai himnas kūrinijos, kuri visa suformuota galingos bei gailestingos Dievo rankos, gerumui.

„Dievas matė, kad tai gera” (Pr 1, 10. 12 ir t.t.). Šis per visą pasakojimą aidintis atliepas pateikia kaip teigiamą kiekvieną visatos elementą, sykiu leisdamas nuspėti jos deramą sampratą bei galimą atnaujinimą: pasaulis yra geras tiek, kiek išlaiko ryšį su savo šaltiniu, ir, iškreiptas nuodėmės, vėl tampa geras tada, kai padedamas malonės grįžta pas tą, kuris jį sukūrė. Ši dialektika, akivaizdu, tiesiogiai siejasi ne su negyvais daiktais ir gyvūnais, bet su žmonėmis, kuriems buvo suteikta neprilygstama, bet sykiu rizikinga laisvės dovana. Išsyk po pasakojimo apie Kūrimą Biblija pabrėžia šį dramatišką pagal Dievo paveikslą bei panašumą sukurto žmogaus didybės ir jo nuopolio, pradedančio pasaulyje niūrią nuodėmės bei mirties istoriją, kontrastą (plg. Pr 3).

10. Kosmose, kadangi jis kilęs iš Dievo rankų, įspaustas jo gerumo ženklas. Tai gražus pasaulis, vertas žavėjimosi bei mėgavimosi, tačiau drauge skirtas kultivuoti bei plėtoti. Dievo darbų užbaigimas atveria pasaulį žmogaus veiklai. „Kadangi septintą dieną Dievas užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs” (Pr 2, 2). Šiuo antropomorfiniu Dievo „darbo” įvaizdžiu Biblija ne tik leidžia mums išvysti Kūrėjo ir sukurtojo pasaulio blankius slėpiningo ryšio atšvaitus, bet ir atskleidžia žmogaus užduotį pasaulio atžvilgiu. Dievo „darbas” tam tikra prasme yra pavyzdys žmogui. Juk jis pašauktas ne tik apgyvendinti, bet ir „statyti” pasaulį, per tai tapdamas Dievo „bendradarbiu”. Jau enciklikoje Laborem exercens rašiau, kad pirmieji Pradžios knygos skyriai tam tikra prasme sudaro pirmąją „darbo evangeliją” (10). Šią tiesą pabrėžia ir Vatikano II Susirinkimas: „Pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus gavo užduotį užvaldyti žemę su visais dalykais, kurie jai priklauso, valdyti pasaulį teisingai ir šventai ir, pripažįstant Dievą visų daiktų Kūrėju, save ir tikrovės visumą susieti su juo taip, kad, viską pajungus žmogui, Dievo vardas būtų šlovinamas visoje žemėje” (11).

Iškilni mokslo, technikos ir kultūros plėtros įvairiomis jų raiškos formomis istorija – kaskart vis spartesnė ir šiandien tiesiog svaiginanti plėtra – pasaulio istorijoje yra vaisius misijos, kuria Dievas vyrui ir moteriai patikėjo užduotį ir atsakomybę pripildyti žemę ir užvaldyti ją laikantis jo įstatymo.

Šabas: džiugus Kūrėjo poilsis

11. Jei pirmajame Pradžios knygos puslapyje Dievo „darbas” yra pavyzdys žmonėms, tai tas pat pasakytina ir apie jo „poilsį”: „Jis ilsėjosi septintą dieną” (Pr 2, 2). Ir čia susiduriame su daugiareikšmiu antropomorfizmu.

Būtų banalu ir netinkama Dievo „poilsį” aiškinti kaip savotišką Dievo „neveikimą”. Iš tiesų davęs pradžią pasauliui kūrimo aktas savo prigimtimi yra nuolatinis; Dievas nesiliauja veikęs, kaip primena pats Jėzus kalbėdamas apie šabo priesaką: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi” (Jn 5, 17). Dieviškuoju poilsiu septintą dieną nedaroma užuominos apie neveikiantį Dievą, bet pabrėžiama to, kas atlikta, pilnatvė ir tartum išreiškiamas Dievo stabtelėjimas priešais visą „labai gerą” (plg. Pr 1, 31) jo rankų darbą, kad tai būtų galima apžvelgti džiaugsmingo pasitenkinimo kupinu žvilgsniu, „kontempliatyvios” prigimties žvilgsniu, kuris krypsta ne į naujus laimėjimus, bet, priešingai, džiaugiasi to, kas atlikta, grožiu, žvilgsnį, aprėpiantį visus daiktus, ir ypač žmogų kaip kūrinijos viršūnę. Tai žvilgsnis, kuriame iš dalies jau galima nujausti „sutuoktuvinę” dinamiką, būdingą santykiui, kurį Dievas nori nustatyti su pagal jo paveikslą sukurtu kūriniu, kviesdamas jį įsitraukti į meilės sutartį.  Siekdamas pasiūlyti išgelbėjimą visai žmonijai, jis tai pamažu įgyvendins per su Izraeliu sudarytą išganingąją sandorą, kurios viršūnė bus Kristus: būtent kūnu tapęs Žodis per eschatologinę Šventosios Dvasios dovaną ir Bažnyčios, kaip savo Kūno bei Sužadėtinės, įsteigimą Tėvo siūlomą gailestingumą bei meilę padarys prieinamus visai žmonijai.

