(CRTN, VIS, VR) Lapkričio 22 d., Kristaus Karaliaus iškilmių sekmadienį, popiežius Jonas Paulius II vadovavo šv. Petro bazilikoje koncelebracinėms Mišioms, kuriomis buvo pradėta speciali Okeanijai skirta Vyskupų sinodo asamblėja „Jėzus Kristus ir Okeanijos tautos: sekti Jo keliu, skelbti Jo tiesą, gyventi Jo gyvenimą”.

Šv. Mišias koncelebravo 17 kardinolų, 20 arkivyskupų, 70 vyskupų, 5 prelatai ir 55 kunigai. Liturginės apeigos buvo persmelktos egzotiškais Okeanijos tautų liaudies kultūros elementais. Savo homilijoje Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Okeanijos Bažnyčia „žino kelią, žino, kad juo eidama, ras Tiesą ir Gyvenimą. Tai Evangelijos kelias, nužymėtas šventųjų ir kankinių, kurie atidavė savo gyvybes už Evangeliją”. Popiežius sakė, kad dabar, kai visuotinė Bažnyčia rengiasi peržengti trečiojo tūkstantmečio slenkstį, Okeanijos ganytojai, susirinkę į savo Sinodą ir būdami „vienybėje su šv. Petro įpėdiniu”, stengsis rasti naujų Kristaus skelbimo būdų „Okeanijos kultūrų ir tautų, religinių ir socialinių tradicijų įvairovėje”.

Plačiame Okeanijos regione, kurį sudaro Australijos žemynas ir daugybė po pietinę Ramiojo vandenyno dalį išsibarsčiusių salų ir salelių, gyvena apie 28 mln. gyventojų, iš kurių 8 mln. yra katalikai. Daugiausia katalikų – apie 5 mln. – gyvena Australijoje ir jie sudaro apie 30% „žaliojo žemyno” gyventojų. Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje gyvenimo būdas artimas industrinių Vakarų valstybių standartams, o Mikronezijos, Polinezijos ir kituose salynuose vyrauja labai spalvingos vietinės kultūros ir čia misijų veikla tebėra labai aktuali.

Okeanijai skirta Vyskupų sinodo asamblėja yra viena iš vadinamųjų regioninių Sinodo asamblėjų, kurios skirtos pasirengti 2000 metų jubiliejui. Jau vykoVyskupų sinodai, skirti Azijai, Afrikai ir Amerikai, o 1999 metais numatyta Vyskupų sinodo asamblėja, skirta Europai. Skirtingai nuo anksčiau vykusių regioninių Sinodų į pastarąjį, skirtą Okeanijai, buvo pakviesti visi ne pensinio amžiaus regiono vyskupai – ordinarai, augziliarai ir apaštališkieji administratoriai. Taigi Sinode dalyvauja 88 Okeanijoje besidarbuojantys vyskupai, 16 Vatikano dikasterijų vadovų, šeši vienuolynų vyresnieji, šeši popiežiaus paskirti vyskupai iš kitų regionų, 14 ekspertų, 19 auditorių – įskaitant penkis pasauliečius ir keturis kitų krikščioniškųjų Bažnyčių atstovus.

