Gerbiami parlamentarai, ponios ir ponai, broliai ir seserys,

Šiais metais Vilniuje, pradėdamas konferenciją „Tomizmas: praeitis ir dabartis”, nesuradau reikšmingesnės minties, kaip priminti pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčios rašytojo ir kankinio šv. Ireniejaus žodžius: Gloria Dei vivens homo („Dievo garbė – dabar gyvenantis žmogus”). Iš to ir Bažnyčia semia savo egzistencijos prasmę – Amžinųjų Dievo apreikštų tiesų pagrindu spręsti šiandien gyvenančių žmonių problemas, ieškoti atsakymų į žmogaus širdį, protą ir sąžinę jaudinančius klausimus.

Ir šiandien, minint Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 50-ąsias metines, norisi priminti šį šv. Ireniejaus pamėgtą tvirtinimą. Krikščioniui Dievo garbė – visos Dievo sukurtos kūrinijos tikslas, apie kurį visa sukasi, kuris viskam duoda pradžią, tas centras čia, šioje žemiškoje tikrovėje – gyvas, trokštantis gyventi, skleistis kūnu ir dvasia žmogus. Visa palenkta žmogui, o žmogus – Dievui... Tai ir krikščioniškoji pasaulio vizija... Ir ši vizija randa savo aidą prieš 50 metų paskelbtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kuri skelbia, kad visų mūsų, t. y. politikų, ekonomistų, kultūros ir religijos veikėjų ir darbuotojų, rūpesčio centre turėtų būti nuostabiausias Dievo kūrinys – gyvas žmogus. Tautos, valstybės, imperijos ir t. t. antroje, trečioje ar dar tolimesnėje vietoje. Visa tai tiek vertinga, kiek tarnauja žmogui, jo pažangai, jo sklaidai, jo gyvenimui.

Prieš trejus metus, minint Jungtinių Tautų Organizacijos 50-metį, šios organizacijos būstinėje Niujorke popiežius Jonas Paulius II pasakė įsidėmėtiną kalbą, kurios moto (kuri kartais taip ir įvertinama): „Stoviu prieš jus kaip žmogaus orumo liudytojas”. Priminsiu keletą vietų iš tos garsios popiežiaus kalbos.

Jonas Paulius II tada kalbėjo: „Priartėję prie naujojo tūkstantmečio slenksčio, matome ypatingą ir visuotinį kaskart spartėjantį laisvės siekimą, kuris yra viena didžiųjų žmogaus istorijos paskatų. Šis reiškinys neapsiriboja kuria nors viena pasaulio dalimi, taip pat nėra tik vienos kultūros išraiška. Atvirkščiai, visose žemės vietose vyrai ir moterys, nepaisydami smurto, ryžtasi siekti laisvės, reikalaudami sau laisvo žmogaus orumą atitinkančios vietos visuomeniniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime. Šis visuotinis laisvės siekimas yra viena būdingųjų mūsų laiko žymių.

Laisvės siekimas remiasi tomis visuotinėmis teisėmis, kurios žmogui priklauso vien dėl to, kad jis yra žmogus. Barbariški žmogaus orumo pažeidinėjimai paskatino Jungtinių Tautų Organizaciją, praėjus vos trejiems metams nuo jos įsteigimo, sudaryti Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri tebėra viena žymiausių žmogaus sąžinės išraiškų mūsų laikais. Šis judėjimas yra pirmasis ir pagrindinis „šifras”, patvirtinantis, kad tikrai egzistuoja asmens prigimtyje įsišaknijusios visuotinės žmogaus teisės, kurios atspindi objektyvius ir nepaneigiamus visuotinio moralės įstatymo reikalavimus. Toli gražu nebūdamos abstraktūs teiginiai, šios teisės pasako kažką svarbaus apie konkretų kiekvieno žmogaus ir kiekvienos visuomeninės grupės gyvenimą. Taip pat primena, kad pasaulis, kuriame gyvename, nėra iracionalus ir beprasmis, atvirkščiai, jame esama moralinės logikos, kuri nušviečia žmogaus egzistenciją ir padaro įmanomą žmonių bei tautų dialogą. Jei norime, kad prievartos amžius užleistų vietą įtikinėjimo amžiui, turime rasti būdą apie žmogaus ateitį diskutuoti visiems suprantama ir bendra kalba. Žmogaus širdyje įrašytas visuotinis moralės įstatymas yra tam tikra „gramatika”, kuri gali padėti pasauliui svarstyti savo ateitį.

