1999 metų laiškas nacionaliniams komitetams
„Tėve mūsų” – visų krikščionių malda
 
 

1. „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius” (Lk 11, 1). Tuomet Viešpats išmokė savo mokinius maldos, kuri tradiciškai vadinama „oratio dominica”, Viešpaties malda (Lk 11, 2–4; Mt 6, 9–13). Šios tikrai evangelinės maldos išmokė pats Viešpats. Melsdamiesi ja išgyvename tai, ką išgyveno Kristus. Šv. Kiprijonas tvirtino, kad „Tėve mūsų” malda – tai viso išganymo santrauka (1). Tradicija šią maldą laiko bet kokios maldos norma. Šv. Augustinas rašė Probai: „Galime melstis įvairiais žodžiais, tačiau turime prašyti to paties – čia nėra pasirinkimo” (2). Kadangi tai Jėzaus išmokyta malda, ją gali kalbėti visi krikščionys. Šv. Jono Chrizostomo liturgijoje „Tėve mūsų” malda pradedama tokiais žodžiais: „Pilni pasitikėjimo, be priešiškumo širdyje, drįstame kreiptis į Tave, Dieve, dangiškasis mūsų Tėve”. Ypatingas dėmesys „Tėve mūsų” maldai visoje krikščioniškoje tradicijoje – tiek Rytuose, tiek Vakaruose, visose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse – atsispindi įvairiuose doktrininiuose, homiletiniuose ir katechetiniuose raštuose, kur „Tėve mūsų” maldos aiškinimas yra svarbiausias jos reikalingumo įrodymas. Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių sakramentinėje liturgijoje (Krikštas ir Eucharistija) „Tėve mūsų” malda turi išskirtinę vietą. Glaudžiai susijusi su žydų tradicija, ji yra krikščionio tapatybės ženklas. Galime drąsiai teigti, kad „Tėve mūsų” malda yra svarbiausia visos krikščionybės bendro palikimo dalis.

Naujajame Testamente „Tėve mūsų” malda apima trejybinę Kristaus paslapties dimensiją. Tai reiškia, kad Trejybinėje Jubiliejinių metų perspektyvoje jai tenka ypatinga vieta – turint omenyje ekumeninį pasirengimo Jubiliejui matmenį ji nusipelno ypatingo dėmesio. Iš tiesų „Tėve mūsų” maldoje Jėzus atskleidžia savo santykių su Tėvu intymumą, leisdamas tikintiesiems būti to intymumo bendrininkais. „Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti” (Lk 10, 22). Tą intymumą išreiškia meilus kreipinys: „Aba, Tėve”. Tam tikra prasme „Tėve mūsų” malda atskleidžia mums Tėvą. Ją turime kalbėti Kristaus, kuris yra vienintelis tarpininkas, dvasia. Taip pat šv. apaštalas Paulius pabrėžia Šventosios Dvasios, įgalinančios mus melstis Tėvui, svarbą. Esame gavę „įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!” Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai” (Rom 8, 15–16). Tuo būdu tampame Kristaus „bendrapaveldėtojai”. „O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve”. Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas” (Gal 4, 6–7). Apmąstydami „Tėve mūsų” maldą pažįstame pačios Švenčiausiosios Trejybės paslaptį, o Kristaus Dvasios dėka, kaip sūnūs ir dukterys Sūnuje, dalyvaujame šioje vienybės paslaptyje.

2. Viešpaties malda atveria mums giliausią bendrystės su Dievu ir mūsų broliais dimensiją. Ji pastato mus ant to tikėjimo pamato, kuris dėl daugelio skilimų nesugriuvo. „Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų; todėl teisėtai juos puošia krikščionių vardas, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai laiko juos savo broliais Viešpatyje” (3). Todėl jie turi visišką teisę kartu melstis vienam Tėvui, esančiam danguje. Kaip tvirtinama dekrete Unitatis redintegratio, krikščionys dalijasi įvairiomis jiems suteiktomis dovanomis: rašytiniu Dievo žodžiu, malonės gyvenimu, tikėjimu, viltimi, meile, taip pat kitomis vidinėmis Šventosios Dvasios dovanomis ir kitais regimaisiais dalykais (4). Vienai jų – „Tėve mūsų” maldai – skirtinas ypatingas dėmesys: ji bendra visiems krikščionims ne tik teksto požiūriu, bet ir vienija juos meldžiantis Tėvui tiek asmeniškai, tiek bendruomenėje. Šį bendruomeniškumo aspektą, komentuodamas Viešpaties maldą,  pabrėžė šv. Kiprijonas. „Tėve mūsų” malda – bendra vieša tikinčiųjų malda – meldžiamės ne už vieną, bet už visus žmones, nes mes, visi žmonės, esame viena. Taikos Dievas ir santarvės bei vienybės Mokytojas norėjo, kad šia malda melstumės už visus, nes Jis pats atgimdė mus vienybėje” (5). Prisiminkime šv. Augustino pamokslą panašia taikos tema. Nors jis pasakytas visai kitomis istorinėmis aplinkybėmis, tačiau moko mus, kad, melsdamiesi Kristaus žodžiais, esame skatinami siekti sutarimo. Visi krikščionys, anot šv. Augustino, net donatistai meldžiasi ta pačia „Tėve mūsų” malda. „Jūs, kaip ir aš sakote: „Tėve mūsų, kuris esi danguje”. Tariame tuos pačius žodžius. Kodėl tad mes nevieningi?.. Tuo pačiu prašymu kreipiamės į Tėvą. Kodėl tad nesidžiaugiame ta pačia taika?” (6) Jei reikia melstis už vienybę, tą reikia daryti kartu – tai sustiprins vienybę maldos, kurioje turime visi kartu ištverti, tikėdamiesi jog Tėvas išpildys savo pažadą (plg. Apd 1, 4.14).

3. Toliau pateiktos gairės turėtų ekumeniškai apmąstyti „Tėve mūsų” malda išreikštus prašymus Tėvui. Tai galėtų įkvėpti mus tęsti savąją kelionę siekiant didesnės vienybės.

3.1 Įžangos kreipinys „Tėve mūsų, kuris esi danguje” praplečia mūsų horizontą nurodydamas, kad Tėvas gyvena ten, kurlink yra nukreiptas visas maldininko krikščionio gyvenimo kelias. „Tokia kelionė vyksta kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, tikinčiųjų bendruomenėse, o per jas ir visoje žmonijoje” (7). Šis kreipinys taip pat atskleidžia transcendentinę Dievo – Kūrėjo perspektyvą – nuo Jo „kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą” (Ef 3, 15). Ši malda kreipia mus Dievo karalystės link. „Tėve mūsų” visų pirma yra susivienijusių krikščionių malda – toji vienybė pagrįsta faktu, jog visi jie yra Tėvo įsūniai ir įdukros Kristuje. Melsdamiesi „Tėve mūsų” tikintieji stoja Dievo akivaizdon ne kaip atskiri individai, bet kaip bendruomenė, kuri, Tėvo įsteigta, jam meldžiasi. Įžangos kreipinys atveria išties platų ekumeninį horizontą, kur krikščionių bendruomenė atsiduria Dievo, visatos Kūrėjo, mūsų Viešpaties Išganytojo Jėzaus Kristaus Tėvo bei gailestingumo Dvasios, laukiančios kiekvieno Tėvo namuose, akivaizdon. Šis tikėjimas ir viltis visus besimeldžiančius Dievui paskatina ypač uolia meile, apimančia visą žmoniją, mylėti savo brolius,  taip pat jausti didelę atsakomybę už visos kūrinijos vientisumą.

3.2 Pirmąją maldos dalį sudaro trys prašymai, kuriais su didele viltimi kreipiamės į Tėvą – jie glaudžiai tarpusavyje susiję:
Teesie šventas Tavo vardas,
teateinie Tavo karalystė,
teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

Ne kas kitas, bet pats Dievas pirmiausia pašventina savo vardą – „Nuostabusis Patarėjas, Amžinasis Tėvas, Taikos kunigaikštis” (Iz 9, 6); kuria savo karalystę –„tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę” (8); ir vykdo savąją valią: „Tokia yra Dievo valia jūsų šventėjimas” (1 Tes 4, 3). Besimeldžiantis tiki, kad visa tai išsipildys. Žmogui belieka tik prie to prisidėti visiškai priimant Dievo sumanymą pasaulio, kurį Dievas sukūrė ir išgelbėjo savo „didybės šlovei” (Ef 1, 14), atžvilgiu,  taip pat – atsakant į tai – paklusti Dievo malonei. Dievas turi pašventinti savo vardą, įkurti savo karalystę ir įvykdyti savo valią. Žmogus tikėjimu, viltimi ir meile įsitraukia į Dievo veiklą. Tuo būdu krikščionių ir visos Bažnyčios gyvenimas, kaip ir Jubiliejus, tampa iškiliu Tėvo pašlovinimu (9). Kartu melsdamiesi „Tėve mūsų”, su noru priimti Dievo šventumą, jo karalystę ir valią patvirtiname savo nusiteikimą garbinti ir pripažįstame, jog Dievas yra visų istorinių pokyčių bei galutinės istorijos baigties Viešpats. Ekumeninis judėjimas turėtų remtis ta pačia esmine nuostata. Iš tiesų ten, kur krikščionys dėl skirtingų interesų ar abejingumo yra susiskaldę, Dievo vardas yra ne visiškai pašventintas, užkertamas kelias jo karalystei ateiti ir nevykdoma jo valia vienai šventai, katalikiškai ir apaštališkajai jo Bažnyčiai (10). „Tėve mūsų” malda esame kviečiami dar labiau stengtis, kad adoruojančių, tarnaujančių ir vykdančių Bažnyčios misiją tikinčiųjų vienybė būtų regimai didesnė. Ši malda skatina  mus nutiesti kelią, vedantį Dievo trokštamos vienybės link – kaip sakydavo prancūzas kunigas Abbé Paul Couturier, tas kelias suks ten, kur norės Dievas. Ta prasme Jėzaus kunigo malda tą naktį, kai jis buvo išduotas, pateikiama 17-ajame šv. Jono evangelijos skyriuje, yra tarsi komentaras „Tėve mūsų” maldai: „Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai” (Jn 17, 22–23).

3.3 Antrojoje „Tėve mūsų” dalyje tikintieji kreipiasi į Tėvą su trimis prašymais: maisto gyvybės jėgoms palaikyti, nuodėmių atleidimo ir išlaisvinimo iš jų išganymui gresiančio blogio:

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.

Prašydama kasdienės duonos bendruomenė išreiškia savo pasitikėjimą Dievu, jo gerumu, vildamasi, kad jis suteiks, ko reikia gyvenimui, kaip parūpino manos dykumoje, kasdienio maisto, kad ištvertume kelyje. Šia malda išreiškiame savo priklausomybę Dievui, kuris parūpina mums reikalingą materialų ir dvasinį maistą, kad ištvertume ekumeniniame kelyje. Dievas žmonijai patikėjo pasirūpinti, kad duodama jai duona būtų padalyta taip, jog visiems jos pakaktų. Žmogui patikėta atsakingai ir rūpestingai valdyti kūriniją, nes kasdienė mūsų duona yra jo rankų darbas, kurį palaimina Dievas, teikiantis „metinį savo geradarybių vainiką” (plg. Ps 65, 12). Ekumeniniam judėjimui buvo ir yra svarbu rūpintis taika, teisingumu ir kūrinijos gerove. Jubiliejaus, kurio vienas būdingų aspektų yra įsipareigojimas, kad vyrautų taika ir teisingumas mūsų pasaulyje, kurį drumsčia gausybė konfliktų ir netoleruotina socialinė ir ekonominė nelygybė (11), perspektyvoje reikia sustiprinti ekumeninį bendradarbiavimą, kad krikščionys galėtų labiau solidarizuotis vieni su kitais.

Šis „Tėve mūsų” maldos prašymas krikščioniškoje tradicijoje reiškia ne tik materialų maistą. Prisimindama perspėjimą, kad žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų (Įst 8, 3; Mt 4, 4), kasdienės duonos sąvoką ji susiejo su Dievo žodžiu, ypač su Eucharistine duona, nes ir viena, ir kita yra vienybės su juo simbolis. Todėl prašančius Tėvo kasdienės duonos krikščionis skaudina tai, kad jie negali dalytis Eucharistija su visais savo broliais. Tai turėtų paskatinti mus melstis ir veikti taip, kad prie Viešpaties stalo įsivyrautų vienybė.
Atleisk mums mūsų kaltes

Šis prašymas primena mums tai, kas ekumeniniame judėjime svarbiausia: atsivertimas, atleidimas vienų kitiems ir susitaikymas. Dievo atleidimas mums ir mūsų nusiteikimas atleisti – tai pasikartojanti  evangelijų tema. Prie šio prašymo Matas pabrėžtinai priduria: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų” (Mt 6, 14–15; Mt 18, 35). Panašiai Morkus sako apie maldą: „Eidami melstis atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus” (Mk 11, 25). Šie žodžiai susiję su kitais Mato užfiksuotais reikliais Viešpaties žodžiais, pasakytais pamokslo ant kalno metu: „Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikyti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną” (Mt 5, 26–24). Iš tiesų Dievo atlaidumas nėra sąlygojamas atlaidumo žmogaus, kuris taip pat nori būti dosnus. Antra vertus, apie mūsų maldos nuoširdumą galima spėti iš to, kaip elgiamės atsivertę, kaip išpažįstame savo nuodėmes – priimame Susitaikymo sakramentą, kaip atleidžiame ir mylime savo brolius – tai yra tarsi Dievo atlaidumo mums kriterijai.

Taigi „Tėve mūsų” maldos apmąstymas įkvepia mums ekumeninės ugnies. Akivaizdu, kad „Tėve mūsų” maldoje slypi visiškos vienybės paslaptis. Tai įvyks tada, kai Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės bendraudamos vienos su kitomis išmoks tinkamai ir uoliai liudyti dieviškąjį ir žmogiškąjį atlaidumą. Atsivertimas ir atleidimas – tai du esminiai biblinės Jubiliejaus sampratos principai, kurie įgyvendinami apvalant istorinę atmintį. Tuo patvirtinama, kad kartu įvertinę liūdną istorinę praeitį, suprasdami, kad nuodėmė neišvengiama nei praeityje, nei dabartyje, nei ateityje, tačiau pasitikėdami begaliniu Dievo gailestingumu, krikščionys yra pasirengę vienas kitam atleisti ir susitaikyti (12).

Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto

Šiuo prašymu kreipdamiesi į Dievą visų pirma turime mintyje piktojo pastangas kenkti tikintiesiems ir visiems žmonėms iškreipiant juos iš išganymo kelio, atimant tikėjimą ir įstumiant į galutinę pražūtį. Krikščionys meldžia Tėvą, kad apgintų juos išbandymų laikui atėjus. Todėl krikščionys, siekiantys Bažnyčių vienybės, prašo apsaugoti juos nuo gundymų, galinčių pakenkti jų susitaikymo darbui, pažeisti Dievo šventumą, pastoti kelią plisti Dievo karalystei ir sutrukdyti vykdyti jo valią. Jie prašo apsaugoti juos nuo to, kas sumažintų jų tikėjimą ir meilę Kristaus Evangelijai, taip pat nuo pasaulietiškumo, kuris pamiršta ir nustumia Dievą į šalį (13). Galutinis ekumeninio judėjimo, kurį pagimdė noras susitaikyti ir grąžinti prarastą vienybę, siekis yra, kad taptume šventi ir nesutepti mylinčio Dievo akivaizdoje, taip pat gyventi tikintis, jog Dievas, atėjus laikui, galutinai atpirks tuos, kuriuos įsigijo savo didybės šlovei (Ef 1, 4.14).

4. Pabaiga

„Tėve mūsų”, evangelinė par excellence malda, yra tikras tikėjimo ir pasitikėjimo išpažinimas, bet kurį krikščionį, įsūnį ar įdukterę Kristuje, vieninteliame Sūnuje, skatinantis adoracijai. Šia malda pažįstame „Tėvą” – tokį, kuris yra daugiau nei mes galime įsivaizduoti, kuris mus guodžia kaip motina kūdikį (plg. Iz 66, 13). Jis yra mums artimesnis už bet kokią kitą realybę. Galime kreiptis į Tėvą Šventojoje Dvasioje, kuri šaukia mumyse: „Aba, Tėve!” „Tėve mūsų” – tai jau susivienijusių krikščionių, pripažįstančių vieną Tėvą, kurį garbina ir kuriam tarnauja, malda; krikščionių, siekiančių dar didesnės vienybės, kuri yra ekumeninio judėjimo tikslas ir veda į visišką bei galutinę vienybę dangiškojoje Jeruzalėje, amžinajame mieste, kur mūsų laukia meilės ir taikos Dievas.

„Amen”, baigiamąja „Tėve mūsų” doksologija besimeldžianti bendruomenė išreiškia savo pasitikėjimą – žinojimą, kad Dievas jau viešpatauja galybe ir garbe. Būdama tikra, kad jis išklausys, ji meldžiasi:

Tavo valdžia ir galybė, ir garbė
Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios
dabar ir visados, ir per amžius.
Amen.

5. Praktiniai pasiūlymai

5.1 Kad būtų aiškiau, jog „Tėve mūsų” – tai visų krikščionių malda, reikėtų aptarti galimybę, jei to nebuvo padaryta anksčiau, išversti šį tekstą viena tam tikroje kalbinėje teritorijoje vartojama kalba. To paties teksto vartojimas – tai liudijimas, kad malda yra bendra visiems krikščionims.

5.2 Pasinaudojant palyginimu apie gailestingąjį tėvą (Lk 15, 11–32), sekant Tertio Millennio Adveniente 49 skyriaus nurodymais tiktų surengti ekumenines atgailos pamaldas ir prašyti atsivertimo malonės bei atleidimo vieni kitiems už tai, kas lig šiol skiria krikščionis ir Bažnyčias.

5.3 Apaštališkajame laiške Tertio Millennio Adveniente rašoma: „Įsipareigojimas taikai ir teisingumui yra esminė pasirengimo Jubiliejui dalis, nes mūsų pasaulį drumsčia gausybė konfliktų ir netoleruotina socialinė ir ekonominė nelygybė” (51). Remiantis šiuo nurodymu, derėtų numatyti iniciatyvas, kurios padėtų Bažnyčioms ir konkrečioje aplinkoje veikiančioms bažnytinėms bendruomenėms siekti didesnio teisingumo, ilgalaikės taikos, taip pat atsakingai ir išmintingai pasinaudoti mūsų pasiūlymais.

†Paul -Werner Scheele
Viurcburgo vyskupasVicepirmininkas
Pirmininkas

Eleuterio F. Fortino
Vicepirmininkas

1998 m. liepos 30 d.

1 Plg. Kiprijonas, De dominica oratione, 28 (CSEL 311, 287).
2 Epistola 130, XII. 22 (CSEL 44, 66): „Unde liberum est aliis atque aliis verbis eadem tamen in orando dicere, sed non esse debet liberum alia dicere”.
3 Vatikano II Susirinkimas. Dekretas apie ekumenizmą Unitatis redintegratio, 3.
4 Plg. ten pat.
5 Kiprijonas. De Dominica Oratione, 8 (CSEL 311, 27 1): „Ante omnia pacis doctor atque unitatis magister sigiliatim noluit et privatili precem fieri, ut quis cum precatur pro se tantum precetur… Publica est nobis et communis oratio, et quando oramus, non pro uno sed pro populo toto oramus, quia totus populus unum sumus. Deus pacis et concordiae magister qui docuit unitatem, sic orare unum pro omnibus voluit, quomodo in uno omnes portavit…”.
6 Augustinas. Sermo 357, De Laude Pacis, PL 39,15 85.
7 Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio Millennio Adveniente, 49.
8 Romos mišiolas. Kristaus Karaliaus iškilmės dėkojimo giesmė.
9 Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio Millennio Adveniente, 49.
10 Plg. