(KNA, KAP) Vokietijos vyskupai paragino vyriausybę „peržiūrėti politikos akcentus”, kad būtų stiprinama santuoka ir šeima. Be to, jie pabėžė, kad kitų partnerystės modelių prilyginimas šeimai padarytų didelę žalą.

Gruodžio 4 d. Berlyne paskelbtame pareiškime „Santuoka ir šeima: Į geresnę visuomenę” Vokietijos vyskupų konferencija paneigė kitų sugyvenimo formų prilyginimą šeimai ir santuokai. Vyskupų nuomone, tokios politinės nuostatos, kuriomis yra ginčijama santuokos ir šeimos nepakeičiama reikšmė, yra „žalingos žmonėms ir griauna visuomenės pagrindus”. Jos remiasi klaidingu kultūros ir istorijos sąryšio supratimu, esą kintant visuomenės gyvenimui keičiasi ir santuokos struktūra; tuo tarpu alternatyvūs partnerystės modeliai pabrėžtinai laikomi patraukliais, šiuolaikiškais gyvenimo būdais, tariamai geriau patenkinančiais asmens saviraiškos ir laisvės poreikius.

Savo pareiškime, skirtame 1999 metų sausio mėnesį Vokietijos Bažnyčioje minimam Šeimos sekmadieniui, vyskupai rašo: „Nepaisant viso skepticizmo ir abejonių, kurios, nors ir viešai nerodomos, vis dėlto vyrauja mūsų visuomenėje, Bažnyčia ir dabar tvirtai laikosi nuostatos, kad žmonės yra pajėgūs visą gyvenimą trunkančiai meilei ir ištikimybei”. Santuoka ir šeima yra gyvenimo formos, kurios geriausiai patenkina esminį žmogui meilės, saugumo ir atramos poreikį. Jos skiriasi nuo visų kitų santykių „savo visišku ir besąlygišku santuokos partnerių tarpusavio pasitikėjimu ir tokia pat nuostata savo vaikų atžvilgiu”. Kartu vyskupai pripažįsta, jog šiuo metu daugelis visuomeninio gyvenimo apraiškų nėra palankios tokiems santuokos pagrindams įtvirtinti ir išsaugoti. Greičiau atvirkščiai, dėl spartaus gyvenimo tempo, netikrumo dėl ateities, staigių pokyčių žmonės neskuba susituokti, o jeigu tuokiasi, tai iš anksto numato ir skyrybų galimybę.

Kaip svarbų žingsnį stiprinant santuoką ir šeimą vyskupai nurodo ne tik valstybinės politikos kryptį, bet ir parapijos bendruomenės atnaujinimą. Parapijos turi būti atviros visoms šeimoms, bet ypatingą sielovadinį dėmesį būtina skirti toms, kurios yra paliestos nedarbo arba kurių pajamos yra žemesnės nei pragyvenimo minimumas. Taip pat ir tos šeimos, „kurios neatitinka bažnytinio supratimo ir lūkesčių” (turima galvoje išsiskyrusieji ir vėl susituokusieji, negalintys priimti sakramentų), vis dėlto priklauso bendruomenei ir turi susilaukti jos supratimo bei rūpesčio.

Vyskupai pabrėžia, kad visuomeniniame ir ekonominiame gyvenime turi būti sulygintos visų šeimų sąlygos, kad šeimos, turinčios daugiau vaikų, nesijaustų labiau nuskriaustos nei mažavaikės arba bevaikės. Sutuoktiniai neturėtų jausti, kad vaikų gimdymas, auginimas ir auklėjimas jiems yra kažkokia ypatinga medžiaginė našta. „Šeimos ir santuokos stiprinimas yra kartu ir geresnės visuomenės kūrimas”, – pabrėžia Vokietijos katalikų ganytojai.