KRISTAUS KRIKŠTAS

Kalėdų laiku Šventasis Raštas kviečia apmąstyti Dievo kantrybę žmonijos atžvilgiu, kantrybę, parodytą daugybei teisiųjų ir nusidėjėlių, tarsi tai mūsų dangiškajam Tėvui būtų reikalinga. O kad ta Dievo malonė be jokios ekonomijos ir išskaičiavimo, dažnai pamirštame pridėti. Ir šiandien, minint Kristaus Krikštą, turėdami progą, kaip ir Jonas, pultume jį atkalbinėti, ar tai reikia daryti Dievo Sūnui?

„Atėjus laiko pilnatvei, Dievas <...> atsiuntė savo Sūnų, kūnu tapusį Žodį, Šventosios Dvasios pateptą” (SC, 5). Per Viešpaties Krikšto šventę švenčiame Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus, manifestaciją Dvasios galia Jordano vandenyse ir sykiu mūsų Krikšto Kristuje vandeniu ir Dvasia slėpinį.

Šventajai Dvasiai tarsi balandžiui nusileidus, suprantame, kad Dievo Sūnus yra pateptas džiaugsmo aliejumi ir atsiųstas nešti vargdieniams Gerosios Naujienos (plg. Dėkojimo giesmė). Jėzus stoja į mūsų gretas ir iš Jono rankų priima nusižeminimo, atgailos, atsidavimo žmonijai ženklą. „Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe” (2-asis skaitinys/ Apd 10, 38b). Šis apreiškimas skirtas mums. Šv. Kirilo Aleksandriečio teigimu, „Šventąją Dvasią Viengimis gauna ne sau, nes Dvasia yra jo ir duota jame, ir per jį <...>. Bet, tapęs žmogumi, jis turėjo visą prigimtį, kad galėtų ją visą atnaujinti ir atkurti jos vientisumą” (Commentarius in Joannem, 5, 2).

Tad šiandien Jėzus nori paskatinti pamilti nusižeminimo dorybę, kuri mus ne niekina ir ne žemina, bet leidžia suvokti, kas esame šiame gyvenime, žmonių ir Dievo akivaizdoje. Tai vartai į tobulą atgailą, naudingi ne tik mums, bet ir šalia esantiems, nes be šios dovanos dažnai įžeidžiame artimą ir atitoliname jį nuo Dievo. O Kristus, nulenkęs galvą krikštui, liudija, kad jis yra vienas iš mūsų, žmogus, kuris gali mus užjausti, supranta mūsų silpnybes, nori nešti mūsų naštą. Kad Dievo akyse kiekvienas žmogus yra brangus. Niekindamas jį niekinu ir naikinu patį save.

Kun. Tautvydas Aukštikalnis