Popiežius Jonas Paulius II 2000 -ųjų metų jubiliejų pavadino viltingu „naujuoju krikščionybės pavasariu” (Tertio Millennio Adveniente, 8), kurio metu „norima pažadinti ypatingą jautrumą viskam, ką per charizmas visos bendruomenės labui Dvasia kalba Bažnyčiai” (TMA, 23). Pirminis popiežiaus tikslas paskelbiant 2000 -uosius ypatingais šventaisiais malonės metais yra „krikščioniško tikėjimo ir liudijimo atnaujinimas” (TMA, 42). Šiais šventaisiais metais pažvelgus atgal bus prisiminta ne tik tai, ką Dievas įvykdė atperkančiu Kristaus įsikūnijimu, bet taip pat žvelgiama į ateitį laukiant visiško Atpirkimo išsipildymo – tai galutinis Bažnyčios, o kartu ir visos žmonijos tikslas.

Šie šventieji Atpirkimo metai yra ne vien krikščioniškojo laukimo sukaktis – tai paskata atgailai, atsinaujinimui ir susitaikymui. Tai kvietimas vėl grįžti prie maldos, atsiversti ir liudyti krikščioniškąjį tikėjimą, viltį bei meilę. „Jubiliejinis šventimas turi sustiprinti mūsų dienų krikščionių tikėjimą Kristuje apsireiškusiu Dievu, palaikyti į amžinąjį gyvenimą nukreiptą viltį, atgaivinti uoliu tarnavimu broliams ir seserims pasireiškiančią meilę”(TMA, 31).

Jubiliejinių metų atlaidai

Vienas Jubiliejinių metų aspektas – galimybė pelnyti Jubiliejinių metų atlaidus. Pagal apibrėžimą atlaidai sietini su jubiliejinėmis nuodėmių ir bausmių už jas atleidimo bei susitaikymo temomis. Atsižvelgiant į liaudies pamaldumą ir vieną dieną paskyrus išimtinai atlaidams, teologinė atlaidų sąvoka tapo viduramžių jubiliejinių metų dalimi. Tam tikras tuomet daugelio išgyvenamas kaltės jausmas turėjo didelį poveikį į Romą vykstančių piligrimų maldingumui ir jų troškimui atlaidais gauti daugelio nuodėmių atleidimą. Tuo metu tarp nuodėmių atleidimo trokštančių krikščionių buvo populiarios atgailos praktikos. Išmalda, gailestingumo darbai ir maldingos kelionės buvo keli tikinčiųjų praktikuojami atgailos būdai. Šis maldingos atgailos judėjimas yra vienas jubiliejinių atlaidų ir noro gauti nuodėmių atleidimą motyvų.

Pirmieji šventieji 1300 -ieji metai, kuriuos paskelbė popiežius Bonifacas VIII, yra susiję su šiuo tuomet Bažnyčioje gyvavusiu maldingos atgailos judėjimu. Baigiantis 1299 metams, šimtmečio šventės proga tikėdamiesi specialių atlaidų į Romą plūdo gausūs maldininkų būriai. Tiesą pasakius pats popiežius nebuvo girdėjęs apie jokias šimtmečio pabaigoje suteikiamų specialių atlaidų praktikas. Taigi popiežius paliepė peržiūrėti archyvus ir, nors liaudies įsitikinimui paremti nebuvo rasta jokių dokumentinių patvirtinimų, suteikė šią dvasinę malonę į Romą atvykstantiems maldininkams.

Popiežius Bonifacas VIII visišką nuodėmių atleidimą suteikdavo bet kuriam atgailojančiam maldininkui, apsilankiusiam Šv. Petro ir Šv. Povilo bazilikose ir atlikusiam viso gyvenimo nuodėmių išpažintį. Taip maldingomis kelionėmis ir Atgailos sakramentu prasidėjo Jubiliejinių metų atlaidų tradicija. Kitus šventuosius metus 1350 -aisiais paskelbė popiežius Klemensas VI. Tie Jubiliejiniai metai buvo ypatingai susiję su žydų jubiliejų šventimu senovės Izraelyje. Popiežius susiejo Senojo Testamento jubiliejų šventimą ir naująjį krikščionišką jubiliejų, kurį buvo numatyta švęsti kas penkiasdešimt metų Romoje. Laikui bėgant išsirutuliojo jubiliejinių metų teologija. Šių šventimų pagrindas – Senojo Testamento žydų tradicijos jubiliejai – kartu išliko maldingų kelionių į Romą maldingos atgailos aspektas.

