Pasirenkime sutikti 2000-uosius

1996 metų adventu ir Kalėdomis pradėjome trejų metų pasirengimą Didžiajam krikščionybės jubiliejui, 2000-ajam Kristaus gimtadieniui. Pirmaisiais metais pagrindinį dėmesį skyrėme Dievo Sūnaus įsikūnijimo paslapčiai: „Jėzus Kristus, vienintelis pasaulio Išganytojas, vakar, šiandien ir visados”(TMA, 40). Antraisiais metais apmąstėme mūsų gyvybinius ryšius su trečiuoju Švenčiausiosios Trejybės asmeniu – Šventąja Dvasia, kuri mums duota kaip įsūnystės dvasia, per kurią šaukiame „Tėve, Abba” (plg. Rom 5, 5; Jn 14, 26; 16, 13). Šiais trečiaisiais jubiliejui pasirengti skirtais metais esame kviečiami pažvelgti į Dievą Tėvą, „kuris taip pamilo pasaulį, jog atidavė vienatinį savo Sūnų” (plg. Jn 3, 16).

„Sūnaus palaidūno” palyginimu Jėzus laidavo, kad Tėvas myli kiekvieną žmogų besąlygiška meile, tokį, koks jis yra, ir nekantriai laukia nusidėjėlio grįžimo. „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo, pabučiavo” ir įsakė tarnams apvilkti gražiausiu drabužiu, iškelti džiugias vaišes. „<...>puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado” (Lk 15, 23–24).

„Tėve mūsų” malda Jėzus nurodo, kad grįžimas pas Tėvą prasideda žmogaus širdyje. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” – paplinta bendruomenėje. „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kaip Danguje, taip ir žemėje” – apima visą žmoniją.

Grįžimas pas Tėvą reikalauja autentiško atsivertimo ir geresnio Susitaikymo sakramento reikšmės įvertinimo, nes per jį švenčiame išsilaisvinimą iš nuodėmės ir įsipareigojimo atnaujinimą etiškoms vertybėms, patvirtintoms Evangelijoje (plg. TMA, 50).

Marija, Dievo ir artimo meilės modelis, yra mums pavyzdys, kviečiantis pasitikint grįžti į Tėvo namus.

Džiugių šv. Kalėdų, Dievo palaimos Naujaisiais 1999-aisiais metais ir prasmingo pasirengimo 2000-ajam Kristaus gimtadieniui.