Katalikų tradicijoje Šventieji metai, arba Jubiliejus, yra didelis religinis įvykis. Tai nuodėmių atleidimo bei bausmių už jas panaikinimo, susitaikymo, atsivertimo bei atgailos metai, taip pat solidarumo, vilties, teisingumo, džiaugsmingo ir taikingo tarnavimo Dievui kartu su broliais ir seserimis metai. Jubiliejiniai metai – tai visų pirma Kristaus, savąja gyvybe ir malone atnaujinančio žmoniją, metai.

Jubiliejaus istorija siekia Senojo Testamento laikus. Mozės Įstatymas žydų tautai nurodė švęstinus metus: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai: nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nenuimsite vynuogių nuo neapgenėtų vynmedžių, nes jie yra jubiliejaus  metai. Jums bus jie šventi: galite valgyti tik tai, ką išaugina pati dirva. Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas jūsų į savo nuosavybę” (Kun 25, 10–14). Tie metai būdavo skelbiami trimitu, padarytu iš ožio rago, hebrajų kalba vadinamu „Yobel”, iš kurio kilęs žodis „jubiliejus”. Tais metais žemė būdavo grąžinama tikriesiems jos savininkams, išmokamos skolos, išlaisvinami vergai, o žemė paliekama dirvonuoti. Naujajame Testamente Jėzus užbaigia senuosius jubiliejinius metus, nes atėjo „paskelbti Viešpaties malonės metų”(Iz 61, 2).

Įdomu tai, kad beveik visose šalyse laikas skaičiuojamas iki ir po Kristaus atėjimo į pasaulį, nors šiandien ne visi žmonės žino, kodėl taip skaičiuojama. Krikščionims 2000 -ųjų metų jubiliejus įgauna ypatingą reikšmę, nes tais metais švenčiamos 2000 -osios Kristaus gimimo metinės (nepaisant ne visai tikslių chronologinių datų). Pirmą kartą Šventieji metai žymės ribą tarp dviejų tūkstantmečių; pirmąjį Jubiliejų 1300 m. paskelbė popiežius Bonifacas VIII. Krikščionims 2000-ųjų metų jubiliejus turėtų tapti tarsi garbinimo ir dėkojimo Dievui už Jo Sūnaus įsikūnijimo ir atpirkimo malonę malda.

Jubiliejus vadinamas „Šventaisiais metais”, nes pradedamas, yra nužymėtas ir baigiamas iškilmingomis šventomis apeigomis, taip pat yra skirtas tikinčiųjų šventumui ugdyti. Jis švenčiamas turint tikslą stiprinti tkėjimą, paskatinti tikinčiuosius gailestingumo darbams ir broliškai vienybei Bažnyčioje bei visuomenėje,    taip pat norint paraginti krikščionis nuoširdžiau ir ištikimiau išpažinti savąjį tikėjimą Kristumi, vieninteliu Išganytoju.
Jubiliejus, švenčiamas kas tam tikrą metų skaičių, vadinamas eiliniu, o skelbiamas kokio nors įvykio proga – neeiliniu. Lig šiol yra buvę dvidešimt penkeri Šventieji metai– 2000-ieji – dvidešimt šešti. Paprotys skelbti neeilinius jubiliejinius metus atsirado XVI a. – jie gali tęstis nuo kelių dienų iki metų. Šiame šimtmetyje buvo švenčiami du neeiliniai jubiliejai: 1933 m. pažymint 1900-ąsias Atpirkimo metines juos paskelbė popiežius Pijus XI, o 1983 m. švenčiant 1950-ąsias Atpirkimo metines juos paskelbė popiežius Jonas Paulius II. Be to, 1987-uosius Jonas Paulius II paskelbė Marijos metais.

Jubiliejaus istorija

Pirmuosius eilinius jubiliejaus metus 1300-aisiais bule Antiquorum Habet Fida Relatio paskelbė popiežius Bonifacas VIII, kilęs iš kilmingos Kaetani šeimos. Tuo laiku krikščioniškajam pasauliui teko daug kentėti: vyko karai, siautėjo ligos, taip pat maras – žmonės buvo išsiilgę šventesnio gyvenimo. Įkvėpti gilaus tikėjimo krikščionys pėsčiomis keliavo į Romą, kad pasimelstų prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų bei gautų popiežiaus palaiminimą, tikėdamiesi malonės ir ištvermės. Tūkstančiai jų atkeliavo į Romą per 1299 m. Kalėdas. Išgirdęs apie jų antplūdį ir sužinojęs jų atvykimo priežastį sužavėtas popiežius paskelbė „visų nuodėmių atleidimo metus”. Nuo tada tokie metai skelbiami kas šimtmetį. Pirmojo jubiliejaus metais tarp maldininkų buvo Dantė, Čimabue, Džioto, Prancūzijos karaliaus brolis Karlas Valietis su savo žmona Katerina. Šį įvykį Dantė Aligieris mini „Dieviškosios komedijos” XXXI „Dangaus” giesmėje.