Jubiliejinių metų atlaidai buvo krikščioniškoji žydų jubiliejaus temų, tokių kaip nuodėmių ir bausmių už jas atleidimas ir susitaikymas, versija. Jubiliejinių metų atlaidai buvo skirti sutelkti dėmesį ties didžiuoju Kristaus laimėtu atpirkimu, kuriuo jis visiems pelnė nuodėmių atleidimą. Laikui bėgant buvo numatytos sąlygos šiems atlaidams gauti: maldingos kelionės, atgaila, išpažintis ir Komunija.

Kalbėdamas apie 2000 -ųjų metų atlaidus popiežius pabrėžė nuodėmių ir bausmių už jas atleidimo svarbą: „<…> nuodėmių ir bausmių už jas atleidimo, besikivirčijančių susitaikymo, gausių atsivertimų, sakramentinės ir nesakramentinės atgailos metai. Jubiliejaus metų tradicija susieta su platesniu nei kitų metų atlaidų suteikimu” (TMA, 14).

Atlaidų teologija

Kas iš tiesų yra atlaidai ir kaip su jais susijęs šventųjų metų šventimas? Trokštančios gauti viso gyvenimo nuodėmių atleidimą maldininkų minios paskatino popiežių Bonifacą VIII 1300 -uosius paskelbti pirmaisiais šventaisiais metais. Tačiau ši teologija ne visada buvo teisingai suprantama. Iš tiesų kartais katalikiška Atpirkimo teologija būdavusi apgailėtinai nesuprasta.

Tai ypač pasakytina apie viduramžius, kai būdavo nusikalstama atlaidų teikimo praktikai. Kad ir kaip būtų gėda, XV ir XVI amžiuje atlaidų populiarinimas įdiegė mintį, kad didesne ar mažesne auka, be vidinio atsivertimo ir išpažinties, galima pelnyti amžinąjį išganymą. Šis klaidingas mokymas ir galimybė gauti atlaidus už pinigus paskatino protestantiškąją reformą. Kitaip tariant, viena svarbiausių Martyno Liuterio reformacijos priežasčių buvo atlaidų teologijos pažeidimai.

Kadangi praeityje atlaidų teologija dažnai būdavo klaidingai suprantama, kalbant ir mokant apie 2000 -ųjų jubiliejinių metų atlaidus, svarbu turėti aiškų supratimą, kad vėliau būtų išvengta neteisingos interpretacijos. Techniškai kalbant, atlaidai – tai atleidimas nuo laikinų bausmių už jau atleistas nuodėmes. Visų pirma šis nuodėmių atleidimas gaunamas per Bažnyčią paties Jėzaus jai suteikta „raktų galia” (Mt 16, 19; 18, 18; Jn 20, 22–23). Ši sakramentinė nuodėmių atleidimo galia Bažnyčiai suteikta Šventosios Dvasios – tai visai ne žmonių nuopelnas. Atgailos, arba Susitaikymo, sakramentas – tai Dievo dovana, atleidžianti nuodėmes bei bausmes už jas ir gydanti.

Gavus išrišimą, arba nuodėmių atleidimą, Susitaikymo sakramentu asmens ir Dievo santykis vis tiek išlieka nedarnus ir netvarkingas. Nors nuodėmė atleista, dar reikalingas gydymas. Ši „išliekanti dvasinė netvarka” tradiciškai vadinama laikinąja bausme, o atleidimą nuo jos įprasta vadinti atlaidais. Nuodėmė tikrai atleista, tačiau žmogui reikalingas gilus vidinis atsinaujinimas. Šis esminis atsivertimas tęsiasi visą krikščionio gyvenimą. Atsivertimo kelionė – tai nuodėmės pripažinimas, gailestis dėl jos, atgaila, atleidimas ir vėl kitas asmens atsinaujinimas bei gydymas.