Tai suvokiant, didelį susirūpinimą kelia faktas, kad šiandien kai kas neigia žmogaus teisių visuotinumą ir visiems žmonėms bendrą prigimtį. Žinoma, nėra vienintelio politinio ir ekonominio žmogaus laisvės organizavimo modelio, nes skirtingos kultūros ir istorinės patirtys laisvoje ir atsakingoje visuomenėje duoda pradžią skirtingoms institucinėms formoms. Tačiau viena yra teigti teisėtą „laisvės formų” pliuralizmą, o visai kas kita neigti žmogaus prigimties ar žmogaus patirties visuotinumą arba aiškumą. Šis antrasis požiūris tarptautinę įtikinėjimo politiką daro, jeigu ir ne visai neįmanomą, tai bent nepaprastai sunkią.”

Popiežius Jonas Paulius II priminė pastarojo dešimtmečio reikšminguosius įvykius, kurių liudininkais buvome mes ir šie Lietuvos Seimo rūmai. Jonas Paulius II kalbėjo: „Moralinė visuotinio laisvės siekimo raida Centrinėje ir Rytų Europoje aiškiai pasireiškė taikiomis 1989 metų revoliucijomis. Tie istoriniai įvykiai tam tikru metu ir tam tikrose vietose buvo pamokymas, girdimas ir už apibrėžtos geografinės srities ribų: taikiosios 1989 m. revoliucijos parodė, kad laisvės siekimas yra neužgniaužiamas reikalavimas, kylantis iš neįkainojamo žmogaus asmens orumo ir vertės pripažinimo, ir negali neprisidėti prie įsipareigojimo ginti šį orumą. Naujųjų laikų totalitarizmas pirmiausia pasikėsino į asmens orumą, neigdamas net nepažeidžiamą jo gyvenimo vertę. 1989 m. revoliucijos tapo įmanomos dėl drąsių vyrų ir moterų pastangų, kurias įkvėpė kitokia, iš tikrųjų daug gilesnė ir teisingesnė žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra protingas ir laisvas asmuo, kuriame glūdi jį pranokstanti paslaptis ir kuris geba mąstyti bei rinktis, o tai reiškia, kad jis gali būti dorybingas ir išmintingas. Šių taikių revoliucijų sėkmę nulėmė visuomeninio solidarumo patirtis: propagandos ir teroro palaikomų režimų akivaizdoje šis solidarumas sudarė moralinį „Beginklių galios” branduolį, pažadino viltį ir parodė, kad žmogus gali keliauti per istoriją pačių kilniausių žmogaus dvasios siekimų keliais.

Šiandien į šiuos įvykius žiūrint iš tos išminties stebėjimo vietos, neįmanoma nepamatyti ryšio tarp tų vertybių, kurios įkvėpė anuos išsivadavimo sąjūdžius, ir daugelio moralinių įsipareigojimų, įrašytų į Jungtinių Tautų Chartiją: čia turiu omenyje, pavyzdžiui, įsipareigojimą vėl patvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus orumu ir vertingumu; taip pat įsipareigojimą „remti visuomenės pažangą ir geresnes gyvenimo sąlygas siekiant didesnės laisvės”.
Kitas svarbus Jono Pauliaus II garsiosios kalbos teiginys – reikia ne tik žmogaus asmens teisių deklaracijos, reikia didesnio rūpesčio ir dėmesio tautų teisėms.

Laisvės siekimas antrojoje 20 a. pusėje įpareigojo ne tik paskirus asmenis, bet ir tautas. Praėjus penkioms dešimtims metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, svarbu priminti konfliktą dėl tautų teisės pažeidimo. Daugelis jų baisiai kentėjo vien dėl to, kad buvo laikomos „kitomis”. Siaubingi nusikaltimai buvo įvykdyti vadovaujantis nelemtomis doktrinomis, skelbiančiomis, esą kai kurios tautos ir kultūros yra „žemesnės”. Tam tikra prasme galima sakyti, kad Jugtinių Tautų Organizacija atsirado iš įsitikinimo, jog šitokios doktrinos yra nesuderinamos su taika, o Chartijos uždavinys – „apsaugoti būsimas kartas nuo karo rykštės” – tikrai apėmė ir moralinį įsipareigojimą ginti kiekvieną tautą bei kultūrą nuo agresijos ir smurto.

