Lapkričio 15 – 22 d. Vilniuje vyko tradiciniai Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidai. Kiekvieną atlaidų dieną buvo meldžiamasi įvairiomis intencijomis – už jaunimą, dvasininkus, krašto dvasinį atgimimą, vaikus. Atlaidų pirmąją dieną šv. Mišias už mūsų krašto dvasinį atgimimą koncelebravo Lietuvos vyskupai. Pamokslą, kurio tekstą pateikiame žemiau, pasakė arkivyskupas A. J. Bačkis. 13 val. šv. Mišias lenkų kalba koncelebravo du svečiai iš Lenkijos vysk. W. Ziemba ir vysk. A. Dydycz.

Su meile atėjome pas Tave, Marija, Dievo Motina, mūsų Motinėle. Atėjome prie brangios Aušros Vartų šventovės pagerbti Tave ir pagarbinti tavo Sūnų Jėzų Kristų. Puolame į Tavo motinišką glėbį, atveriame Tau savo širdis, dėkojame už visas mums suteiktas malones, prašome pagalbos visuose mūsų reikaluose, maldaujame Tavo užtarimo dabar ir mūsų mirties valandą. Ateiname pas Tave meilės ir vilties kupina širdimi ir tikime, kad Tu, Marija, neatmesi mūsų maldų. Prie Tavęs glaudžiasi visi tavo vaikai: geri ir paklydę; tie, kurie nuo vaikystės Tave mylėjo, ir tie, kurie buvo nuo Tavęs atitolę, nepažino Tavo Sūnaus.  „Štai tavo motina”, – šie Kristaus ant kryžiaus ištarti žodžiai buvo pasakyti ne tik mylimajam jo mokiniui Jonui, bet ir mums visiems. Kristus aukoja save ant kryžiaus už visų žmonių išganymą. Kristus nori, kad visi žmonės „įgytų įsūnystę”, taptų Dievo vaikai, kaip rašo šv. Paulius. Todėl kiekvienas, kuris glaudžiasi prie Dievo Motinos, tiki, kad jos motiniška širdis supras, neatstums, kad ir kokie mes būtume. Marija mus myli, kaip kiekviena motina myli savo vaiką ne dėl to, kad jis geras ar gražus, bet kad jis yra jos vaikas.

Man dažnai tenka bendrauti su motinomis, auginančiomis neįgalius vaikus. Aš visada stebiuosi ir kartu žaviuosi matydamas, su kokia nepaprasta meile jos aukojasi dėl savo vaikelio. Ir Marija panašiai myli ir globoja visus savo vaikus, ypač tuos, kurie kenčia, kurie yra nuodėmės prislėgti, kuriems reikalinga ypatinga Motinos pagalba ir globa. Kodėl Marija yra mums taip labai artima? Manau dėl to, kad jos žemiškasis gyvenimas buvo kaip ir mūsų visų, kaip kiekvienos šeimos motinos, pilnas rūpesčių ir darbų. Ji pagimdė kūdikį, maitino ir globojo jį, kaip kiekviena motina globoja savo vaiką, stebėjo, kaip jis auga, vystosi, taria pirmuosius žodžius, žengia pirmuosius žingsnius. Marijos gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo jos kaimynių Nazarete. Ji sėmė vandenį iš to paties šulinio, malė grūdus tarp dviejų akmenų, užmaišydavo tešlą, įdėdavo raugo, kepdavo paplotėlius ir žuvį – toks buvo įprastas Palestinos gyventojų valgis. Kristus vėliau savo palyginimuose panaudos šiuos namie dažnai matytus vaizdus. Marija apeidavo visą namų ruošą. Poilsio valandėlėmis prisėsdavo prieangio ūksmėje ir klausydavosi, kaip jos vyrai darbuojasi: tašo medį, obliuoja, kala vinis... Pokalbis su kaimynėmis dažniausiai sukosi apie kasdienius vargus ir apie vaikus, kaip įprasta visoms motinoms. Marija didžiavosi savo Sūnumi.

Marija, jei Tavo gyvenimas būtų buvęs kitoks negu mūsų, vargu ar Tu būtum mums tokia artima, ar Tu galėtum mums būti pavyzdys? Šventasis Tėvas Paulius VI sakė, kad „Nazareto mokykloje suprantame, ką reiškia tyla, ką reiškia namai, kas yra šeima ir ją vienijanti meilė bei pasiaukojimas. Nazareto mokykloje įprantame darbuotis ir melstis. O Nazareto mokyklos suolas – tai dailidės ir jo sūnaus namai. Tačiau tų namų židinio saugotoja, karaliene buvai Tu, Marija, Moteris, Motina...”