Bažnyčios mokymas

Paskutinis Apaštalų sosto dokumentas atlaidų tema – popiežiaus Pauliaus VI Apaštališkoji konstitucija Indulgentiarum Doctrina, parašyta 1967 m. Svarbiausias šiame dokumente yra aiškinimas apie „Bažnyčios turtą”, kuriuo yra pats Jėzus Kristus, o ne kiekybinis Bažnyčios turtų kaupimas. „Tai neturėtų būti suprantama kaip tam tikro materialaus turto, sukaupto per amžius, atsargos <…>. Tai pats Atpirkėjas Kristus <…>, maldos ir geri Švenčiausios Mergelės Marijos bei visų šventųjų darbai <…>”.

Svarbus yra naujas atlaidų apibrėžimas, jog tai yra „dieviškas laikinos bausmės už jau atleistas nuodėmes panaikinimas”. Iš šio apibrėžimo labai aiškiai matyti visiškas skirtumas nuo paties sakramentinio susitaikymo ir nuodėmių atleidimo, kuris priimamas kaip duotas. Patys atlaidai nėra nuodėmių panaikinimas arba išrišimas. Tai panaikinimas laikinos arba skaistyklos bausmės, vis dar liekančios po nuodėmių atleidimo.

Visuotinių atlaidų pelnymo sąlygos trumpai apibrėžtos popiežiaus dokumente. Reikia „išpildyti tris sąlygas: atlikti sakramentinę išpažintį, priimti Švč. Sakramentą, pasimelsti popiežiaus intencijomis. Be to, reikia atsisakyti bet kokio prisirišimo net ir prie lengvos nuodėmės <…>”. Kitaip tariant, šių trijų sąlygų išpildymas reiškia vidinį nusiteikimą eiti atsivertimo keliu. Trys minėtos sąlygos reiškia vidinio atsinaujinimo vyksmą, taip pat tai regimas tikėjimo, vilties ir meilės, sudarančių krikščioniškojo gyvenimo esmę, ženklas. Subjektyvi dvasinė trijų sąlygų išpildymo vertė priklauso nuo vidinio nusiteikimo atsisakyti visų formų nuodėmės bei norinčio gauti atlaidus šventumo troškimo. Kaip rašoma popiežiaus dokumente: „Tikintieji privalo turėti reikiamą nusiteikimą. Tai reiškia, kad jie turi mylėti Dievą, nekęsti nuodėmės, pasitikėti Kristaus nuopelnais ir tvirtai tikėti didele šventųjų bendravimo teikiama pagalba”.

Dėmesys atkreiptinas ir į Indulgentiarum Doctrina paaiškinimą, kad „atlaidų subjektas yra krikščionių darbai, o ne daiktai ar vietos – tai yra tik priemonės atlaidams gauti”. Kitaip tariant, atlaidų subjektas yra ne šventovė, katedra ar relikvijorius, bet krikščionio malda, maldinga kelionė, pamaldumo praktikos, gailestingumo ir meilės darbai – nors kartais atlaidai sietini su tam tikru objektu ar vieta.

1983 m. „Kanonų teisės kodekse” šeši kanonai (992–997 kan.) yra skirti atlaidų temai. Pirmasis šių kanonų, 992 kan., pateikia atlaidų apibrėžimą, paimtą tiesiog iš Indulgentiarum Doctrina. Taip pat yra tiesiogiai susijęs su popiežiaus dokumentu 993 kanonas, kuris radikaliai pakeičia atlaidų matavimą, anksčiau susietą su laikotarpiu: dienomis, metais arba tam tikru laikotarpiu skaistykloje. Vietoje to 993 kanone atlaidai paprasčiausiai skirstomi į „dalinius” ir „visuotinius”. Kituose kanonuose kalbama apie atlaidų pritaikymą, teisę juos suteikti, galimybę juos gauti, taip pat tam tikras su atlaidais susijusias taisykles.