Perkėlus Apaštalų sostą į Avinjoną Prancūzijoje (1305 – 1377) buvo prašoma antrąjį jubiliejų rengti anksčiau, 1350-aisiais, o ne 1400-aisiais. Klemensas VI su tuo sutiko ir numatė jubiliejus švęsti kas penkiasdešimt metų. Prie maldininkų lankomų bazilikų, pastatytų ant Petro ir Povilo kapų, buvo priskirta Šventojo Jono Laterane bazilika, miesto katedra – pirmoji Romos vyskupo, popiežiaus, bažnyčia. Vėliau popiežius Urbonas VI nusprendė laiką tarp vieno ir kito jubiliejaus sutrumpinti iki trisdešimt trejų metų – tiek Jėzus gyveno žemėje. Mirus popiežiui Urbonui naujasis popiežius Bonifacas IX 1390-ųjų Kalėdų išvakarėse atidarydamas Šventąsias duris paskelbė naujus Šventuosius metus, tačiau esant dideliam maldininkų antplūdžiui 1400-ųjų  Kalėdų išvakarėse paskelbė antruosius Šventuosius metus. 1425 m., o ne 1433 m., kaip buvo oficialiai numatyta, popiežius Martynas VI Šventaisiais paskelbė 1425-uosius įtraukdamas dvi naujoves: pristatė specialų jubiliejinių metų medalį ir atidarė Šventąsias duris Šventojo Jono Laterane katedroje. Urbono VI nurodymu naujasis jubiliejus turėjęs būti švenčiamas, tačiau Nikolajus V jį paskelbė tik 1450-aisiais. 1470-ųjų metų bule Paulius II numatė jubiliejus švęsti kas dvidešimt penkerius metus. Taigi kitus Šventuosius metus Sikstas IV paskelbė 1475-aisiais. Ta proga popiežius norėjo išpuošti Romą meno kūriniais – jis sumanė pastatyti Siksto koplyčią ir Siksto tiltą per Tiberį (abu pavadinti jo vardu). Tuo metu Romoje dirbo įžymūs menininkai: Veročis, Sinjorelis, Girlandaio, Botičelis, Perudžino, Pinturikio, Meloco da Forli.

1500-aisiais popiežius Aleksandras VI paskelbė, kad keturių didžiųjų bazilikų durys bus atidarytos – jis pats atvers Šventąsias Šventojo Petro bazilikos duris. Devintąjį jubiliejų 1524 m. gruodžio 24-ąją iškilmingai pradėjo popiežius Klemensas VII – tuo metu jau buvo galima nujausti artėjant didžiąją protestantų reformos sukeltą krizę, dėl kurios suskilo Bažnyčia. 1550-ųjų jubiliejų paskelbė Paulius II, tačiau jį pradėjo popiežius Julijonas III. Nepaprastas maldininkų antplūdis sudarė nemaža sunkumų – juos aptarnauti padėjo šventasis Pilypas Neris ir jo Švenčiausiosios Trejybės brolija. 1575-aisiais, popiežiaus Grigaliaus XIII pontifikato metais, į Romą atkeliavo 300 000 žmonių iš visos Europos. Kitus šventuosius metus skelbė Klemensas VIII (1600), Urbonas VIII (1625), Inocentas X (1650), Klemensas X (1675).

Inocentas X, pradėjęs jubiliejinius 1700-uosius metus, prisimintinas ypač dėl to, kad įkūrė žinomą šalpos instituciją – Šventosios Mikelės a Ripa svečių namus. Laikui bėgant, siekiant patenkinti maldininkų reikmes, 1725-aisiais, Benedikto XIII paskelbtais Šventaisiais, metais buvo įkurta daugiau tokio pobūdžio institucijų. Švenčiant Benedikto XIV paskelbtų 1750-ųjų metų jubiliejų įžymus pamokslininkas šventasis Leonardo da Porto Mauricio Koliziejuje pastatė keturiolika Kryžiaus kelio stočių ir vieną didelį kryžių viduryje. Jubiliejinius 1775-uosius metus paskelbęs Klemensas XIV mirė likus trims mėnesiams iki Kalėdų – Šventąsias duris atidarė naujas popiežius Pijus VI. Sunki Bažnyčios padėtis Napoleono viešpatavimo metais sutrukdė Pijui VII paskelbti 1800-ųjų metų jubiliejų.

