Apaštališkasis laiškas Dies Domini

Penktasis skyrius DIES DIERUM

Sekmadienis – pirmapradė šventė, atskleidžianti laiko prasmę

Kristus – laiko alfa ir omega

74. „Krikščionybėje laikas yra esmingai svarbus. Laike sukuriamas pasaulis, jame vyksta išganymo istorija, kurios kulminacija yra Įsikūnijimo „laiko pilnatvė” ir kurios horizontas yra garbingas Dievo Sūnaus sugrįžimas laikų pabaigoje. Jėzuje Kristuje, Įsikūnijusiame Žodyje, laikas tampa amžino Dievo matu” (118).

Naujajame Testamente Kristaus žemiškosios egzistencijos metai tikrai yra laiko vidurys, kurio viršūnė – Prisikėlimas. Juk jei jis nuo pradėjimo pirmojo momento švenčiausiosios Mergelės įsčiose yra žmogumi tapęs Dievas, tai tiktai Prisikėlimu visiškai permainomas bei išaukštinamas jo žmogiškumas, kuriuo per tai iki galo apreiškiama jo dieviškoji tapatybė bei šlovė. Kalbėdamas Antiochijos Pisidijoje sinagogoje, Paulius labai taikliai pritaiko 2-osios psalmės ištarmę Kristaus prisikėlimui: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau” (plg. Apd 13, 33). Kaip tiktai dėl šios priežasties Bažnyčia Velyknaktį pristato mums Kristų kaip „Pradžią ir Pabaigą, Alfą ir Omegą”. Žodžiais, kuriuos kunigas taria įbrėždamas į Velykų žvakę einamųjų metų skaitmenis, parodoma, kad „Kristus yra laiko Viešpats, jo pradžia ir pabaiga; Kristaus įsikūnijimas ir prisikėlimas apima kiekvienus metus, kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką, jiems suteikdamas ‘laiko pilnatvę’” (119).

75. Kadangi sekmadienis yra savaitinės Velykos, kai primenama bei sudabartinama diena, kurią Kristus prisikėlė iš numirusių, ši diena taip pat atskleidžia ir laiko prasmę. Jinai neturi nieko bendra su kosminiais ciklais, prie kurių gamtos religija bei žmogaus kultūra nori priderinti laiko ritmą, kartais galbūt pasiduodamos amžinojo sugrįžimo mitui. Krikščioniškasis sekmadienis yra visiškai kas kita! Kildamas iš Prisikėlimo, jis skrodžia žmogaus laiką, mėnesius, metus, šimtmečius it rodyklės strėlė, nukreipta į Kristaus sugrįžimo tikslą. Sekmadieniu užbėgama už akių paskutiniajai dienai, paruzijos dienai, kuri tam tikra prasme jau išpranašaujama Kristaus šlove per Prisikėlimo įvykį.
Juk visa, kas atsitiks iki pasaulio pabaigos, tebus tiktai išplėtimas bei aiškesnis atskleidimas to, kas įvyko tą dieną, kai Dvasios galia prisikėlė iškankintas Nukryžiuotojo kūnas ir savo ruožtu tapo žmonijai Dvasios šaltiniu. Todėl tas, kuris tiki Kristumi, žino, kad nebereikia laukti dar vieno išganymo laiko, nes pasaulis jau gyvena paskutiniaisiais laikais, kad ir kaip ilgai jie truktų. Ne tik Bažnyčia, bet ir kosmosas bei istorija nepaliaujamai valdomi bei vadovaujami išaukštinto Kristaus. Būtent ši gyvybinė jėga galutinio išganymo linkme kryptingai stumia kūriniją, kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8, 22). Šį kelią žmogus gali tik miglotai nujausti, tačiau krikščionys turi raktą ir tikrumą, ir sekmadienio pašventinimas yra iškalbingas liudijimas, kurį jie pašaukti pateikti, idant žmogaus laikus visada remtų viltis.

Sekmadienis liturginiais metais

76. Pasikartojanti kas savaitę Viešpaties diena šaknimis siekia seniausiąją Bažnyčios tradiciją ir krikščionims yra gyvybiškai svarbi. Tačiau netruko nusistovėti ir kitas ritmas – liturginių metų ciklas. Žmogui psichologiškai būdinga švęsti metų dienas, su tam tikrų datų bei metų laikų pasikartojimu siejant praeities įvykių atminimą. Ir, kai kalbama apie lemtingus tautos gyvenimui įvykius, normalu, kad jų sukaktys kelia šventišką nuotaiką, pertraukiančią dienų monotoniją.