Deja, ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tautų teisės vis dar buvo pažeidinėjamos. Pavyzdžiui, Baltijos kraštai ir plačios Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos buvo įjungtos į Sovietų Sąjungą. Tas pats ištiko Kaukaze Armėniją, Azerbaidžaną ir Gruziją. Tuo pačiu metu vadinamosios Centrinės ir Rytų Europos „liaudies demokratijos šalys” iš tiesų prarado savo nepriklausomybę ir buvo priverstos paklusti valiai tų, kurie valdė visą bloką. Šio dirbtinio Europos padalijimo rezultatas buvo „šaltasis karas”, tai yra tarptautinė įtampa, grasinanti žmonijai branduoliniu susinaikinimu. Tik Centrinės ir Rytų Europos tautoms atgavus laisvę, taikos pažadas, kuris turėjo būti ištesėtas karui pasibaigus, daugeliui šio konflikto aukų padėjo atgauti realią formą.

1948 metais priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija iškalbingai apibūdina asmens teises, tačiau dar nėra pasiekta analogiško susitarimo, apibūdinančio tautų teises. Tokia padėtis turi būti atidžiai apsvarstyta, nes nūdienos pasaulio situacija iškelia neatidėliotinus, su teisingumu ir laisve susijusius klausimus.

Iš tikrųjų žmonijos sąžinei kaskart iš naujo iškyla visiško tautų ir nacijų teisių pripažinimo problema, sužadindama dėmesio vertus etinius ir juridinius apmąstymus. Turiu galvoje debatus, vykusius 15 a. Konstancos susirinkime, kai Povilo Vlodkovičiaus vadovaujami Krokuvos akademijos nariai narsiai gynė kai kurių Europos tautų teisę egzistuoti ir būti autonomiškomis.

Tos „kai kurios Europos teisės”, kurių teisę egzistuoti, būti laisvoms gynė Jogailos ir Vytauto pasiųsti Krokuvos akademijos teologai, šalia žemaičių delegacijos buvo mūsų protėviai lietuviai ir žemaičiai, kurių teisę į laisvę mėgino ginčyti kryžiuočiai – Teutonų ordino atstovai.
Toliau Jonas Paulius II kalbėjo: „Dar svarbesni buvo tuo pačiu laikotarpiu Salamankos universiteto pradėti svarstymai apie naujojo pasaulio tautas. Kaip neprisiminti mano pirmtako Benedikto XV žodžių? Pirmojo pasaulinio karo metu jis visiems priminė, kad „tautos nemiršta”, ir ragino „sąžiningai apsvarstyti tautų teises ir teisingus jų siekimus”.

Visų kitų tautos teisių prielaida yra tautos teisė egzistuoti: niekas – nei valstybė, nei kita tauta, nei tarptautinė organizacija – niekada neturi teisės tvirtinti, kad kuri nors tauta nėra verta egzistuoti. Ši pagrindinė teisė egzistuoti nebūtinai reikalauja valstybinės nepriklausomybės, nes skirtingų tautų sąjungos gali turėti įvairias juridines formas, pavyzdžiui, federacinės valstybės, konfederacijos arba valstybės su plačia regionine autonomija. Dėl kokių nors istorinių aplinkybių įvairios grupės gali vienoje valstybėje taikiai sugyventi, tačiau tik tuo atveju, kai yra paisoma tikros laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Iš tos teisės egzistuoti kiekvienai tautai natūraliai kyla teisė į savo kalbą ir kultūrą, kuriomis tauta išreiškia ir išlaiko tai, ką pavadinčiau jos įgimta dvasine „nepriklausomybe”. Istorija rodo, kad nepaprastai sunkiomis sąlygomis (tokiomis, kokios buvo mano gimtajame krašte) kaip tik tautos kultūra leidžia tautai išlikti praradus savo politinę ir ekonominę nepriklausomybę. Taigi kiekviena tauta turi teisę formuoti savo gyvenimą laikydamasi savo tradicijų, tik, žinoma, atmetusi bet kokį pagrindinių žmogaus teisių pažeidinėjimą ir mažumų priespaudą. Kiekviena tauta turi teisę kurti sau ateitį, deramai auklėdama savo jaunąją kartą.

Tačiau jeigu „tautos teisės” išreiškia gyvybinius „savitumo” reikalavimus, tai lygiai taip svarbu pabrėžti ir visuotinumo reikalavimus, kuriuos išreiškia tvirtas tautos pareigų kitoms tautoms ir visai žmonijai suvokimas. Pati pirmoji pareiga, žinoma, yra išsaugoti taiką, pagarbą ir solidarumą gyvenant su kitos tautos žmonėmis. Tuo būdu tautų teisės, garantuotų ir atliekamų pareigų remiamos, skatina vaisingą „pasidalijimą dovanomis”, kuris sutvirtina visų žmonių vienybę.