Motina Marija visapusiškai dalijosi su mumis savo žemiškuoju gyvenimu: su visais jo rūpesčiais, vargais ir džiaugsmais, dalijosi ir tikėjimu. Kai kartą Marija su giminaičiais ieškojo Kristaus ir norėjo prie jo prieiti, kai jis buvo besiklausančios minios apsuptas, Jėzus tarė: „Mano motina ir mano broliai tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo” (plg. Mk 3, 35). Marija priėmė Dievo žodį ir jo laikėsi. Ji visą savo gyvenimą gyveno pagal Dievo žodį. Nelengvas buvo Dievo Motinos tikėjimo kelias nuo Angelo apreiškimo valandos iki kryžiaus. Ji daug nesuprato, daug dalykų jos ir jos Sūnaus gyvenime jai buvo paslaptis. Jai nesuprantami buvo Angelo žodžiai, sunku buvo slėpti širdyje nesusipratimą, kai negalėjo Juozapui paaiškinti savo nėštumo paslapties, varginga kelionė į Betliejų ir Dievo gimdymas tvartelyje, skubus bėgimas į Egiptą, Sūnaus mirtis ant kryžiaus. Visa tai buvo giliausios paslaptys, kurių atsakymą žinojo tik Dievas, o Marija jas priėmė su nuolankiu tikėjimu. Ji gyveno visiškoje vienybėje su Dievu per savo Sūnų įsitraukdama į išganomąjį darbą.

Šiandien norėčiau kreiptis į visas motinas ir joms pasakyti: „Palaiminta motina, kuri klausosi Dievo žodžių ir juos vykdo. Palaiminta motina, kuri kaip Marija su meile ir pasiaukojimu augina savo vaikus. Palaiminta motina, kuri išsaugo šeimos židinį, kuri su meile pasitinka kiekvieną gyvybę. Palaiminta motina, kuri yra pirmoji ir svarbiausia savo vaikų auklėtoja šeimoje”.

Tiek daug liūdnų įvykių šiandien matome mūsų visuomenėje. Skaitome apie žiauriausius nusikaltimus, nesiskaitymą su žmogaus gyvybe, su žmogaus orumu, net su jau gimusio kūdikio ar vaiko gyvybe. Skauda širdį, kai matome tokius baisius nusikaltimus, kai žvelgiame į veidelius vaikų, kurie niekada nėra patyrę tėvų meilės, motinos glamonės. Tai mūsų iširusių, nelaimingų šeimos židinių vaisiai. Melskime Dievo Motiną, kad žmonės suprastų, kas yra šeima, kas yra vienijanti ir pasiaukojanti meilė.

Mūsų visuomenė serga. Suklaidinta žiniasklaidos skleidžiamų idėjų, ji prarado pilnutinę tiesą apie žmogų, tiesą, kas yra vyras ir kas yra moteris kaip asmenys. Tai visuomenė, kuri negali tinkamai suprasti, kas yra asmenų dovana santuokoje. Jauna pora sakydama: „Mes eisime drauge gyvenimo keliu”, ar suvokia, kad per Santuokos sakramentą jų sukurta šeima tampa nauja bendruomene Kristuje? Ar jie suvokia, kas yra tėvystės ir motinystės grožis, kas yra pasiaukojanti ir tarnaujanti meilė, kas yra gražioji meilė, kurioje glūdi šeimos šventumas, kas yra gyvybės dovana? Marija yra gražiosios meilės Motina. Iš jos mes galime mokytis ir prašyti pagalbos. Motina Teresė yra pasakiusi: „Šeimoje mylime, kaip Dievas myli. Tai dalijimosi meilė. Šeimoje patiriamas vienas kito meilės džiaugsmas. Šeimoje reikia išmokti kartu melstis. Maldos vaisius yra tikėjimas, tikėjimo vaisius yra meilė, meilės vaisius yra tarnystė”.

Brangios šeimos, brangūs tėvai, atraskite savo vaikams laiko ir meilės. Klausykite Dievo žodžio ir juo gyvenkite, kaip gyveno Marija. Mielos motinos, būkite kaip Marija derlinga žemė, kuri su meile priima Dievo žodį ir neša gausių vaisių. Tik pajutęs motinos meilę, vaikelis išmoks pats mylėti. Tik pamatęs motinos pamaldumą, jis atsiklaups šalia jos ir kartu su ja kalbės pirmuosius maldos žodžius „Sveika, Marija”.

Nuo amžių šioje Aušros Vartų šventovėje Marija buvo mylima ir garbinama. Branginkime ir saugokime šį pamaldumą ir meilę Dievo Motinai, perduokime jį naujoms kartoms, kad ir jaunimas pamiltų Mariją ir per ją pažintų jos Sūnų Jėzų Kristų. Kai užeinu į Aušros Vartų šventovę, dažnai čia matau motinas, močiutes su nuoširdžiai besimeldžiančiais vaikeliais, sutinku ir jaunimo, kalbančio rožinį, pastebiu ir kančios bei nuovargio paženklintus veidus. Taip norėčiau, kad vis daugiau šeimų atvestų savo vaikus prie Dievo Motinos, kad Marija taptų mūsų namų židinių globėja ir Motina.