„Iš tamsos tenušvinta šviesa” (2 Kor 4, 6)

Vos švystelėjusią aušrą užmerkia vakaro sutemos. Trumpa diena. Baugi naktis. Ilgimės šviesos. Tamsos ir šviesos sankirtoje nušvinta nauja žvaigždė – gimsta pasaulio Išganytojas. Įsikūnijimo paslaptimi Dievas trokšta pasidalyti mūsų gyvenimu, padėti mums geriau Jį pažinti. Dievas ieško kelių priartėti prie žmogaus, kad žmogus pajėgtų Jį pažinti ir priimti visa, ką Dievas nori jam pasakyti.

Dievas gimsta šeimoje. Visas pasaulis atsigręžia į Dievo šeimą: motiną Mariją, rūpestingąjį Juozapą ir mažą Dievą – Kūdikį. Šeima – tai tarsi mažas pasaulis, kuriame sava tvarka, savi papročiai. Tačiau šeimos tikslas vienas – dovanoti pasauliui naują žmogų. Į tai yra nukreiptas šeimos rūpestis ir viltis. Motinos meilė ir pasiaukojimas, tėvo darbas ir gražus pavyzdys, vaikų klusni pagarba savo gimdytojams. Motina Teresė apie šeimą sako: „Šeimoje mylime, kaip Dievas myli. Tai dalijimosi meilė. Šeimoje patiriamas džiaugsmas mylėti vienas kitą. Šeimoje reikia išmokti bendrai melstis. Maldos vaisius yra tikėjimas, tikėjimo vaisius yra meilė, meilės vaisius yra tarnystė”. Kalėdų laiku daug kur matysime Šventosios Šeimos paveikslus, Betliejaus prakartėles. Teprimins šis vaizdas mums visiems šeimos svarbą. Sugrąžinkime meilės ir tarnystės dvasią į mūsų šeimas. Tebus jos užuovėja vaikams ir senutėliams, kuriems reikia globos. Tebus jos tvirtos savo meile ir pasiaukojimu prieš galingas audras ir blogio srautus.

„Paimk ranką To, kursai nusileido iki tavęs, ir būk pakeltas To, kursai yra stiprus”, – sako šv. Augustinas. Šiuos metus Bažnyčia vadina Tėvo metais. Kristus atėjo mūsų suvienyti, suburti aplink save. Jis tapo mūsų broliu ir Išganytoju, kad mes visi drauge būtume dangiškojo Tėvo šeima. Nuoširdžiai sveikindamas visus su šv. Kalėdomis, linkiu iš naujo atrasti Tėvo meilę ir ją sugrąžinti į mūsų šeimas. Linkiu ištiesti draugišką ranką tiems, kurie yra arčiausiai mūsų. Linkiu pamatyti ir tuos, kurie neturi savo šeimos, neturi tėvo ir motinos šilumos, pasirūpinkime ir jais. Linkiu tapti šviesos nešėjais nakties tamsoje, kad mūsų žemė nušvistų nauja šviesa, Betliejaus uždegta dieviškos meilės šviesa.

Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius: Betliejaus Kūdikis – svarbiausias istorijos taškas

Sveikindamas visus geros valios žmones, sulaukusius Jėzaus Kristaus Gimimo šventės, arkivyskupas S. Tamkevičius ragino susimąstyti: kodėl gi Dievo Sūnus atėjo į žemę ir ką jis reiškia kiekvieno mūsų gyvenimui? Ganytojas pabrėžė, jog Betliejaus Kūdikis ne graži legenda, bet svarbiausias istorijos taškas, nuo kurio prasideda žmonijos kilimas. Šiandienos pasaulis per adventą mielai užžiebia papuoštą Kalėdų eglutę, rengia muges, tačiau nenori keisti savo iškreipto mąstymo ir pripažinti, kad su blogiu reikia kovoti, o ne slėpti jį po reklamų ar daiktų spindesiu. Betliejaus Kūdikis beldžiasi į sąžines tų, kuriems gyvenimo prasmė – pinigai ir daiktai, kurie siekia jų nesiskaitydami su sąžine ir žmoniškumu. Betliejuje gimęs Dievo Sūnus šiuos žmones ragina: „Visų pirma ieškokite Dievo karalystės!“ Anot arkivyskupo S. Tamkevičiaus, „mes dejuojame dėl didėjančio nusikalstamumo, tačiau patys nesirūpiname savo dvasiniu augimu ir kartais gyvename visai nekrikščionišką gyvenimą vengdami prisiimti atsakomybę už dabartį ir ateitį. Daugelio nusikaltimų priežastis – mūsų noras iš gyvenimo pasiimti labai daug ir labai lengvai. Betliejaus Kūdikis savo pavyzdžiu mus ragina nebijoti sunkumų ir gyvenimą pradėti taisyti ne nuo kitų, bet nuo savęs. Sykiu jis žada ramybę šioje žemėje ir amžinąją draugystę su mylinčiu Tėvu anapus”.

Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis MIC: įsigilinti į didžiąją Dievo meilės žmogui paslaptį

Vilkaviškio ganytojas J. Žemaitis MIC, šv. Kalėdų proga kreipdamasis į kunigus ir tikinčiuosius, akcentavo, kad paskutinieji pasirengimo Didžiajam krikščionybės jubiliejui metai vadinami Dievo Tėvo metais. Tai puiki proga įsigilinti į didžiąją Dievo meilės žmogui paslaptį. Akivaizdi šios meilės išraiška – paguldytas ėdžiose kūdikis Jėzus Kristus, amžinojo Tėvo Sūnus, laisva valia prisiėmęs žmogaus prigimtį, kad mus sutaikytų su dangiškuoju Tėvu. Pasak vyskupo, šv. Kotryna, kalbėdama apie Kristų kaip tarpininką, jį palygina su tiltu, kuris mūsų trapų žemišką gyvenimą jungia su amžinaisiais Tėvo namais. Tai ne žmogaus rankomis pastatytas tiltas. Jo akmenys sujungti ne skiediniu, bet brangiausiuoju Kristaus krauju, todėl šito tilto negali sugriauti jokios istorijos audros bei potvyniai. „Todėl mes visi keliaujantys į Tėvo namus galime saugiai eiti šiuo tiltu”, – sako sveikinimo žodyje ganytojas. „Jėzus atėjo tam, kad mus nusivestų pas Tėvą. Mums tereikia tvirtai laikytis jo rankos, ir neklaidžiodami žemės klystkeliais pasieksime Tėvo namus”. O paklydusiems vyskupas linkėjo sugrįžti ir susitaikyti su dangiškuoju Tėvu. Tam Kristus paliko nuostabią dovaną – Susitaikinimo sakramentą. Nesusitaikę su Dievu, nerasime bendros kalbos ir su šeimos nariais, kaimynais, bendradarbiais. Turime mokytis žvelgti į žmones kaip į Dievo mylimus vaikus. „Šiandien, nepaisant didelių mokslo ir technikos laimėjimų, nemažai žmonių kenčia badą ir skurdą tik todėl, kad jų broliai pamiršo savo pareigą dalytis tuo, ką turi iš Viešpaties malonės. Pertekę žemiškosiomis gerybėmis jie dažnai išgyvena baisią dvasios tuštumą, nes alkana jų siela, kuriai reikia kitokio maisto. Mes, krikščionys, ne tik patys naudokimės dvasinėmis ir medžiaginėmis gėrybėmis, bet būkime gailestingi samariečiai suvargusiam, kenčiančiam pasauliui”, – pabrėžė vysk. J. Žemaitis MIC.

Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis: keltis ir eiti pas Tėvą

Kaišiadorių ganytojas J. Matulaitis, sveikindamas visus su šv. Kalėdomis, pabrėžė, kad Jėzaus slėpiningas gimimas, jo gyvenimas žemėje, mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas bei pasilikimas su mumis Švč. Sakramente liudija Dievo begalinę meilę žmonijai. Šios šventės džiaugsmo svarbiausia priežastis ta, jog mes nepalikti likimo valiai, bet per Jėzų Kristų esame įsūnyti Dievo vaikai, amžinojo gyvenimo paveldėtojai. „Būti dangiškojo Tėvo vaikais, pakviestais į dangaus karalystę, džiaugtis amžinuoju gyvenimu, tapti nemirtingais, tai ir yra Dievo begalinės dovanos žmonijai, Kūdikėlio Jėzaus atneštoji palaima geros valios žmonėms”, – savo sveikinimo žodyje akcentavo vyskupas J. Matulaitis. Jis taip pat priminė, kad ši Kalėdų šventė jau paskutinė prieš Didįjį 2000 jubiliejų. Šventasis Tėvas ragina visus nuoširdžiai atsiversti, o maldoje, skirtoje Dievo Tėvo metams, melsti: „Dieve Tėve, padėk, kad tai būtų malonės metai, grąžinantys mus į Tėvo namus”. Todėl, pasak vyskupo, labai svarbu, kad kiekvienas pajustų norą nusigręžti nuo visokio blogio, apsileidimo, abejingumo, norą „keltis ir eiti pas Tėvą”.

