(VIS, CRTN) Gruodžio 12 dieną iškilmingomis Mišiomis Šv. Petro bazilikoje buvo užbaigta Okeanijai skirta Vyskupų sinodo asamblėja. Iškilmingas pamaldas kartu su Šventuoju Tėvu koncelebravo Sinodo dalyviai – 17 kardinolų, 20 arkivyskupų, 70 vyskupų, 15 prelatų ir 55 kunigai. Tiek Sinodo atidarymo, tiek ir uždarymo liturgijoje atsispindėjo Okeanijos tautų kultūrų elementai – muzika, giesmės ir šokiai.

Mišių homilijoje popiežius prisiminė, kad apaštalų pradėta pasaulio šalių evangelizacija visada „buvo skatinama Kristaus meilės”. Šventasis Tėvas paragino ir Okeanijos žmones „visapusiškai dalyvauti toje pačioje Kristaus meilėje, kuri praeityje teikė akstiną Gerosios Naujienos šaukliams”, kad jie galėtų eiti pasaulio keliais ir, susitikę su naujais žmonėmis, naujomis tautomis, kviestų ir jas būti Kristaus karalystės paveldėtojais.

Kreipdamasis į Sinodo dalyvius, popiežius padėkojo jiems už per tris savaites atliktą darbą, pagyrė juos už „bendrumo liudijimą”, parodytą Sinode posėdžių metu, ir padrąsino tęsti kovą su tomis jėgomis, kurios nori redukuoti religiją iki individualaus patyrimo, neturinčio įtakos visuomenės gyvenimui.

Paskutiniuose Okeanijai skirto Vyskupų sinodo posėdžiuose buvo balsavimu priimti baigiamieji dokumentai. Pirmiausia „Kreipimasis į Dievo tautą”, kuriame vyskupai tikintiesiems glaustai pateikė Sinodo darbų ataskaitą išryškindami diskusijose vyravusias temas, tokias kaip kunigų stygius ir krikščionybės inkultūracijos poreikis, aštrūs socialiniai klausimai, sekuliarizacijos plitimas, imigracijos iššūkiai, grėsmė gamtai. Vyskupai baigiamajame Sinodo dokumente atskirai paminėjo „čiabuvių mažumas”, palaikydami jų kovą už kultūrinio paveldo išsaugojimą, už teisę į žemės susigrąžinimą ir pan.

Savo baigiamajame dokumente Sinodo tėvai ypač pabrėžė, kad Okeanijos Bažnyčia turi rasti atsakymą į „šventumo poreikį”, kalbama tiek apie dvasinio luomo narius, tiek ir apie pasauliečius tikinčiuosius. Anot Sinodo tėvų, „jeigu Bažnyčia siekia mokyti, ji privalo visų pirma liudyti”.

Antras Vyskupų sinode priimtas dokumentas, vadinamieji Sinodo tėvų „Pasiūlymai” nebuvo viešai paskelbtas. „Pasiūlymai” perduoti Šventajam Tėvui, kuris, atsižvelgdamas į juos vėliau, paskelbs galutinį Sinodo dokumentą, vadinamąjį Posinodinį apaštališkąjį paraginimą. Šiam dokumentui rengti buvo išrinkta aštuonių asmenų posinodinė taryba, kurią sudaro: Velingtono (Naujoji Zelandija) arkivyskupas kardinolas Thomas Stafford Williams, Rabaulo (Papua Naujoji Gvinėja) arkivyskupas Karl Hesse, MSC, Nomėjos (Naujoji Kaledonija) arkivyskupas Michel-Marie-Bernard Calvet, SM, Honiaros (Saliamono salos) arkivyskupas Adrian Thomas Smith, Aganos (Guamas) arkivyskupas Anthony Sablan Apuron, OFM Cap., Perto (Australija) arkivyskupas Barry James Hickey, Tongos vyskupas Soane Foliaki, SM  ir Brisbano (Australija) vyskupas augziliaras Michael Ernest Putney. Du narius į šią posinodinę tarybą delegavo popiežius: tai Katalikiškojo švietimo kongregacijos prefektas kardinolas Pio Laghi ir Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas kardinolas James Francis Stafford.

Baigiamajame Sinodo posėdyje jo dalyviai taip pat parinko kelis Okeanijos miestus, viename kurių popiežius Jonas Paulius II apaštališkojo vizito metu galės paskelbti savo būsimąjį sinodinį apaštališkąjį paraginimą. Užbaigdamas Vyskupų sinodo darbą jo deleguotas pirmininkas kardinolas Thomas Stafford Williams dėkojo Šventajam Tėvui už aktyvų dalyvavimą posėdžiuose ir pabrėžė, kad vyskupai savo pasisakymuose dažnai remdavosi paskelbtais Jono Pauliaus II dokumentais.