12. Kūrėjo plane tarp kūrinijos ir išganymo tvarkos egzistuoja ir skirtumas, ir artimas ryšys. Tai pabrėžiama jau Senajame Testamente, kur „šabo” priesakas siejamas ne tik su slėpiningu „Dievo” poilsiu po kuriamojo darbo dienų (plg. Iš 20, 8 – 11), bet ir su išgelbėjimu, kurį Dievas suteikia Izraeliui išlaisvindamas jį iš Egipto vergovės (plg. Pak 5, 12 – 15). Tas pats Dievas, kuris ilsisi septintą dieną ir džiaugiasi savo kūrinija, parodo savo šlovę išlaisvindamas savo sūnus ir dukteris iš faraono priespaudos. Naudojantis pranašų pamėgtu įvaizdžiu, būtų galima pasakyti, jog Dievas ir vienu, ir kitu atveju apsireiškia kaip sužadėtinis priešais sužadėtinę (plg. Oz 2, 16 – 24; Jer 2, 2; Iz 54, 4 – 8).

Norint prisiartinti iki „šabo”, Dievo „poilsio”, branduolio, būtina, kaip duoda suprasti tam tikri tiktai žydų tradicijos elementai (12), suvokti sutuoktuvinį intensyvumą, ženklinantį Dievo santykį su savo tauta Senajame ir Naujajame Testamente. Štai kaip tai nusakoma vienoje nuostabioje Ozėjo knygos vietoje: „Sudarysiu jiems tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems ramų ir saugų poilsį. Paimsiu tave sau žmona amžinai, – tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Paimsiu tave sau žmona ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra Viešpats” (2, 20 – 22).

„Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą” (Pr 2, 3)

13. Tad šabo priesakas, pirmojoje Sandoroje rengiantis naujosios ir amžinosios Sandoros sekmadieniui, plaukia iš Dievo plano gelmių. Todėl jį randame ne greta griežtai kultinio pobūdžio potvarkių, kaip daugelį kitų priesakų, bet Dekaloge, „Dešimtyje Dievo įsakymų”, kurie yra dorovinio gyvenimo, įrašyto visų žmonių širdyse, tikrieji kertiniai akmenys. Perkeldami šį priesaką į pamatinių etikos struktūrų aplinką, Izraelis ir vėliau Bažnyčia parodo, jog jie jį laiko ne bendruomenės religinės drausmės dalyku, bet biblinio Apreiškimo skelbiamo bei nurodomo santykio su Dievu esmine bei nepakeičiama išraiška. Būtent šioje perspektyvoje krikščionys turėtų vėl atrasti šį priesaką šiandien. Net ir tada, kai jis natūraliai sutampa su žmogiškuoju poilsio poreikiu, vien tikėjimas leidžia suvokti jo gilią prasmę bei apsaugo nuo pavojaus jį subanalinti ir išduoti.

14. Tad poilsio diena yra šabas pirmiausia dėl to, kad ji Dievo „palaiminta” ir „šventa padaryta”, tai yra atskirta nuo kitų dienų, jog tarp visų kitų dienų būtų Viešpaties diena.

Norint visiškai suvokti šabo „pašventinimo” prasmę pirmajame pasakojime apie Kūrimą, prieš akis privalu turėti visą tekstą, kuriame aiškiai parodyta, kad visa be išimties tikrovė kyla iš Dievo. Jis yra laiko ir erdvės Viešpats. Jis nėra tiktai vienos dienos Dievas, bet visų žmogaus dienų Dievas.

Jei jis septintąją dieną ypatingu palaiminimu „padaro šventą” ir „savo diena” iš esmės, šitai derėtų suprasti kaip dinamišką Sandoros ar net „sutuoktuvinį” dialogą. Tai nenutrūkstantis meilės dialogas, tačiau jis ne monotoniškas, nes pokalbis įgauna įvairius meilės tonus – nuo įprastinių ir netiesioginių iki intensyviausių, – kai Rašto žodžiai bei daugelio mistikų liudijimai nesibaimina vartoti pasiskolintų iš vedybinės meilės patirties įvaizdžių.

15. Iš tikrųjų visas žmogaus gyvenimas, taip pat visas jo laikas turėtų būti Kūrėjo šlovinimas bei dėkojimas jam. Tačiau žmogaus santykiui su Dievu reikalingi ir aiškios maldos laikotarpiai, kai tai virsta intensyviu dialogu, apimančiu visus asmens matmenis. „Viešpaties diena” kaip tik tokio santykio diena, kada žmogus kelia savo giesmę į Viešpatį, per tai tapdamas visos kūrinijos balsu.