Toliau su nuostaba tenka priminti Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos Jungtinėse Tautose, vietą, kuri, atrodo, „tiesiog nurašyta ar pakartota” iš lietuvių katalikų mąstytojų Stasio Šalkauskio ar Juozo Girniaus raštų, būtent: „reikia išsiaiškinti esminį skirtumą tarp nesveiko nacionalizmo, kuris niekina kitas tautas bei kultūras, ir patriotizmo, kuris yra teisėta savo gimtojo krašto meilė. Tikras patriotizmas niekada nesiekia savo tautos gerovės kenkdamas kitiems. Tuo jis pakenktų ir savo tautai, užtraukdamas tiek agresoriui, tiek aukai pražūtingas pasekmes. Nacionalizmas, ypač jo radikaliausios formos, yra tikro patriotizmo priešprieša, ir mes šiandien turime stengtis, kad įniršęs nacionalizmas naujomis formomis nekartotų totalitarizmo klaidų. Tos pastangos, žinoma, svarbios ir tada, kai nacionalizmo pamatu tampa religinis principas. Šį reiškinį, deja, matome tam tikrose vadinamojo „fundamentalizmo” apraiškose.

Mūsų pagarba kitų kultūrai remiasi pagarba kiekvienos bendruomenės pastangoms spręsti žmogaus gyvenimo problemą. Todėl galime suprasti, kaip svarbu pagerbti pagrindinę religijos ir sąžinės laisvės teisę, tą esminių žmogaus teisių ramstį ir kiekvienos tikrai laisvos visuomenės pamatą. Niekam negali būti leista paneigti ir jėga primesti atsakymo į žmogaus paslaptį.

Vyresnioji karta dar gerai prisimena tuos laikus, kai tikinčiųjų bendruomenėms buvo paneigiama teisė savojo tikėjimo šviesoje spręsti žmogaus gyvenimo problemą, ieškoti atsakymo į žmogaus paslaptį. Kiek kovota, sudėta aukų čia, mūsų Lietuvoje, siekiant šios teisės. Ir kiek buvo „stulbinančiai išradingos” demagogijos norint tą teisę tikinčiųjų bendruomenėms, Bažnyčiai paneigti, uždrausti. Neatsispirsiu pagundai ir šioje garbingoje auditorijoje priminti vieną tokios sovietinės demagogijos  „šedevrą” (ypač tokio pobūdžio demagogijos atgarsių pasigirsta ir šiandien). Keletas vietų iš 1977 m. Vilniuje išleistos knygutės „Ideologinė kova ir jaunimas” (p. 81–89).

„Pirmą kartą nuoseklus mokyklos atskyrimas nuo Bažnyčios buvo paskelbtas Rusijos Tarybų Federatyvinės Socialistinės Respublikos Liaudies Komisarų Tarybos 1918 m. sausio 28 d. dekretu „Dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios”.

Dekrete sakoma: „Mokyti tikybos valstybinėse, visuomeninėse ir privačiose mokyklose, kuriose dėstomi bendrojo lavinimo dalykai, neleidžiama. Mokyti ir mokytis religijos piliečiai gali privačiai.

Bažnytininkai neteisingai interpretuoja tarybinių įstatymų garantuojamą teisę privačiai  mokyti vaikus religijos. Pasak jų, tėvai silpnai bemoka poterius, nedaug ką teprisimena iš bažnyčios mokslo, todėl būtina, kad jų vaikus religijos pamokytų tuos dalykus išmanantys žmonės. Dėl to tikintieji esą gali kviesti dvasininkus ar kitus asmenis į namus mokyti religijos.

Šio, švelniai kalbant, laisvo kultų įstatymų interpretavimo šalininkai nemėgsta atidžiai ir nuosekliai skaityti dekreto „Dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios” teksto. Ten, kaip minėta, visai aiškiai pasakyta, kad „mokyti ir mokytis religijos piliečiai gali privačiai”. Tarybų Sąjungoje nėra privačių mokyklų, todėl privatus religijos mokymas yra mokymas šeimoje nesikišant į šį reikalą pašaliniams asmenims.

Kartais organizuotą (grupinį) vaikų mokymą religijos mėginama pateisinti „tėvų teisėmis”. Atseit mano vaikas, todėl kaip noriu, taip ir auklėju.Tai iškreiptas tėvų teisių ir pareigų supratimas.

Mūsų šalyje tėvų ir globėjų teises ir pareigas reguliuojančios normos remiasi komunistinio auklėjimo principu. Jokių teisių, kurios prieštarautų mūsų visuomenės interesams, tarybiniai įstatymai tėvams nėra suteikę. Tuo mūsų įstatymai iš esmės skiriasi nuo buržuazinių valstybių įstatymų, kur vaikas yra neribotoje tėvų valdžioje.

TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymų pagrinduose nurodoma, jog tėvai ir jiems atstovaujantys asmenys privalo auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia.

Taigi, pasak žymaus ateisto rašytojo Jono Ragausko, yra tik viena išeitis: pradėjus vaikams lankyti mokyklą, tikintys tėvai turi jų tikėjimą, kaip sakoma, palikti „Dievo valiai”, t. y. nebeversti jų  žegnotis, melstis, lankyti Bažnyčią, eiti sakramentų ir panašiai. Taip elgtis jie turi visų pirma savo vaikų labui, nes tik šitaip jie sudarys vaikams sąlygas, kurios yra būtinos, kad jie gerbtų mokytojus ir tėvus, pasitikėtų mokslu, neveidmainiautų ir, dar mokydamiesi vidurinėje mokykloje, susiformuotų tvirtus mokslinės pasaulėžiūros pagrindus”.

Tai skaudi netolima praeitis. Jos paliktos žaizdos dar skauda, dar kraujuoja. Tų žaizdų randus dar visi nešiojamės savyje. Tai priminimas, kad turime būti budrūs žmogaus teisių ir laisvių sargyboje. Turime už jas kovoti, kaip kovojome leisdami „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką”, remdami „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą”, „Helsinkio grupės” veiklą. Ir šiandien turime prisiminti tuos, kurie anais sunkiais laikais kalėjo lageriuose už žmogaus teisių ir laisvės gynimą ir net už tai atidavė savo gyvybę, tarp jų kunigai Virgilijus Juodelis, Juozas Zdebskis, Bronius Laurinavičius. Ir ne tik prisiminti, bet būti jų reikalo tęsėjais.

O kaip anksčiau minėjome, Jonas Paulius II primena, kad ne viskas padaryta ir atlikta – reikia Tautų teisių deklaracijos ir Šeimos teisių chartijos principų energingesnio įgyvendinimo. Neseniai, t. y. lapkričio viduryje, Popiežiškoji šeimos taryba paskelbė dokumentą, pateikiantį spalio 22–24 dienomis Vatikane vykusio kongreso, kuriame Europos Bažnyčios ir politikos atstovai aptarė šeimos teises, išvadas.

„Mes apmąstėme 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir 1983 m. paskelbtos Šeimos teisių chartijos ryšį”, – rašoma prancūzų kalba paskelbto dokumento įžangoje. Čia taip pat pabrėžiama, kad Visuotinė žmogaus teisių deklaracija suteikia Jungtinėms Tautoms moralinį autoritetą dirbti taikos, pažangos ir kiekvieno asmens teisių gynimo labui”. Dokumento teigimu, žmogus turi būti ginamas ne tiktai kaip individuali būtybė, bet ir kaip „asmuo, sukurtas pagal Dievo paveisklą”. Pirmajame dokumento skyriuje išvardijamos šeimos bei atskiro asmens teisės, kurios šiuo metu dar nėra visuotinai pripažįstamos ir gerbiamos. Tai pirmiausia teisė į gyvybę; teisė į privataus gyvenimo ir orumo pagarbą; teisė vesti ir sukurti šeimą; tėvų teisė savo vaikams parinkti pageidaujamą švietimo pobūdį.

Dokumente taip pat kreipiamasi į visus politikus, raginama padėti šeimai, kuri yra „pirmesnė ir labiau būtina už valstybę”. Kiekviena vyriausybė turi įsipareigoti gerbti šeimyninio gyvenimo sritį bei vykdyti palankią šeimų ugdymui politiką.

Norėčiau baigti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, kviečiančiais, nepaisant visų praeities ir dabarties nesėkmių, negerovių ir klaidų, su šviesesnės, humaniškesnės, krikščioniškesnės žmonijos ateities viltimi žengti per naujo tūkstantmečio slenkstį. Jonas Paulius II sako: „Turime nugalėti ateities baimę. Tačiau visiškai ją nugalėti įstengsime tik visi drauge. Atkirtis šiai baimei nėra nei prievarta, nei represijos ar vienintelio socialinio „modelio” pritaikymas visam pasauliui. Atkirtis baimei, kuri baigiantis 20 a. temdo žmogaus gyvenimą, yra bendros pastangos kurti meilės civilizaciją, pagrįstą visuotinėmis taikos, solidarumo, teisingumo ir laisvės vertybėmis. Mūsų civilizacijos siela yra laisvės kultūra: asmenų ir tautų laisvės, išgyvenamos su pasiaukojimu, solidarumu ir atsakingumu”.

Dėkoju už dėmesį.