Pagrindiniai išganymo įvykiai, kuriais remiasi Bažnyčios gyvenimas, pagal Dievo planą buvo artimai susiję su Velykų ir Sekminių bei kasmetinėmis žydų šventėmis, ir buvo pranašingai jų numatyti. Nuo antrojo šimtmečio krikščioniškasis kasmetinės Velykų šventės šventimas, papildęs savaitines Velykas, suteikė galimybę labiau įsigilinti į numirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinį. Velykų šventė, kuri po parengiamojo pasninkavimo kaip „švenčių šventė” buvo švenčiama ilgos vigilijos metu ir vėliau pailginta penkiasdešimčia dienų iki Sekminių, tapo tinkamiausia diena katechumenų iniciacijai. Jeigu jie tikrai krikštu miršta nuodėmei ir prisikelia naujam gyvenimui, tai tik dėl to, kad Jėzus buvo paaukotas „dėl mūsų nusikaltimų” ir prikeltas „mums nuteisinti” (plg. Rom 4, 25; 6, 3–11). Glaudžiai susieta su Velykų slėpiniu, ypatingą reikšmę įgyja Sekminių šventė, kurios metu švenčiamas Šventosios Dvasios nusileidimas ant drauge su Marija susirinkusių apaštalų bei jų misijos tarp visų tautų pradžia (120).

77. Tokia atminimo logika pagrindė visų liturginių metų suskirstymą. Pasak Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia norėjo per liturginius metus išskleisti visus Kristaus slėpinius „nuo įsikūnijimo ir gimimo iki įžengimo į dangų, iki Šventosios Dvasios atsiuntimo ir iki Viešpaties atėjimo bei palaimingosios vilties laukimo. Minėdama atpirkimo slėpinius taip, lyg jie visą laiką vyktų dabartyje, Bažnyčia atveria tikintiesiems savo Viešpaties didžių darbų ir nuopelnų turtus, kad jie juos įgytų ir taptų kupini išganymo malonės” (121).

Iškilmingiausia šventė po Velykų ir Sekminių neabejotinai yra Viešpaties gimimo šventė, kai krikščionys apmąsto įsikūnijimo slėpinį bei Dievo žodį, kuris nusileido prisiimti žmogaus būtį, kad padarytų mus savo dieviškumo dalininkais.

78. Todėl „tame Kristaus slėpinių šventimo cikle Bažnyčia su ypatinga meile garbina Dievo Gimdytoją Mariją, neatskiriamai susijusią su savo Sūnaus išganymo darbais” (122). Panašiai į liturginių metų ciklą įterpdama kankinių ir kitų šventųjų minėjimus jų metinių dienomis, Bažnyčia švenčia šventųjų, kentėjusių su Kristumi ir su juo išaukštintų, velykinį slėpinį (123). Autentiška liturgijos dvasia švenčiamas šventųjų atminimas neaptemdo centrinės Kristaus vietos, bet, priešingai, parodydamas jo išganymo galią, ją pabrėžia. Kaip sakoma šv. Paulino Noliečio giesmėje, „viskas praeina, tačiau šventųjų šlovė tęsiasi Kristuje, kuris, likdamas toks pats, viską atnaujina” (124). Tokį liturginių metų tvarka įtvirtintą šventųjų ir Kristaus išaukštinimo vidinį ryšį iškalbingiausiai rodo sekmadienio, kaip Viešpaties dienos, pamatinis bei dominuojantis pobūdis. Švenčiant sekmadienį pagal liturginių metų laikus, kuriuos sekmadienis suskirsto, krikščionio bažnytinis bei dvasinis įsipareigojimas iš pagrindų sutelkiamas į Kristų, iš kurio jis semiasi maisto bei paskatų.

79. Taip sekmadienis atsiskleidžia kaip natūralus modelis, padedantis suprasti bei švęsti tuos liturginių metų šventadienius, kurių vertė krikščioniškajam gyvenimui tokia didelė, kad Bažnyčia nutarė pabrėžti jų reikšmingumą įpareigodama tikinčiuosius dalyvauti Mišiose bei laikytis poilsio, nors šios šventės ir sutampa su įvairiomis savaitės dienomis (125). Tokių šventadienių skaičius įvairiose epochose yra nevienodas ir priklauso nuo socialinės bei ekonominės padėties, šventadienių įsišaknijimo tradicijoje ir, be to, papildomos apsaugos civilinės teisės įstatymais (126).