Štai kodėl tai yra poilsio diena: neretai varginančio darbo ritmo nutraukimu, vaizdžiai dar vadinamu „atsinaujinimu” ir „atsipalaidavimu”, išreiškiamas asmens ir kosmoso priklausomybės nuo Dievo pripažinimas. Viskas yra iš Dievo! Viešpaties diena nepaliaujamai tvirtina šį principą. Todėl „šabas” buvo įspūdingai interpretuotas kaip tipiškas laiko „šventosios architektūros”, būdingos bibliniam Apreiškimui, elementas (13). Jis primena, kad kosmosas ir istorija yra Dievo rankose, ir kad žmogus, šios tiesos nuolatos neįsisąmonindamas, negali veikti pasaulyje kaip Dievo bendradarbis.

„Atsiminti”, kad „švęstum”

16. Dekalogo įsakymas, kuriuo Dievas įpareigoja laikytis šabo, būdinga formuluote pateiktas Išėjimo knygoje: „Atsimink šabo dieną, kad ją švęstum” (20, 8). Už kelių eilučių įkvėptajame tekste tai pagrindžiama primenant Dievo darbus: „Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą, ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino” (20, 11). Prieš nurodydamas, ką reikėtų daryti, įsakymas pažymi, ką reikėtų atsiminti. Jis kviečia vėl atgaivinti tų didingų bei pamatinių Dievo kūrimo darbų atminimą. Šis atminimas turėtų įkvėpti gyvybę visam religiniam žmogaus gyvenimui ir tada pripildyti dieną, kurią žmogus pašauktas ilsėtis. Taip poilsis įgyja būdingą religinę vertę: tikintysis kviečiamas ne tik ilsėtis, kaip ilsėjosi Dievas, bet ilsėtis Viešpatyje, šlovinimu bei dėkojimu, vaiko artumu bei sutuoktinio draugiškumu grąžinant jam visą kūriniją.

17. Dievo įstabių darbų „atminimo” tema, siejama su šabo poilsiu, randama ir Pakartoto Įstatymo knygoje (5, 12 – 15), kur priesakas grindžiamas ne tiek kūrimo darbu, kiek išlaisvinimu, Dievo atliktu išvedant Izraelį iš Egipto: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švesti šabo dieną” (Įst 5, 15).

Ši formuluotė tartum papildo pirmąją: abi kartu jos atskleidžia „Viešpaties dienos” prasmę vieningoje teologinėje kūrinijos ir išganymo perspektyvoje. Todėl priesako turinys pirmiausia yra ne tiesiog koks nors darbo nutraukimas, bet iškilmingas Dievo atliktų įstabių darbų šventimas.

Jei šis „atminimas” yra gyvas, kupinas dėkojimo Dievui ir jo šlovinimo, žmogaus poilsis Viešpaties dieną įgyja visą savo prasmę. Tada žmogus įžengia į Dievo „poilsio” matmenį ir intensyviai jame dalyvauja; taip jis tampa pajėgus patirti virpulį to džiaugsmo, kurį po kūrimo darbų juto pats Kūrėjas, pamatęs, kad visa, ką jis padarė, „buvo labai gera” (Pr 1, 31).

Nuo šabo dienos prie sekmadienio

18. Kadangi trečiasis įsakymas iš esmės remiasi Dievo išganomųjų darbų atminimu, krikščionys, suvokę Kristaus pradėto naujo bei galutinio laiko savitumą, pirmąją po šabo dieną šventė, nes šią dieną Viešpats prisikėlė iš numirusių. Kristaus velykinis slėpinys išties yra visiškas pradžios slėpinio atvėrimas, išganymo istorijos viršūnė ir eschatologinės pasaulio atbaigos išankstinis numatymas. Ką Dievas atliko per Kūrimą ir ką jis padarė savo tautai per Išėjimą, buvo atbaigta per Kristaus mirtį ir prisikėlimą, net jei visa tai galutinai išryškės tik per parusia, šlovingąjį Kristaus sugrįžimą. Jame buvo ligi galo įgyvendinta dvasinė šabo prasmė; šv. Grigalius Didysis pabrėžia: „Tikruoju šabu laikome mūsų Išganytoją, Viešpatį Jėzų Kristų” (14). Štai kodėl džiaugsmas, kurį jaučia Dievas, per pirmąjį žmonijos šabą apžvelgdamas viską, kas buvo sukurta iš nieko, išreiškiamas džiaugsmu Kristaus, pasirodžiusio saviesiems Velykų sekmadienį, kad dovanotų jiems ramybę ir Dvasią (plg. Jn 20, 19 – 23). Velykų slėpinyje žmogus ir drauge su juo visa kūrinija, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8, 22), iš tikrųjų patyrė naująjį „Išėjimą” į Dievo vaikų, kartu su Kristumi galinčių šaukti: „Aba, Tėve!” (Rom 8, 15; Gal 4, 6), laisvę. Šio slėpinio šviesoje atgaunama Senojo Testamento priesako dėl Viešpaties dienos prasmė, praturtinta ir visiškai atskleista šlovėje, spindinčioje prisikėlusio Kristaus veide (plg. 2 Kor 4, 6). Nuo „šabo” dienos pereinama prie „pirmosios dienos po šabo”, nuo septintosios dienos prie pirmosios: dies Domini virsta dies Christi!
 