1825-ųjų  jubiliejui į Romą atkeliavo daugiau nei pusė milijono maldininkų. Kadangi tuo metu Šventojo Pauliaus bazilika dar buvo statoma – prieš porą metų joje kilo gaisras – popiežius Leonas XII pakvietė tikinčiuosius į Šventosios Marijos in Trastevere baziliką. Po dvidešimt penkerių metų Jubiliejus nebuvo paskelbtas dėl nestabilios padėties Romos Respublikoje,  taip pat dėl laikinos Pijaus IX tremties. Vis dėlto tas pats popiežius Šventaisiais metais paskelbė 1875-uosius, nors tuo metu, Romą valdant karaliui Viktorui Emanueliui II, Šventųjų durų atidarymo ceremonija neįvyko.
Popiežius Leonas XIII, paskelbęs dvidešimt antrąjį krikščionijos jubiliejų, pradėjo XX krikščioniškosios eros amžių – tais metais buvo paskelbti šeši palaimintieji ir du šventieji (šventasis Jonas Krikštytojas de La Salle ir šventoji Rita iš Kašios). Šventaisiais 1925-aisiais metais Pijus XI panoro atkreipti tikinčiųjų dėmesį į nepaprastai svarbų misijų darbą, todėl norėdami gauti nuodėmių atleidimą jie turėjo pasimelsti taikos tarp tautų intencija. 1950-aisiais, praėjus kelerierms metams po Antrojo pasaulinio karo, paskelbdamas Šventuosius metus Pijus XII numatė šiuos tikslus: sielų pašventinimas malda, atgaila bei ištikimu tikėjimu Kristumi ir Bažnyčia, veikla taikos labui bei rūpinimasis šventųjų vietų išlaikymu, Bažnyčios gynimas nuo nepaliaujamų priešininkų puolimų, malda už klystančius bei netikinčius, socialinio teisingumo įgyvendinimas bei pagalba neturtingiems ir tiems, kuriems jos reikia. Tais pačiais metais popiežius paskelbia Marijos, Jėzaus Motinos, Ėmimo į Dangų dogmą (1950 m. lapkričio 1 d.). Paskutinį eilinį jubiliejų popiežius Paulius VI paskelbė 1975-aisiais nurodydamas dvi temas mąstymui ir veiklai: atsinaujinimas ir susitaikymas.

Apaštališkasis laiškas Tertio Millennio Adveniente

1994 m. lapkričio 10 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė apaštališkąjį laišką Tertio Millennio Adveniente, skirtą „vyskupams, kunigams ir pasauliečiams tikintiesiems ruošiantis 2000-ųjų metų jubiliejui”. Dokumentą sudaro trumpa įžanga ir penki skyriai. Įžangoje nusakomas laiško parašymo tikslas: Jubiliejus – tai atperkančio Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Įsikūnijimo šventimas.

I skyriuje „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien” aiškinama Kristaus gimimo reikšmė ir svarba. Jis, Dievo Sūnus, tapo vienu iš mūsų, kad atskleistų mums Dievo planą visai kūrinijai, ypač žmonijai. Tai svarbiausia kuo krikščionybė skiriasi nuo kitų religijų – pats Dievas asmeniškai prabyla apie save žmonijai parodydamas mums, kaip jį pasiekti. Įsikūnijęs Jėzus Kristus liudija žmogui, kad Dievas jo ieško norėdamas sugrąžinti jį į tiesos ir gėrio kelią. Todėl Kristus pasiaukojo mirdamas ant kryžiaus. Todėl krikščionybė vadinama Įsikūnijimo, pasaulio Atpirkimo religija.