Dabartiniai kanoniniai ir liturginiai nuostatai numato galimybę kiekvienai Vyskupų konferencijai priklausomai nuo ypatingų vienos ar kitos šalies sąlygų sumažinti privalomų šventadienių. Kiekvieną tokį sprendimą privalo pirma patvirtinti Apaštalų Sostas (127), ir tik tada tokių Viešpaties slėpinių kaip Apsireiškimas, Žengimas į dangų ar Kristaus Kūnas ir Kraujas šventimas laikantis liturgijos nuostatų perkeliamas į sekmadienį, kad tikintieji galėtų apmąstyti slėpinį (128). Lygiai taip pat vyskupai turėtų skatinti tikinčiuosius dalyvauti Mišiose kitais svarbiais šventadieniais, švenčiamais kitomis savaitės dienomis (129).
80. Ypač atkreiptinas dėmesys į dažnai pasitaikančias situacijas, kai iškyla grėsmė, kad būdingos tam tikrai aplinkai liaudiškos bei kultūrinės tradicijos užgoš sekmadienio bei kitų liturginių šventadienių šventimą ir užterš autentiško krikščionių tikėjimo dvasią elementais, kurie yra jai svetimi ir gali ją iškreipti. Tokiais atvejais katecheze bei atitinkamomis pastoracinėmis iniciatyvomis reikia siekti nedviprasmiško aiškumo, atmetant viską, kas nesuderinama su Kristaus Evangelija. Tačiau sykiu nevalia išleisti iš akių, kad tokios tradicijos – ir analogiškai kai kurie nauji civilizuotos visuomenės kultūriniai projektai – neretai turi vertybių, kurias nesunku suderinti su tikėjimo reikalavimais. Vyskupams reikia savo įžvalga išsaugoti autentiškas tam tikros visuomeninės aplinkos kultūros ir ypač liaudiškojo pamaldumo vertybes, kad liturginis šventimas – ypač sekmadieniais ir šventadieniais – ne nukentėtų, bet būtų turtingesnis (130).
 

PABAIGA

81. Sekmadienio dvasiniai ir pastoraciniai turtai, tradicijos, patikėti Bažnyčiai, yra tikrai dideli. Sekmadienis – imant visą jo reikšmių bei sąsajų visumą – yra savotiška krikščioniškojo gyvenimo sintezė ir sąlyga, kad jis bus gyvenamas teisingai. Tad suprantama, kodėl Bažnyčiai taip rūpi, kad būtų laikomasi Viešpaties dienos, ir kodėl, kalbant apie Bažnyčios drausmę, tai lieka tikra pareiga. Tačiau sekmadienio laikymasis turėtų būti ne tik traktuojamas kaip įsakas, bet pirmiausia juntamas kaip poreikis, kuo giliausiai įspaustas į krikščioniškąją egzistenciją. Tikrai labai svarbu, kad kiekvienas tikintysis įsitikintų, jog jis negali nei gyventi tikėjimu, nei visapusiškai dalyvauti bendruomenės gyvenime, reguliariai nesimaitindamas Dievo žodžiu bei eucharistine duona sekmadieniniame Eucharistijos susirinkime. Eucharistijoje tikrove tampa garbinimo, kurį žmogus skolingas Dievui ir kurio neįmanoma palyginti su jokia kita religine patirtimi, pilnatvė. Tai ypač iškalbingai išreiškia sekmadieninis susirinkimas, kai visa bendruomenė paklūsta Prisikėlusiajam, kuris ją sušaukia, kad jai kaip amžinąjį sakramentinį išganymo šaltinį dovanotų savo žodžio šviesą ir savo kūno maistą. Malonė, plūstanti iš šio šaltinio, atnaujina žmones, gyvenimą ir istoriją.

82. Būtent šiuo tvirtu tikėjimo įsitikinimu, lydimu suvokimo, jog sekmadienio šventimas taip pat susijęs su žmogiškųjų vertybių paveldu, krikščionys šiandien turėtų atsakyti į iššūkius, metamus kultūros, kuri, laimei, suprato poilsio bei laisvalaikio būtinybę, tačiau dažnai išgyvena tai labai paviršutiniškai, susigundydama moralės požiūriu abejotinomis pramogavimo formomis. Nors krikščionis, kaip ir kiti žmonės, mėgaujasi savaitine poilsio diena, jis sykiu gyvai suvokia sekmadienio – dienos, kurią jis pašauktas švęsti savo ir visos žmonijos išganymą, – naujumą bei pirmapradiškumą. Sekmadienis yra džiaugsmo bei poilsio diena kaip tik todėl, kad tai yra „Viešpaties diena”, prisikėlusio Viešpaties diena.