 

Antrasis skyrius

DIES CHRISTI
Prisikėlusio Viešpaties ir Dvasios dovanos diena

Savaitinės Velykos

19. „Dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gerbtino prisikėlimo švenčiame ne tik Velykų, bet ir kiekvieno savaitinio ciklo sekmadienį”, – V amžiaus pradžioje rašė popiežius Inocentas I (15), taip paliudydamas, kad praktika, išsirutuliojusi pirmaisiais metais po Viešpaties prisikėlimo, tuo metu jau buvo suleidusi gilias šaknis. Šv. Bazilijus kalba „apie Viešpaties prisikėlimu pagerbtą šventąjį sekmadienį, pirmąjį iš visų dienų” (16). Šv. Augustinas vadina sekmadienį „Velykų sakramentu” (17).

Šį artimą sekmadienio ryšį su Viešpaties prisikėlimu pabrėžtinai akcentuoja visos Bažnyčios ir Vakaruose, ir Rytuose. Ypač Rytų Bažnyčių tradicijoje sekmadienis švenčiamas kaip anastasimos hemera, prisikėlimo diena (18), ir dėl tokio savo pobūdžio yra viso kulto centras.

Šios nepertraukiamos ir visuotinės tradicijos akivaizdoje yra aišku, kad, norint suvokti visą Viešpaties dienos prasmę, ją – nors ir kaip labai ji remtųsi kūrimo darbais ir, tiesiogiškiau, bibliniu Dievo „poilsiu” – reikėtų ypač sieti su Kristaus prisikėlimu. Kaip tik tai vyksta kiekvieną krikščionišką sekmadienį, kiekvieną savaitę skatinant tikinčiuosius vėl apmąstyti ir išgyventi Velykų įvykį, iš kurio kyla pasaulio išganymas.

20. Pagal vieningą evangelijų liudijimą Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių „pirmąją savaitės dieną” (Mk 16, 2. 9; Lk 24, 1; Jn 20, 1). Tą pačią dieną Prisikėlusysis pasirodė dviem mokiniams iš Emauso (plg. Lk 24, 13 – 25) ir vienuolikai susirinkusių apaštalų (plg. Lk 24, 36; Jn 20, 19). Po aštuonių dienų – taip liudija Jono evangelija (plg. 20, 26) – mokiniai vėl buvo susirinkę, kai jiems pasirodė Jėzus ir leido save atpažinti Tomui, parodydamas jam savo žaizdų žymes. Sekmadienis, aštuntosios savaitės po žydų Velykų pirmoji diena (plg. Apd 2, 1), buvo ir Sekminių diena, kai Šventosios Dvasios išliejimu išsipildė tai, ką Jėzus buvo pažadėjęs apaštalams po prisikėlimo (plg. Lk 24, 49; Apd 1, 45). Tai buvo pirmojo skelbimo ir pirmųjų krikštų diena: Petras skelbė susirinkusiai miniai, kad Kristus prisikėlė, ir tie, „kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti” (Apd 2, 41). Tai buvo Bažnyčios epifanija, Bažnyčios, kuri pasirodė kaip tauta, į kurią buvo surinkti bei suvienyti, nepaisant visų skirtumų, išblaškyti Dievo vaikai.

Pirmoji savaitės diena

21. Dėl šios priežasties jau apaštalų laikais pirmoji diena po šabo, pirmoji savaitės diena, ėmė lemti Kristaus mokinių gyvenimo ritmą (plg. 1 Kor 16, 2). „Pirmoji savaitės diena” buvo ta diena, kai Paulius atsisveikindamas mokė Troados tikinčiuosius, susirinkusius „laužyti duonos”, ir padarė stebuklą, grąžindamas į gyvenimą ką tiktai mirusį jaunuolį Eutichą (plg. Apd 20, 7 – 12). Apreiškimas Jonui liudija buvus paprotį vadinti šią pirmąją savaitės dieną „Viešpaties diena” (1, 10). Nuo tada tai bus vienas iš esminių požymių, skiriančių krikščionis nuo jų aplinkos. Apie tai jau antrojo šimtmečio pabaigoje rašė Bitinijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis, minėjęs krikščionių paprotį „nustatytą dieną susirinkti prieš patekant saulei ir drauge giedoti giesmę, šlovinančią Kristų kaip Dievą” (19). Ir iš tiesų, kai krikščionys tardavo „Viešpaties diena”, jie suteikdavo šiai sąvokai prasmės pilnatvę, kylančią iš Velykų naujienos: „Jėzus Kristus yra Viešpats” (Fil 2, 11; plg. Apd 2, 36; 1 Kor 12, 3). Taigi Kristui buvo pripažintas tas pats titulas, kuriuo Septuaginta Senojo Testamento apreiškime išvertė Dievo vardą JHWH, kurį buvo uždrausta ištarti.

