Norime būti geri kaimynai

Lietuvos ir Lenkijos vyskupų konferencijų Ryšių komisijų susitikimas

Nuo 1996 m. po vieną kartą Lietuvoje ir Lenkijoje susitinka šių dviejų kraštų Vyskupų konferencijų sukurtos vadinamosios Ryšių komisijos, arba kontaktų grupės. Mūsų komisiją sudaro vysk. Juozas Žemaitis MIC (pirmininkas), vysk. Juozas Tunaitis, kan. Juozas Pečiukonis ir kun. Vaclovas Aliulis MIC (sekretorius). Lenkijos kontaktų grupės pirmininkas yra Elko vyskupas Wojciechus Ziemba (jo vyskupijai priklauso Punskas ir Seinai), Poznanės arkivyskupas Juliuszas Paetzas, Drohičino vysk. Antonis Dydyczius OFM Cap. ir Lenkijos marijonų provincijos vyresnysis kun. Janas Mikolajus Rokoszas.

Šiais metais pirmas susitikimas įvyko Krokuvoje per šv. vyskupo kankinio Stanislovo atlaidus, gegužės 10 d. Dalyvavome labai gausioje ir gražioje procesijoje su šventojo relikvijomis į miesto pakraščio bažnyčią „Na Skalce” („Ant uolos”) ir priėmime pas kardinolą Franciszeką Macharskį. Paskui nuvažiavome į Tarnovą, apsilankėme pašaukimų nestokojančioje kunigų seminarijoje. Pernakvoję aplankėme priemiesčio mokyklą - licėjų ir vyskupo W. Ziembos tėviškę. Be to, atlaidų išvakarėse, gegužės 9 d., Šv. Morkaus bažnyčioje aplankėme palaimintojo titulą liaudyje turinčio vienuolio augustinijono Mykolo Giedraičio koplyčią ir dalyvavome simpoziumo apie šventųjų skelbimo reikšmę užbaigoje, koncelebravome šv. Mišias su kardinolu F. Macharskiu.

Šis susitikimas neturėjo apibrėžtos temos, buvo apskritai dalijamasi Lietuvos ir Lenkijos bažnytinio gyvenimo aktualijomis. Beje, Tarnove apsilankėme katalikiško savaitraščio „Gosc niedzielny” („Sekmadienio svečias”) tarnoviškėje redakcijoje. Kodėl tarnoviškėje? Todėl, kad šiame visam kraštui skirtame laikraštyje įglaudžiami bene keturi puslapiai, pritaikyti atskiroms vyskupijoms – jie tose vyskupijose redaguojami. Kitą savaitę laikraštis aprašė mūsų apsilankymą, atpasakojo pasikalbėjimų turinį.

Mums susidarė įspūdis, kad tokie mūsiškės komisijos žmonių apsilankymai gerai padeda kurti katalikiškos Lietuvos įvaizdį lenkų visuomenėje, ypač tarp jaunimo, o mes paskui galime žodžiu ir raštu dalytis Lenkijos katalikų patirtimi su mūsų kunigais ir visuomene.

Kaimynų pageidavimu lapkričio 15 d. eilinis susitikimas prasidėjo Vilniaus Aušros Vartuose, kur svečiai koncelebravo šv. Mišias su Lietuvos vyskupais 11 val. lietuviams ir 13 val. lenkams. Koncelebracijai vadovavo ir pamokslą lietuviškai pasakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas A. J. Bačkis, lenkiškai vysk. A. Dydyczus.

Tos pačios dienos pavakare Lenkijos Respublikos ponios ambasadorės Eufemijos Teichman kvietimu abi grupės apsilankė Lenkijos Respublikos ambasadoje. Pasidžiaugėme gerais Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiais, palinkėjome, kad ambasada skatintų Lietuvos lenkus lojaliai įsitraukti į Lietuvos gyvenimą, neužsidaryti atskirumo kiaute.

Tą patį vakarą nuvykome į Troškūnus. Pirmadienio rytą Troškūnų bažnyčioje koncelebravome šv. Mišias. Taip pat aplankėme Rokiškio, Svėdasų ir Anykščių bažnyčias. Anykščiuose aplankėme Antano Baranausko klėtelę. Svečiai gėrėjosi puikiai sutvarkytomis bažnyčiomis ir nepaprasta jų švara, sakė, kad verta pasimokyti.