83. Taip suprantamas bei išgyvenamas sekmadienis tampa tartum kitų dienų siela, ir šia prasme galima priminti Origeno įžvalgą, kad tobulas krikščionis „visada yra Viešpaties dienoje, visada švenčia sekmadienį” (131). Sekmadienis yra tikra mokykla, nuolatinis krikščioniškosios pedagogikos vadovas. Ši pedagogika nepakeičiama, ypač šiandienos sąlygomis, kai visuomenę vis labiau ženklina susiskaidymas bei kultūrinis pliuralizmas, nuolatos bandantys atskirų krikščionių ištikimybę ypatingiems jų tikėjimo reikalavimams. Daugelyje pasaulio kraštų ryškėja „diasporos” pobūdžio krikščionybė, kai Kristaus mokiniai gyvena išsisklaidę, ne be sunkumų palaikydami tarpusavio ryšius ir nesulaukdami pagalbos iš struktūrų bei tradicijų, būdingų krikščioniškajai kultūrai. Šioje probleminėje aplinkoje galimybė sekmadienį atsidurti tarp savo tikėjimo brolių bei pasikeisti broliškumo dovanomis yra nepamainoma paspirtis.

84. Sekmadienis, skirtas krikščioniškajam gyvenimui palaikyti, įgyja vertę ir kaip liudijimas bei skelbimas. Kaip maldos, bendrystės ir džiaugsmo diena, sekmadienis daro poveikį visuomenei skleisdamas gyvybines jėgas bei viltį. Jis skelbia, kad laikas, kuriame gyvena prisikėlęs istorijos Viešpats, yra ne mūsų iliuzijų karstas, bet vis naujos ateities lopšys, mums duota proga trumpas mūsų gyvenimo akimirkas paversti amžinybės sėklomis. Sekmadienis – tai kvietimas žvelgti į priekį, diena, kai krikščionių bendruomenė kreipiasi į Kristų šūkiu: „Maranata: ateik, mūsų Viešpatie!” (1 Kor 16, 22) Šiuo vilties bei laukimo šūkiu Bažnyčia lydi bei remia žmonių viltį. Ir, Kristaus apšviesta, sekmadienis po sekmadienio ji artinasi prie pabaigos neturinčio sekmadienio, prie dangiškosios Jeruzalės sekmadienio, kai bus užbaigtas mistinis Dievo miestas, kuriam „apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis” (Apr 21, 23).

85. Bažnyčią, besiveržiančią šio tikslo link, palaiko ir gaivina Dvasia. Ji žadina jos atmintį ir kiekvienai tikinčiųjų kartai aktualizuoja Prisikėlimo įvykį. Ji yra vidinė dovana, vienijanti mus su Prisikėlusiuoju bei mūsų broliais vieno vienintelio kūno viduje, gaivinanti mūsų tikėjimą, liejanti mūsų širdyse meilę ir atnaujinanti mūsų viltį. Dvasia nepaliaujamai yra kiekvieną Bažnyčios dieną, nenuspėjamai ir dosniai dalydama savo gausias dovanas. Tačiau per sekmadienio susirinkimą, kai švenčiamos savaitinės Velykos, Bažnyčia ypač įsiklauso į Dvasią ir drauge su ja atsiveria Kristui, karštai trokšdama jo šlovingojo sugrįžimo: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’” (Apr 22, 17) Būtent dėl Šventosios Dvasios vaidmens norėjau, kad paraginimas iš naujo atrasti sekmadienio prasmę pasirodytų kaip tik šiais metais, tiesioginio pasirengimo Didžiajam jubiliejui laikotarpiu skirtais Šventajai Dvasiai.

86. Švenčiausiosios Mergelės užtarimui patikiu, kad krikščionių bendruomenės veikliai priimtų šį apaštališkąjį laišką. Nė kiek neužtemdydama pagrindinės Kristaus ir jo Dvasios vietos, ji visada dalyvauja Bažnyčios sekmadieniuose. To reikalauja pats Kristaus slėpinys: juk kaip galėtų ji, Mater Domini ir Mater Ecclesiae, ypatingu būdu nedalyvauti dieną, kuri vienu metu yra dies Domini ir dies Ecclesiae, Viešpaties diena ir Bažnyčios diena?