22. Šiais ankstyvaisiais Bažnyčios laikais savaitinis dienų ritmas nebuvo žinomas visose Evangelijos plitimo vietovėse, ir romėnų bei graikų kalendoriaus švenčių dienos nesutapdavo su krikščionių sekmadieniu. Tai kėlė nemenkų sunkumų krikščionims, norėjusiems laikytis Viešpaties dienos tvirtai nustatytą savaitės dieną. Štai kodėl tikintieji būdavo priversti rinktis prieš patekant saulei (20). Nepaisant to, ištikimybė savaitės ritmui nugalėjo, nes rėmėsi Naujuoju Testamentu ir buvo susieta su Senojo Testamento apreiškimu. Tai savo raštuose bei skelbdami noriai pabrėžia apologetai ir Bažnyčios tėvai. Velykų slėpinys buvo vaizdžiai paaiškintas remiantis tais Rašto tekstais, kuriuos, pasak šv. Luko liudijimo (plg. 24, 27. 44 – 47), prisikėlęs Kristus pats išaiškinęs mokiniams. Šių tekstų šviesoje Prisikėlimo dienos šventė įgijo doktrininę bei simbolinę vertę, pajėgią atspindėti visą krikščioniškojo slėpinio naujumą.

Didėjantis skirtumas nuo šabo

23. Kaip tik šį naujumą vis pabrėžia pirmųjų šimtmečių katekezė, stengdamasi parodyti sekmadienio ypatumus lyginant su žydų šabu. Šabo dieną žydai privalėdavo rinktis į sinagogą ir turėdavo laikytis Įstatymo nustatyto poilsio. Iš pradžių apaštalai, ypač Paulius, lankydavosi sinagogose, kad galėtų ten skelbti Kristų, komentuodami „pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną šabą” (Apd 13, 27). Kai kuriose bendruomenėse, kaip galima konstatuoti, vienu metu būdavo ir laikomasi šabo, ir švenčiamas sekmadienis. Tačiau labai greitai abi dienos imtos vis aiškiau skirti ir pirmiausia dėl to, kad norėta reaguoti į krikščionių, kilusių iš judaizmo ir dėl šios priežasties linkusių išsaugoti senojo Įstatymo įpareigojimą, atkaklumą. Šv. Ignotas Antiochietis rašo: „Jei tie, kurie gyveno pagal senąją tvarką, sulaukė naujos vilties, nebešvęsdami šabo, bet gyvendami pagal Viešpaties dieną, tą dieną, kai per jį ir jo mirtį patekėjo mūsų gyvenimo aušra <…>, slėpinį, iš kurio gavome tikėjimą ir kuriame pasiliekame, kad būtume laikomi tikri Kristaus, mūsų vienintelio Mokytojo, mokiniai, tai kaip galėtume gyventi be jo, kai juk ir pranašai, jo mokiniai Dvasioje, laukė jo kaip Mokytojo?” (21) O šv. Augustinas teigia: „Todėl Viešpats ir savo dienai, trečiajai dienai po Kančios, įspaudė savo žymę. Tačiau savaitiniame cikle ji yra aštunta po septintos, tai yra po šabo, ir pirmoji savaitės diena” (22). Sekmadienio skyrimas nuo žydų šabo vis labiau įsitvirtina Bažnyčios sąmonėje, nors tam tikrais istorijos laikotarpiais dėl pareigos ilsėtis sekmadienį akcentavimo ir galima įžvelgti tam tikrą tendenciją „šabatizuoti” Viešpaties dieną. Negana to, krikščionijoje būta sričių, kur šabas ir sekmadienis būdavo švenčiami kaip „dvi broliškos dienos” (23).

Naujojo kūrimo diena

24. Krikščionių sekmadienio lyginimas su Senojo Testamento šabo samprata paskatino taip pat nuodugniems teologiniams tyrinėjimams, sukėlusiems didelį susidomėjimą. Ypač buvo išryškintas nepakartojamas prisikėlimo ir kūrimo ryšys. Krikščioniškasis mąstymas ėmė spontaniškai sieti „pirmąją savaitės dieną” įvykusį prisikėlimą su pirmąja diena tos kosminės savaitės (plg. Pr 1, 1 – 2, 4), pagal kurią Pradžios knygoje suskirstytas kūrimo vyksmas, – su diena, kai buvo sukurta šviesa (plg. 1, 3 – 5). Toks sąryšis skatino suvokti prisikėlimą kaip naujojo kūrimo pradžią, kūrimo, kurio pirmasis vaisius yra išaukštintasis Kristus, „visos tvarinijos pirmgimis” (Kol 1, 15) ir „mirusiųjų pirmgimis” (Kol 1, 18).
25. Sekmadienis iš tiesų yra diena, kurią labiau negu kokią nors kitą dieną krikščionis kviečiamas atsiminti išganymą, pasiūlytą jam per krikštą ir padariusį jį Kristuje nauju žmogumi. „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių” (Kol 2, 12; plg. Rom 6, 4 – 6). Liturgija pabrėžia šį sekmadieniui būdingą krikšto matmenį, kviesdama švęsti krikštą ne tik Velykų naktį, bet šią savaitės dieną, „kai Bažnyčia mini Viešpaties prisikėlimą” (24), ir kaip deramas atgailos apeigas šv. Mišių pradžioje rekomenduodama apšlakstymą švęstu vandeniu, primenančiu krikšto vyksmą, iš kurio gimė kiekviena krikščioniškoji egzistencija (25).