Šiuolaikinis dvasingumas

Tradiciškai atlaidai – dvasinio sveikimo iš nuodėmės bei jos žalingo poveikio dvasiniam gyvenimui procesas. Nuodėmės pasekmės – netvarka, susvetimėjimas, taip pat meilės Dievui ir žmonėms stoka. Negana to, kad nuodėmė būtų panaikinta ir atleista – reikia įvertinti neišvengiamas jos pasekmes. Čia pagelbsti asmeninės atgailos praktikos, tokios kaip malda, pasninkas, išmalda ir maldingos kelionės. Būtų galima tai pavadinti žmogaus širdies besitęsiančia reabilitacija. Kaip tik tokia yra tradicinė atlaidų prasmė. Atlaidai yra nuodėmės padarytų dvasinių žaizdų gydymas.

Visų atlaidų pradžia ir pagrindas yra tikras atsivertimas į Dievą per Jėzų Šventosios Dvasios galia. Štai kas turima omenyje, kai sakoma, kad atlaidų suteikimas sutvirtina atsivertimo dvasią. Bet kuriems atlaidams gauti reikalinga perkeičianti atgaila, atliekama Susitaikymo sakramento metu, o taip pat juos nupelnantys darbai: gailestingumo aktai, pasninkas, išmalda, malda ir maldingos kelionės. Atlaidai – tai konkrečia tikėjimo, vilties ir meilės praktika įgyta malonė. Ji skirta pertvarkyti asmens santykį su Dievu, taip pat ištaisyti nuodėmės netvarkos sukeltus pažeidimus.

Jubiliejinių metų atlaidai, išlikę sudėtine šventųjų metų dalimi nuo 1300 -ųjų, yra neeilinė galimybė atsiversti ir atnaujinti savo širdį. Jubiliejinių metų šventimas pasitarnaus sukuriant sąlygas ir galimybes tikintiesiems, trokštantiems gilaus dvasinio pasveikimo ir susitaikymo. Bažnyčia siekia paskatinti mus ir padėti mums tobulėti šventumo kelyje, teikdama specialius atlaidus, vadinamus visuotiniais 2000 -ųjų jubiliejinių metų atlaidais. Tam tikra prasme Jubiliejiniai metai yra skirti pasisemti ir Dievo malonių iš Jėzaus mirtimi bei prisikėlimu pelnyto išganymo lobyno. Tradiciškai atlaidai – tai bandymas iliustruoti šį išganomąjį veikimą.

Aiškinant ir mokant apie 2000 -ųjų jubiliejaus atlaidus siekiama paskatinti ir prisidėti prie gilaus ir ilgalaikio širdžių perkeitimo ir gyvenimo atnaujinimo norint sutaikyti žmones su Dievu ir vienus su kitais. Jubiliejiniai atlaidai – tai galimybė išgydyti nuodėmės pasekmes. Vienas šio gydymo aspektų, į kurį atkreipia dėmesį Jubiliejiniai atlaidai, yra gili Bažnyčios dalyvavimo Kristaus išganyme paslaptis. Ši paslaptis – tai šventųjų bendravimas. Tai dvasinio visų tikinčiųjų, gyvųjų ir mirusiųjų, solidarumo tikrovė.

Katalikiškoji teologija moko, kad tikėjimo ženklu pažymėti mirusieji padeda ir bendradarbiauja šiame gyvenime esančių, bėgančių „tikėjimo lenktynėse” atpirkimo darbe.

„Todėl mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų” (Žyd 12, 1–2).

Šis debesis liudytojų – tai šventųjų bendravimas. Dėl paslaptingo šventumo, maldų ir šito šventųjų bendravimo čia, žemėje, gyvenantys Bažnyčios nariai turi galimybę dvasiškai augti ir būti perkeistais Kristaus pavyzdžiu. Dvasinis Bažnyčios žemėje ir danguje solidarumas gali sukurti šventumo vaisių, kuris pasireiškia tikėjimu, viltimi ir meile. Iš tiesų gydymas ir vidinis atlaidų metu patiriamas sveikimas priklauso nuo šio dvasinio solidarumo, ankstesnių ir dabartinių Bažnyčios narių bendradarbiavimo malda, pavyzdžiu ir šventumu. Šis didelis liudytojų debesis, šventųjų bendravimas, yra atsivertimo, gydymo ir giluminių nuodėmės pasekmių panaikinimo paskata, pavyzdys ir versmė.

Taigi atlaidų teologijos temos – tai išganymas, perkeitimas ir išteisinimas. Ji kalba apie tai, kaip tapti vis panašesniems į Kristų. Atlaidų teologija aiškina, kaip atpažinti nuodėmės šaknis, apsivalyti nuo jos susitaikymo sakramentu ir gydytis nuo pažeidžiančių nuodėmės pasekmių. Atlaidai – tai būdas panaikinti nuodėmės pasekmes ir potraukį jai, kad būtų galima aiškiai regėti Dievą. Apsivalius nuo nuodėmės ir jos pasekmių, galima regėti Dievą ir būti į jį panašiam. „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus” (1 Jn 3, 23).

Mūsų jubiliejus – Jėzus

Popiežiaus dokumente aiškiai nurodoma, kad Jubiliejų įkūnija Jėzus. Jis gydo, išlaisvina ir išgano. Jis skelbia ir pradeda „Viešpaties malonės metus”. Luko 4,16–30 Nazareto sinagogoje pamokslo metu Jėzus paskelbia esąs Mesijas, Dievo Jubiliejaus šauklys. Komentuodamas pranašystę (Iz 61) Jėzus skelbia, kad Jo misija yra atpirkimu paliesti visos žmonijos gyvenimą. Jis gydys, laisvins ir atpirks žmones, prisiliesdamas prie giliausių jų žaizdų ir didžiausio skausmo. Taip nugalimas visoks blogis ir per Kristų prasideda Dievo karalystė. Jėzus skelbia Dievo karalystės atėjimą ir pergalę prieš blogio jėgas bei vergavimą visų formų nuodėmei. Visa tai Jėzus susieja su jubiliejiniais metais.

„Viešpaties dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. <…> Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai” (Lk 4, 18–19. 21).

Jubiliejus įvykdomas, t. y. sudabartinamas ir išpildomas Kristaus asmenyje ir Jo darbuose. Taigi jubiliejus – tai ne planas, programa ar projektas. Tai asmuo, Jėzaus Kristaus, Tėvo Sūnaus, žmonijos Išganytojo ir Atpirkėjo asmuo. Štai kodėl šventieji metai visada kviečia susitikti su Kristumi, su išganančiąja Jo malone ir atpirkimu. Geroji naujiena vargdieniams, belaisvių išvadavimas, regėjimo akliesiems grąžinimas ir pažadas išvaduoti prislėgtuosius – tai metaforos išganymo, kuris ateina per atleidimą ir giluminį nuodėmės išgydymą tikint nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi. „Viešpaties malonės metai” ateina su juo.

Šventieji metai – tai gausiai srūvančios, beveik sakramentinę galią turinčios malonės metai. 2000 -ųjų jubiliejus – tai išorinis vidinės malonės, t. y. ryšio su Kristumi šventimas. Jubiliejus – tai kvietimas iš naujo apmąstyti įsikūnijimo paslaptį, kai Dievas per Jėzų, Tėvo atvaizdą, parodė savo veidą pasauliui. Tai nėra tik nostalgijos pažadinimas. Jėzus, su kuriuo susitinkame, nėra tik istorinė praeities figūra. Priešingai, Jubiliejus – tai susitikimas su gyvu, veikliu istorijos Viešpačiu.

Viena pasikartojančių Tertio Millennio Adveniente temų – Šventojo Rašto ištrauka iš Laiško žydams 13, 8: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius”. Tai aiškiai apibrėžia 2000 -ųjų jubiliejaus viziją, kurios pačiame centre yra Kristaus asmuo. Jis yra istorijos centras ir amžinoji Išganymo versmė. Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptys yra neišsemiamos. Šių paslapčių galia ir išganomasis veikimas yra tai, kam švenčiant šventuosius metus Bažnyčia kviečia tikinčiuosius, taip pat visą pasaulį. Tai kvietimas susitikti su Kristumi, kuris yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. Jubiliejiniais metais žmonės kviečiami plačiai atverti savo širdžių duris Kristui (Apr 3, 20), nes jis yra Jubiliejus.

Parengė LVK 2000 metų jubiliejaus komitetas