Lapkričio 23 d. prasidėjo Vyskupų sinodo plenariniai posėdžiai, vadinamosios generalinės kongregacijos. Vyskupų sinodo generalinio sekretoriaus kardinolo Jan Schotte vadovaujama komisija parengė Sinodui skirtą darbo dokumentą „Instrumentum laboris”.
Išsamų pranešimą, vadinamąjį „relatio” padarė Okeanijai skirto Vyskupų sinodo atsakingasis sekretorius Perto (Australija) arkivyskupas Barry Hickey. Šiame pranešime pagal nusistovėjusią Sinodų tradiciją buvo apžvelgta visa būsimųjų diskusijų problematika. Arkivyskupas B. Hickey sakė, kad Bažnyčia Okeanijoje turi rasti būdus, kaip veiksmingai skelbti Gerąją Naujieną ir moralės mokymą kultūrose, kuriose vis labiau įsigali „importuotos” iš išorės individualistinės vertybės. Dėl to, kad vis dažniau praktikuojamos skyrybos, abortai, sterilizacija, piktnaudžiaujama narkotikais, netgi eutanazija, iškilo grėsmė šeimai ir pačiai žmogaus gyvybei. Arkivyskupas pažymėjo, kad Bažnyčios sėkminga veikla labiausiai priklausys nuo to, ar visi katalikai atras poreikį asmeniškai dalyvauti Bažnyčios misijose. Anot jo, Sinodas turi aptarti, kiek pagrįsti yra priekaištai Bažnyčiai, kad ji užsidarė „patogiame ir saugiame parapijų gyvenimo gete” ir tokiu būdu izoliavo save nuo žmonių realaus gyvenimo problemų.

Kitose Vyskupų sinodo generalinėse kongregacijose Okeanijos vyskupai pasakojo apie savo kraštų specifinį kultūrinį kontekstą ir krikščionių vietą jame, buvo aptartos vyskupo, kaip vietinės Bažnyčios vadovo ir bendruomenės ganytojo, vaidmuo. Pažymėta, kad Okeanijos regiono salose nelengva įgyvendinti tradicinį vyskupo misijos supratimą, kai apie ganytoją buriasi kunigai ir tikintieji pasauliečiai, nes atstumai tarp salų ir salelių labai dideli, kartais siekia netgi tūkstančius kilometrų. Kai kurių Okeanijos salų gyventojai tik porą kartų per metus gali matyti kunigą ir dalyvauti šv. Mišių aukoje.

Kultūros sekuliarizacija smarkiai palietė ne tik pasauliečių gyvenimą, bet ir institucinę Bažnyčią. Australijos vyskupai skundėsi, kad mažėja pašaukimų į kunigystę ir vienuolijas, tuo pačiu retėja Kristaus darbininkų gretos, auga jų amžiaus vidurkis. Sinodo tėvai taip pat kalbėjo apie Bažnyčios įvaizdžiui daromą milžinišką žalą, kuri siejama su kai kurių kunigų nusikaltimais vaikams (Australijoje buvo išviešinti atskiri pedofilijos atvejai). Todėl pažymėta, kad, nepaisant dvasinių pašaukimų stygiaus, priimant į seminarijas reikia labai griežtai ir atidžiai atsižvelgti į kandidatų dvasinę pusiausvyrą, į jų turimą misijos ir celibatinio kunigų gyvenimo supratimą.

Sinodo plenarinių posėdžių pasisakymuose buvo paliestos ir Okeanijos regiono socialinės bei gamtosaugos problemos. Kalbėta apie vietinių genčių, aborigenų teises. Aborigenai, praeityje kentėję žiaurius kolonistų persekiojimus, žemės nusavinimą, dažnai ir dabar nesijaučia esą lygiateisiai piliečiai. Bažnyčios pareiga jiems padėti. Gindama jų teises, rūpindamasi švietimu, medicinine globa, Bažnyčia turi stiprinti vietinių gyventojų pasitikėjimą krikščionybe.

Be plenarinių posėdžių, Vyskupų sinodas dirba ir vadinamosiose „circuli minores”, tai yra mažesnėse, kalbiniu pagrindu sudarytose grupėse. Jose aptariami Sinodo baigiamųjų dokumentų projektai, teikiami pasiūlymai jų redagavimui. Okeanijai skirtas Vyskupų sinodas bus iškilmingai uždarytas gruodžio 12 dieną. Sinodo tėvai parengs du baigiamuosius dokumentus – bendrąjį kreipimąsi į Dievo tautą ir pasiūlymų Šventajam Tėvui sąvadą, kurio pagrindu popiežius vėliau paskelbs savo posinodinį apaštališkąjį paraginimą.