Telšių vyskupas A. Vaičius: kuo dažniau kviestis į savo širdį Viešpatį Jėzų

Telšių vyskupas A. Vaičius, šv. Kalėdų proga sveikindamas tikinčiuosius ir linkėdamas jiems tyro džiaugsmo, geros sveikatos ir ypatingos Viešpaties palaimos Naujaisiais 1999 metais žengiant į Didįjį jubiliejų, ypač akcentavo sekmadienio kaip Viešpaties dienos šventimą. Ganytojas, cituodamas Jono Pauliaus II apaštališkąjį laišką Dies Domini, priminė, koks lemtingai svarbus Viešpaties dienos šventimas yra tikinčiojo gyvenimui. „Jausdamas atsakomybę ir aš, brangieji, raginu su didžiausiu uolumu branginti Viešpaties dieną. Dalyvaukite sekmadienio šv. Mišiose, kuo dažniau eikite šv. Komunijos, venkite sekmadieniais sunkesnių darbų. Pasirūpinkite ir savo artimaisiais. Kaip tik čia pirmiausia turi pasireikšti pasauliečių apaštalavimas. Žinokime, kad tik tada, kai pradėsime švęsti sekmadienius, dalyvausime sekmadienio šv. Mišiose ir kuo dažniau pasikviesime į savo širdis Viešpatį Jėzų, prašviesės padangė ir prasidės dvasinis Lietuvos prisikėlimas”, – sakė vyskupas A. Vaičius.

Panevėžio vyskupas J. Preikšas: „mokykimės skelbti Kristų iš Betliejaus piemenėlių“

Panevėžio vyskupas J. Preikšas sveikinimo žodyje šv. Kalėdų proga priminė, jog Kalėdos nėra tik maloni idilija, laikinas kasdienybės pamiršimas, praeinantis dvasios pakilimas ar graži tradicija, Kalėdos – tai tikėjimo šventė, įpareigojanti mus priimti tikėjimą Kristumi, juo gyventi ir perduoti jį kitiems. Anot ganytojo, šiuo keliu eiti mus moko Betliejaus piemenėliai. Jie pirmieji nuskubėjo prie prakartėlės ir gimusiame kūdikyje atpažino Atpirkėją. Jie pirmieji džiugią žinią skelbė kitiems. Kaip mes  atliekame šią pareigą? Ar abejojantys ir svyruojantys įžvelgia mūsų elgesyje Kristų, jo atneštą meilę, taiką, gerumą, atlaidumą? Ar esame tiltas, kuriuo netikintys galėtų ateiti į Kristaus avidę? Ar esame ieškančio Kristaus šaukliai? Pareigą liudyti Kristų puikiai suprato pirmųjų amžių krikščionys. Mūsų laikai reikalauja ne mažesnio pasauliečių uolumo. Vyskupas J. Preikšas ragino visus Betliejaus piemenėlių pavyzdžiu visada būti arti Kristaus, prisiliesti prie jo maldoje, šv. Mišių aukoje, per sakramentus, padedant artimui. „Šios religinės praktikos – tai malonių šaltiniai, kurie gaivina ir stiprina mūsų dvasią. Ypač prie Betliejaus ėdžių kviečiu jaunimą. Ateikite prie Kristaus, paduokite jam savo ranką, atverkite savo širdį, kad jo vedami galėtumėte ir kitus vesti prie dangiškojo Tėvo dovanos – Betliejaus kūdikio”, – kvietė Panevėžio ganytojas.

Šiaulių vyskupas E. Bartulis: į pasaulį atėjo tikroji šviesa

Šiaulių vyskupas Kalėdų sveikinime cituoja evangelisto Jono žodžius: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“. Pasak ganytojo, žmonėms iš tiesų labai reikia šviesos, nes pasaulyje apstu blogio ir nuodėmės, sukeliančių sumaištį ir atnešančių tamsą į žmogaus sielą. „Dvasinė šviesa ateina tik tuomet, kai, ją priimdami, atmetame blogio tamsybes. Šviesos ištroškęs žmogus pirmiausia privalo atsižadėti tamsos“, – tvirtina Šiaulių vyskupas. Ganytojas primena, kad „žmonės žmogumi tapusiam Dievui nerado nė menkiausios vietos pasaulyje, nors patys pasaulį gavo iš Dievo rankos“, ir ragina suvokti Kristų atėjus „ne atimti, bet duoti“. Baigdamas kalėdinį laišką vyskupas E. Bartulis linki: „Būkime vieno Dangaus Tėvo vaikai, trokštantys vienybės, meilės ir tiesos. Tiesa padarys mus laisvus ir pripildys Kristaus atneštos ramybės“.