II skyriuje „2000-ųjų metų jubiliejus” aiškinama, kodėl nuspręsta švęsti Šventuosius metus ypatingu būdu pažymint artėjančią dviejų tūkstantmečių sandūrą. Įsikūnydamas Dievas įėjo į žmonijos istoriją, amžinybė įsiterpė į laiką: Kristus yra laiko Viešpats. Todėl krikščionybėje laikas turi yptingą svarbą – jis turi būti pašventintas. Tuomet suprantamas jubiliejų šventimo paprotys, kurio šaknys siekia Biblijos laikus – jo tebesilaikoma ir šiandien. Bažnyčiai jubiliejus reiškia ypatingą Dievo malonę – tai nuodėmių atleidimo ir bausmių panaikinimo už jas bei susitaikymo metai. Mūsų pačių gyvenimai pažymėti jubiliejais, gimtadienių bei vestuvių metinėmis: krikščionys švenčia Krikšto, Pirmosios komunijos, Sutvirtinimo, Kunigystės bei Vyskupystės metines. Bendruomenės, vyskupijos ir parapijos taip pat švenčia įkūrimo ir pan. metines. Ta prasme ateinantis Jubiliejus bus toks kaip visi kiti. Vis dėlto jis bus skirtingas – ypač reikšmingas krikščionims ir geros valios žmonėms.

III skyriuje„Pasirengimas Didžiajam jubiliejui” atkreipiamas dėmesys į įvairius įvykius, nužyminčius mūsų pasirengimo Antrajam krikščionybės jubiliejui kelią. Svarbiausias jų –Vatikano II Susirinkimas, įvykis, kuris apmąstė Kristaus ir jo Bažnyčios paslaptį ir kartu atsivėrė pasauliui” – juo Bažnyčia pradėjo pasirengimo Dutūkstantųjų metų jubiliejui kelią. Popiežiaus teigimu,  naujajam  tūkstantmečiui geriausiai pasirengsime Vatikano II Susirinkimo mokymą pritaikydami savajame ir visos Bažnyčios gyvenime.

Pasirengimo dutūkstantiesiems programoje paminėtini po Vatikano II reguliariai rengiami Vyskupų sinodai: visuotiniai, atskirų žemynų, regioniniai, taip pat nacionaliniai bei dieceziniai. Svarbiausia jų tema – evangelizacija. Rengiantis Didžiajam jubiliejui didžiausia atsakomybė tenka Romos vyskupui. Tam tikra prasme socialinėmis enciklikomis bei nuo 1968 m. publikuojamais Taikos dienai skirtais pranešimais čia prisidėjo visi besibaigiančio šimtmečio popiežiai. Pirmojoje savo enciklikoje (Redemptoris hominis) dabartinis popiežius Jonas Paulius II, plačiai aptaręs Didįjį jubiliejų, kvietė išgyventi jį kaip „naująjį Adventą”. Tam skirtos ir popiežiaus kelionės, kurių metu aplankomos visų žemynų Bažnyčios – iki 2000-ųjų jis numato nuvykti į Sarajevą, Libaną, Jeruzalę, Šventąją žemę ir „visas vietas, buvusias Senosios Sandoros Dievo tautos kelyje, pradedant Abraomo ir Mozės vietomis, nuo Egipto ir Sinajaus kalno iki Damasko – miesto, kuris tapo šventojo Pauliaus atsivertimo liudininku”.

Rengiantis Didžiajam jubiliejui, svarbūs yra vietos bei regioniniai jubiliejai – juos pradėjo 1983-ieji, neeiliniai Šventieji Atpirkimo, bei 1986–1987-ieji – Marijos metai. Apaštališkasis laiškas Tertio Millennio Adveniente buvo parašytas Šeimos metais – „ši šventė glaudžiai susijusi su Įsikūnijimo paslaptimi bei žmonijos istorija”.

IV skyriuje „Tiesioginis pasirengimas” pateikiamos konkrečios pasirengimo Jubiliejui iniciatyvos – išskiriami trys jų įgyvendinimo etapai: pirmasis, išankstinis (1994–1996), buvo skirtas supažindinti krikščionis su 2000-ųjų metų jubiliejaus verte bei prasme žmonijos istorijoje; antrasis (1997–1999), trimetis pasirengimo etapas, skirtas Išganytojo Kristaus paslapčiai: 1997 m. skirti Kristui; 1998 m. – Šventajai Dvasiai ir 1999 m. – Dievui Tėvui, iš kurio Kristus atėjo ir pas kurį sugrįžo – taigi treji metai apima visą Švenčiausiosios Trejybės slėpinį. Kaip nurodo popiežius, šiame pasirengimo kelyje svarbiausia – sąžinės sąskaita, atliekama:
išpažįstant individualias ir bendras nuodėmes. „Šventosios 2000-ųjų jubiliejinių metų durys, – rašo popiežius, – simboliškai turės būti platesnės už ankstesnių metų duris, nes žmonija žengs ne tik į naują  amžių, bet ir į naują tūkstantmetį. Dera, kad Bažnyčia eitų šiuo keliu gerai įsisąmoninusi, kuo ji gyveno pastarąjį tūkstantį metų. Ji negali peržengti naujojo tūkstantmečio slenksčio neragindama savo vaikų atgaila apsivalyti nuo praeities klaidų, neištikimybės, netikslumų, nerangumo”;