Būtent į Švč. Mergelę Mariją žvelgia tikintieji, per sekmadienio Mišias klausydamiesi skelbiamo žodžio, mokydamiesi iš jos išsaugoti bei apsvarstyti jį savo širdyje (plg. Lk 2, 19). Su Marija jie mokosi stovėti Kryžiaus papėdėje, atnašaudami Tėvui Kristaus auką ir su ja savo gyvenimą. Su Marija jie išgyvena prisikėlimo džiaugsmą, pasisavindami Magnificat žodžius, kuriais apdainuojama neišsemiama Dievo gailestingumo dovana nepermaldaujamoje laiko tėkmėje: „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso” (Lk 1, 50). Sekmadienis po sekmadienio keliaujanti tauta leidžiasi Marijos pėdomis, ir jos motiniškas užtarimas suteikia maldai, kurią Bažnyčia kelia į Švenčiausiąją Trejybę, ypatingo intensyvumo bei veiksmingumo.

87. Mieli Broliai ir Seserys, artėjantis Jubiliejus reikalauja didesnių mūsų dvasinių bei pastoracinių pastangų. Juk tai ir yra jo tikrasis tikslas. Metai, kuriais švęsime Jubiliejų, bus paženklinti daugybe iniciatyvų, deramai žyminčių antrojo tūkstantmečio nuo Dievo Žodžio įsikūnijimo pabaigą ir trečiojo pradžią. Tačiau tie metai ir tas ypatingas laikas praeis, ir mes lauksime naujų jubiliejų bei kitų iškilmingų sukakčių. Tuo tarpu sekmadienis su savo įprastiniu „iškilmingumu” ir toliau ritmiškai skirstys Bažnyčios kelionės laiką – iki sekmadienio, kuris bus be pabaigos.

Todėl raginu Jus, mieli broliai Vyskupai ir Kunigai, drauge su tikinčiaisiais nepaliauti stengusis, kad šios šventos dienos vertė būtų vis geriau suprantama ir išgyvenama. Tai atneš vaisių krikščionių bendruomenėms ir neabejotinai teigiamai paveiks visą visuomenę.

Tesusitinka trečiojo tūkstantmečio vyrai ir moterys prisikėlusį Kristų per susitikimą su Bažnyčia, kiekvieną sekmadienį džiaugsmingai švenčiančia slėpinį, iš kurio gauna visą savo gyvybę. Ir jo mokiniai, nuolatos atnaujinami savaitinio Velykų slėpinio atminimo, tebūna vis įtikinamesni išganymo Evangelijos skelbėjai ir energingi meilės civilizacijos statytojai.

Visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą!

Vatikanas, 1998-ųjų, dvidešimtųjų mano pontifikato metų, gegužės 31-oji, Sekminės

Jonas Paulius II

(118) Jonas Paulius II. Tertio millennio adveniente (1994 lapkričio 10), 10: AAS 87 (1995), 11.
(119) Ten pat.
(120) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 731 – 732.
(121) Vatikano II Susirinkimas. Sacrosanctum Concilium, 102.
(122) Ten pat, 103.
(123) Ten pat, 104.
(124) Carm. XVI, 3 – 4: “Omnia praeterunt, sanctorum gloria durat in Christo qui cuncta novat, dum permanet ipse”: CSEL 30, 67.
(125) Kanonų teisės kodeksas, kan. 1247; Rytų Bažnyčių bažnytinės teisės kodeksas, kan. 881 §§ 1. 4.
(126) Remiantis visuotine teise, lotyniškųjų apeigų Bažnyčioje privalomos šventės yra Kristaus gimimas, Viešpaties apsireiškimas, Kristaus žengimas į dangų, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, Švč. Marija–Dievo Gimdytoja, Švč. M. Marijos nekaltasis prasidėjimas, Švč. M. Marijos ėmimas į dangų, Šv. Juozapo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, taip pat Visų šventųjų šventės: plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1246. Visose Rytų Bažnyčiose visuotinės privalomos šventės yra Kristaus gimimas, Kristaus apsireiškimas, Kristaus žengimas į dangų, Dievo Gimdytojos mirties, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventės: plg. Rytų Bažnyčių bažnytinės teisės kodeksas, kan. 880 § 3.
(127) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1246 § 2; dėl Rytų Bažnyčių plg. Rytų Bažnyčių bažnytinės teisės kodeksas, kan 880 § 3.
(128) Plg. Šventoji apeigų kongregacija. Normae universales de Anno liturgico et de Calendario (1969 kovo 21), 5. 7: Ench. Vat. 3, 895. 897.
(129) Plg. Caeremoniale Episcoporum. Ed. typica 1995, Nr. 230.
(130) Plg. ten pat, Nr. 233.
(131) Contra Celsum VIII, 22: SC 150, 222 – 224.