Gruodžio 7 d. Lietuvos mokslų akademijos mokslininkų rūmai ir Lietuvių katalikų mokslo akademija pakvietė į vakarą pal. J. Matulaičio įžengimo į Vilniaus arkikatedrą 80-mečiui paminėti. Į Mažąją salę susirinkusiems dalyviams įžangos žodį tarė LKMA prezidentas vysk. J. Boruta SJ, kuris atkreipė dėmesį į tris pal. J. Matulaičio biografijos momentus: jo lietuvišką kilmę ir tautinį nusistatymą esant nepalankioms politinėms, tautinėms ir socialinėms aplinkybėms to meto Vilniaus vyskupijoje; ryžtą bei nenuilstamą veiklą sprendžiant socialinius klausimus; esminį apsisprendimą už visapusiškesnį dvasinį gyvenimą: maldos svarbą, vienuolijų atkūrimą ir steigimą. Vysk. J. Boruta SJ pabrėžė: „Sudėtingoje Vilniaus vyskupijoje pal. J. Matulaitis visada stengėsi būti ganytojas visų tautų žmonėms”.

Ilgą ir išsamų pranešimą perskaitė LKMA narė istorikė G. Gustaitė. Ji kalbėjo apie pal. J. Matulaičiui sunkius 1918–1925 metus. Prelegentė atkreipė dėmesį, kad „skirti J. Matulaitį Vilniaus vyskupu pasiūlė ne lietuviai, bet Lenkijos vyskupai, lenkų visuomenė”. Lietuvos taryba baiminosi dėl nepakankamo jo lietuviškumo ir siūlė kitus kandidatus.

Netikėtą temą pasirinko VPU doc dr. Auksė Narvilienė, kalbėjusi apie kun. J. Matulaičio globėją vienuolę Ceciliją Platerytę, „ištraukusią sergantį J. Matulaitį iš mirties nagų Varšuvos priemiesčio vargšų ligoninėje”. Dr. A. Narvilienė pavadino šią moterį „garbinga Lenkijos dukra”, ragino Lietuvos visuomenę išversti į lietuvių kalbą C. Platerytės literatūrinį palikimą, aktualų ir mūsų dienomis.

-jk-