Pirmadienio vakarą grįžę į Troškūnus  porą valandų posėdžiavome. Daugiausia kalbėjomės apie tikybos dėstymą mokyklose, katekizavimą parapijose ir katalikiškas  mokyklas. Lenkijoje tikybos pamokas lanko apie 87 proc. moksleivių. Deja, bažnyčios lankymas sekmadieniais nė iš tolo neprilygsta pamokų lankymui. Tarp kitų veiksnių kaltinamas per didelis tikybos dėstymo intelektualizavimas. Kai kuriose vyskupijose šalia vienos ar dviejų savaitinių pamokų mokykloje dar mėginama įvesti po vieną savaitinę religinio ugdymo pamoką parapijoje. Daug kur darželiuose vaikams dukart per savaitę organizuojamas religinis pusvalandis. Vyskupijose įkurtos katechetų 1 – 3 metų mokyklos yra susietos su vienu ar kitu valdžios pripažįstamu Teologijos fakultetu, kad absolventai gautų valstybės pripažįstamą diplomą. Panašiai šis klausimas sprendžiamas ir Lietuvoje. Svečiai su nuostaba pripažino Bažnyčios gajumo ženklu Lietuvoje tai, kad po pusės amžiaus draudimo sugebėta per trumpą laiką parengti daugybę tikybos mokytojų.

Pagal dabar Lenkijoje galiojančią tvarką katalikiškoms mokykloms išlaikyti 50 proc. reikiamos sumos duoda savivaldybės, kitus 50 proc. parūpina Bažnyčia ir jos institucijos, įrašytos kaip steigėjai. Svarstomas dar teisingesnis projektas: valstybė (savivaldybė) skirtų tam tikrą sumą kiekvieno moksleivio mokymui ir ją gautų ta mokykla, kurią jis lanko, nesvarbu – valstybinė ji ar privati. Geriau tvarkomos mokyklos susilauks daugiau mokinių, taigi gaus didesnę valstybės paramą.

Lenkijos Seimas nutarė įvesti mokyklose lytinį auklėjimą. Vyskupai stengiasi, kad šį dalyką dėstytų Bažnyčios parengti žmonės. Katechetai – svarbi grandis parapijose. Kai kur jie pusiau vikarai, pirmoji klebonų atrama. Stengiamasi juos įtraukti į parapijų tarybas. „Tinkamas dvasinis bei intelektinis tikybos mokytojų ugdymas dar svarbesnis už pačią katechezę, jos metodus”, – sakė marijonų provincijolas kun. J. M. Rokoszas. Abu vyskupai tvirtino, kad kiekvienoje mokykloje bent po dvi valandas per savaitę viena ar kita forma turi dalyvauti kunigas. Bendraudamas su mokytojais, jis juos tuo pačiu ir evangelizuoja.

Lenkijoje dabar atkuriama Akcija Katolicka nori būti katalikų balsu visuomenei rūpimais klausimais. Svečiai priminė, kaip naujais būdais kovojama su Bažnyčia. Per žiniasklaidą skleidžiamos abejingumo nuotaikos viskam. Yra įvairių atseit humanistinių sąjūdžių, kurie su Bažnyčia tarytum draugauja, o lemiamą valandą pakiša jai koją.

Antradienio rytą koncelebravome šv. Mišias Panevėžio katedroje. Panevėžys nudžiugino visus katalikiškomis mokyklomis (Kazimiero Paltaroko katalikiškoji vidurinė mokykla ir Katalikiškoji mergaičių žemės ūkio mokykla).

Mielas buvo ir apsilankymas naujai pastatytame Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne, vyskupijos Katechetikos centre.

Malonu, kad svečiai grįžę galės paliudyti ne tik Lietuvos vyskupų bei kunigų vaišingumą, bet ir jų darbštumą, Bažnyčios gyvybingumą. Mums, lietuviškajai komisijai, buvo gera patirti kaimynų brolišką domėjimąsi, pasidalyti tikybos dėstymo rūpesčiais.