Aštuntoji diena – amžinybės įvaizdis

26. Kita vertus, tai, kad šabas yra septintoji savaitės diena, paskatino žvelgti į Viešpaties dieną papildomos simbolikos, tokios brangios Bažnyčios tėvams, šviesoje: sekmadienis yra ne tik pirmoji, bet ir „aštuntoji diena”, tai yra septynių dienų sekos atžvilgiu užima nepakartojamą ir transcendentinę vietą, prieš akis iškeliančią ne tik laiko pradžią, bet ir jo pabaigą „būsimoje amžinybėje”. Šv. Bazilijus aiškina, jog sekmadienis iš tikrųjų yra vienintelė diena, kuri bus po dabartinio laiko, diena be pabaigos, nepažįstanti nei vakaro, nei ryto, nepraeinama amžinybė, kuri negali pasenti; sekmadienis yra nepaliaujamas būsimojo gyvenimo be pabaigos skelbimas, skelbimas, nuolatos gaivinantis krikščionių viltį bei drąsinantis juos jų kelyje (26). Žvelgdamas į paskutiniąją dieną, kuri visiškai įgyvendins laikiną šabo simboliką, šv. Augustinas, Išpažinimų pabaigoje kalba apie eschton kaip apie „poilsio ramybę, šabo ramybę, ramybę be vakaro” (27). Sekmadienio, „pirmosios” ir sykiu „aštuntosios” dienos šventimas kreipia krikščionį į tikslą, kuris yra amžinasis gyvenimas (28).

Kristaus, šviesos diena

27. Remiantis šia kristocentrine perspektyva, reikėtų suvokti ir dar vieną simbolinę reikšmę, kurią Viešpaties dienai priskiria pamaldus mąstymas bei pastoracinė praktika. Kaip tik pastoracinė intuicija pakišo Bažnyčiai mintį Viešpaties dienos labui sukrikščioninti pavadinimą „saulės diena”, posakį, kuriuo romėnai žymėjo šią dieną ir kuris dar pasitaiko kai kuriose šiuolaikinėse kalbose (29). Tai turėjo tikinčiuosius atitraukti nuo kulto, kur saulė buvo garbinama kaip Dievas, ir šios dienos šventimą pakreipti į Kristų, tikrąją žmonijos „saulę”. Šv. Justinas, rašydamas pagonims, vartoja paplitusią terminologiją, norėdamas pažymėti, jog krikščionys susirenka „saulės dieną” (30), tačiau šis posakis dabar turi tikintiesiems naują, visiškai evangelinę prasmę (31). Kristus išties yra pasaulio šviesa (plg. Jn 9, 5; plg. taip pat 1, 4 – 5. 9), ir diena jo prisikėlimui atminti laiko savaitiniame ritme yra amžinas šios jo šlovės epifanijos atspindys. Sekmadienio, kaip prisikėlusio Kristaus pergalės nušviestos dienos, tema randama taip pat Valandų liturgijoje (32) ir pasižymi ypatingu įsakmumu naktinėse pamaldose, kurios Rytų liturgijose parengia sekmadieniui ir į jį įvesdina. Kai susirenkama šią dieną, Bažnyčia, nukreipdama savo žvilgsnį į Kristų bei skelbdama jį kaip šviesą „iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje” (Lk 1, 78 – 79), sulig kiekviena karta iš naujo išgyvena Zacharijo nuostabą ir virpa iš džiaugsmo kaip Simeonas, imantis į savo rankas dieviškąjį kūdikį, atėjusį kaip šviesa „pagonims apšviesti” (Lk 2, 32).

Dvasios dovanos diena

28. Sekmadienis, kaip šviesos diena, galėtų, gretinant jį su Šventąja Dvasia, vadintis ir „ugnies diena”. Juk Kristaus šviesa artimai susijusi su Dvasios „ugnimi”, ir abu įvaizdžiai žymi krikščionių sekmadienio prasmę (33). Velykų dienos vakare apaštalams pasirodęs Jėzus kvėpė į juos ir kalbėjo: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos” (Jn 20, 22 – 23). Šventosios Dvasios išliejimas buvo didžiulė Prisikėlusiojo dovana savo mokiniams Velykų sekmadienį. Ir vėl sekmadienį, praėjus penkiasdešimčiai dienų nuo prisikėlimo, Dvasia it „smarkus vėjas” ir „ugnis” (plg. Apd 2, 2 – 3) visa jėga nusileido ant apaštalų, kurie drauge su Marija buvo susirinkę Vakarienės menėje. Sekminės yra ne tik pirmapradis Bažnyčios įvykis, bet ir slėpinys, nuolat gaivinantis Bažnyčią (34). Nors šis įvykis kiekvienais metais liturgiškai ypač pabrėžiamas Sekminių švente užbaigiant „Didįjį sekmadienį”, jis – būtent todėl, kad artimai susijęs su Velykų slėpiniu, – priskirtinas ir gilesniems sekmadienio prasmės klodams. Taip „savaitinės Velykos” tam tikra prasme virsta „savaitinėmis Sekminėmis”, per kurias krikščionys vėl išgyvena džiugią apaštalų susitikimo su Prisikėlusiuoju patirtį, leisdami save atgaivinti jo Dvasios dvelksmui.