apmąstant savo indėlį į ekumeninę veiklą – tai centrinė popiežiaus laiško mintis. Popiežius trokšta, kad skirtingos krikščionių konfesijos Didįjį jubiliejų pasitiktų išgydžiusios istorinių nesutarimų žaizdas. Jis kviečia apmąstyti savo nuodėmes, kuriomis nusikaltome ekumenizmo dvasiai, jas apgailėti ir atsiversti;

apsvarstant socialinio teisingumo įgyvendinimo galimybes atsižvelgiant į tai, ko moko Šventasis Raštas ir kas aktualu Jubiliejaus išvakarėse (kad būtų vienodai paskirstomos žemės gėrybės, įgyvendintas lygiateisiškumas tarp visų Izraelio vaikų ir t. t.);

prisimenant kankinius. Bažnyčia, kuri pamiršta praeities kankinius ir nepastebi nūdienos kankinių, neverta Kristaus Bažnyčios vardo. Popiežius pabrėžia, kad  „mūsų amžiuje kankiniai sugrįžta” – „Bažnyčioje jų liudijimas neturi nugrimzti užmarštin”. Todėl jis paprašė surinkti dokumentinę medžiagą ir papildyti kankinių sąrašą, ypač atkreipiant dėmesį į herojiškas dorybes tų vyrų ir moterų, kurie savo krikščioniškąjį pašaukimą įgyvendino šeimoje.

Trimečio pasirengimo laikotarpiu 1997-aisiais Bažnyčia ypatingą dėmesį skyrė Šventajam Raštui, Krikšto sakramentui, katechezei pagal „apaštalų mokymą”, taip pat tikėjimo stiprinimui bei krikščioniškajam liudijimui. 1998-aisiais siekta atnaujinti bendradarbiavimą su Šventąja Dvasia įsigilinant į jos veikimą: ji svarbiausia naujosios evangelizacijos įkvėpėja, taip pat atkreipti dėmesį į šio šimtmečio pabaigos vilties ženklus visuomenės ir Bažnyčios gyvenime. Trečiaisiais, paskutiniaisiais pasirengimo metais, kaip nurodo popiežius Jonas Paulius II, prisiminę, jog keliaujame pas Tėvą, turėtume padrąsinti save žengti tikrojo atsivertimo keliu. Taigi derėtų įsigilinti į Atgailos sakramento prasmę daugiausia dėmesio skiriant teologinei meilės dorybei. Toji meilė atsiskleidžia per Bažnyčios rūpestį vargšais ir atstumtaisiais. Jubiliejus – puiki proga sumažinti, jei ne visiškai panaikinti daugelio tautų skolą tarptautinėms bendruomenėms. 2000-ųjų metų išvakarės – tinkamas laikas išplėtoti dialogą tarp religijų, be kitų renginių organizuojant didžiųjų pasaulio religijų atstovų susitikimus.

Tuo pat metu Didįjį jubiliejų numatoma švęsti Šventojoje žemėje, Romoje ir viso pasaulio bažnyčiose. Daugiausia dėmesio šventės metu bus skiriama Švenčiausiosios Trejybės garbinimui. Romoje vyks tarptautinis Eucharistinis kongresas. Viso krikščioniškojo pasaulio atstovų susirinkimas padės išryškinti ekumeninį ir visuotinį Jubiliejaus matmenį.

V, paskutiniame Tertio Millennio Adveniente skyriuje, pavadintame „Jėzus Kristus yra tas pats <…> per amžius”, pabrėžiama Bažnyčios, pašauktos tęsti Kristaus darbą, misija. Bažnyčia, tartum Evangelijoje minėtas garstyčios grūdelis, išaugo į didžiulį medį, kuris savo šakomis galėtų pridengti visą žmoniją. Nuo apaštalų laikų ji nepaliauja vykdžiusi išganomąją savo misiją visuotinėje žmonijos šeimoje. Europos žemyne žlugus didžiosioms antikrikščioniškoms sistemoms – nacizmui, o vėliau komunizmui – Europai reikia susigrąžinti evangelines vertybes, todėl Bažnyčios dėmesys krypsta visų pirma į jaunąją kartą.

Parengė LVK 2000 metų jubiliejaus komitetas