Tikėjimo diena

29. Sekmadienis dėl visų šių jam būdingų matmenų iškyla kaip tikėjimo diena iš pagrindų. Būtent šią dieną Šventoji Dvasia, gyvoji „Bažnyčios” atmintis (plg. Jn 14, 26), padarė pirmąjį Prisikėlusiojo pasirodymą įvykiu, atsinaujinančiu kiekvieno Kristaus mokinio „šiandien” patirtyje. Tikintieji, stovėdami priešais jį sekmadienį, jaučiasi užkalbinami taip, kaip buvo užkalbintas šv. Tomas: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis” (Jn 20, 27). Sekmadienis tikrai yra tikėjimo diena. Tai pabrėžia ir faktas, kad sekmadieninio Eucharistijos šventimo, kaip ir apskritai liturginių švenčių, liturgija numato Tikėjimo išpažinimą. Kalbamas ar giedamas Credo išryškina sekmadieniui būdingus krikšto bei Velykų aspektus ir paverčia jį diena, kurią pakrikštytasis, iš naujo atgaivinęs krikšto pažadų suvokimą, ypatingu būdu atnaujina savo priklausomybę Kristui ir Evangelijai. Klausydamasis žodžio ir priimdamas Viešpaties Kūną, jis žvelgia į prisikėlusį, „šventuosiuose ženkluose” esantį Jėzų ir drauge su apaštalu Tomu išpažįsta: „Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20, 28).

Diena, kurios nevalia atsisakyti!

30. Dabar suprantama, kodėl šią dieną reikia išsaugoti bei visų pirma intensyviai išgyventi ir mūsų laikams būdingų sunkumų sąlygomis. Trečiojo šimtmečio pradžios Rytų autorius praneša, kad jau tuomet tikintieji reguliariai pašventindavo sekmadienį visose vietovėse (36). Savanoriška praktika vėliau tapo teisiškai įtvirtinta nuostata: Viešpaties diena teikė ritmą dutūkstantmetei Bažnyčios istorijai. Kaip galima manyti, kad ji toliau neženklins jos ateities? Problemos, mūsų laikais galinčios apsunkinti sekmadieninės pareigos praktikavimą, jaudina Bažnyčią ir verčia ją skirti motinišką dėmesį savo vaikų sąlygoms. Ji ypač jaučiasi pašaukta imtis naujų katechetinių bei pastoracinių įsipareigojimų, idant nė vienas iš jos tikinčiųjų normaliomis gyvenimo sąlygomis nebūtų atkirstas nuo gausaus malonės srauto, trykštančio iš Viešpaties dienos šventimo. Vadovaudamasis ta pačia dvasia, Vatikano II Susirinkimas dėl siūlymų reformuoti bažnytinį kalendorių atsižvelgiant į pasaulietiškų kalendorinių sistemų pokyčius pareiškė, jog Bažnyčia „nesipriešina tik tiems, kurie gerbia ir sergsti septynių dienų savaitę su sekmadieniu” (37). Artėjant trečiajam tūkstantmečiui, krikščioniškojo sekmadienio šventimas dėl patiems tikėjimo pagrindams svarbių reikšmių bei matmenų, kuriuos jis žadina bei apima, lieka reikšmingu krikščioniškosios tapatybės elementu.
 

(Bus daugiau) 

Nuorodos

(1) Plg. Apd 1, 10: „Kyriake hemera”; plg. taip pat Didache 14, 1; Ignotas Antiochietis. Epistula ad Magnesios 9, 1 – 2: SC 10, 88 – 89.
(2) Pseudoeusebijus Aleksandrietis. Sermo 16: PG 86, 416/
(3) In die dominica Paschae II, 52: CCL 78, 550.
(4) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 106.
(5) Ten pat.
(6) Plg. Motu proprio Mysterii paschalis (1969 vasario 14): AAS 61 (1969), 222 – 226.
(7) Plg. Italijos vyskupų konferencijos pastoracinis pareiškimas „Viešpaties diena” (1984 liepos 15): Ench. CEI 3, 1398.
(8) Sacrosanctum Concilium, 106.
(9) Pamokslas perimant pontifikatą (1978 spalio 22), 5: AAS 70 (1978), 947.
(10) Nr. 25: AAS 73 (1981), 639.
(11) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 34.
(12) Mūsų brolių žydų šabas išgyvenamas su „sutuoktuviniu” dvasingumu; tai, pavyzdžiui, išryškėja tokiuose tekstuose, kaip Genesis Rabah X, 9 ir XI, 8 (plg. Jacob Neusner. Genesis Rabbah. Atlanta 1985, t. 1, p. 107 ir 117). Panašiais aspektais pasižymi ir giesmė Leka dodi: „Tavimi džiaugsis tavo Dievas, kaip sužadėtinis džiaugiasi savo sužadėtine <…>, o sužadėtine, karaliene Sabbat, ateik tarp savo išrinktosios tautos tikinčiųjų” (plg. Preghiera serale del sabato. Išleido A. Toaff, Roma, 1968 – 1969, 3).
(13) Plg. A. J. Heschel. The sabbath. Its meaning for modern man (22 ed. 1995), 3 – 24.
(14) Verum autem sabbatum ipsum redemptorem nostrum Iesum Christum Dominum habemus: Ep 13, 1: CCL 140 A, 992.
(15) Ep. ad Decentium XXV, 4, 7: PL 20, 555.
(16) Homiliae in Hexaemeron II, 8: SC 26, 184.
(17) Plg. In Io. ev. tractatus XX, 20, 2: CCL 36, 203; Epist. 55, 2: CSEL 34, 170 – 171.
(18) Šis ryšis su prisikėlimu ypač ryškus rusų kalboje: čia sekmadienis (voskresenje) reiškia prisikėlimą.
(19) Epist. 10, 96, 7.
(20) Plg. ten pat. Remdamasis Plinijaus laišku Coetus antelucani mini ir Tertulianas: Apologeticum 2, 6: CCL 1, 88; De corona 3, 3: CCL 2, 1043.
(21) Epistula ad Magnesios 9, 1 – 2: SC 10, 88 – 89.
(22) Sermo 8 in octava Paschalis, 4: PL 46, 841. Šis esminis sekmadienio kaip „pirmosios dienos” požymis aiškiai matomas lotynų liturginiame kalendoriuje, kur pirmadienis vadinamas feria secunda, antradienis – feria tertia ir t.t. Panašiai savaitės dienos vadinamos portugalų kalboje.
(23) Šv. Grigalius Nysietis. De castigatione: PG 46, 309. Šabo ir sekmadienio ryšys, „šventojo šeštadienio slėpinys” taip pat akcentuojamas maronitų liturgijoje (plg. M. Hayek. Maronite [Eglise], Dictionaire de spiritualite, X [1980], 632 – 644).
(24) Vaikų krikšto apeigynas, 9; De initiatione christianae adultorum, 59.
(25) Plg. Romos mišiolas. Šlakstymo vandeniu sekmadienio Mišiose apeigos.
(26) Plg. Šv. Bazilijus. De Spiritu Sancto, 27, 66: SC 17, 484 – 485. Plg. taip pat Barnabas. Epistula, 15, 8 – 9: SC 172, 186 – 189; Šv. Justinas. Dialogus cum Tryphone, 24, 138: PG 6, 528. 793; Origenas. Comm. in Ps 118, 1: PG 12, 1588.
(27) Domine, praestitisti nobis pacem quietis, pacem sabbati, pacem sine vespera: Confess., 13, 50: CCL 27, 272.
(28) Plg. šv. Augustinas. Epist. 55, 17: CSEL 34, 188: Ita ergo erit octavus, qui primus, ut prima vita sed aeterna reddatur.
(29) Pavyzdžiui, anglų kalboje „Sunday”, vokiečių „Sonntag”.
(30) Apologia I, 67: PG 6, 430.
(31) Plg. šv. Maksimas Turinietis. Sermo 44, 1: CCL 23, 178; Sermo 53, 2: CCL 23, 219; Eusebijus Cezarietis. Comm. in Ps 91: PG 23, 1169 – 1173.
(32) Žr., pavyzdžiui, Skaitinių valandos himną: Dies aetasque ceteris octava splendet sanctior in te quam, Iesu, consecras primitiae surgentium (I savaitė); taip pat: Salve dies, dierum gloria dies felix Christi victoria, dies digna iugi laetitia dies prima. Lux divina caecis irradiat, in qua Christus infernum spoliat, mortem vincit et reconciliat summis ima (II savaitė). Panašių posakių galima rasti išverstuose į šiuolaikines kalbas Valandų liturgijos himnuose.
(33) Plg. Klemensas Aleksandrietis. Stromateis, VI, 138; 1 – 2: PG 9, 364.
(34) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dominum et vivificantem (1986 gegužės 18), 22 – 26: AAS 78 (1986), 829 – 837.
(35) Šv. Atanazas Aleksandrietis.Epistula festivalis 1, 10: PG 26, 1366.
(36) Plg. Bardesanes. Dialogas apie lemtį, 46: PS 2, 606 – 607.
(37) Sacrosanctum Concilium. Priedas: pareiškimas dėl kalendoriaus reformos.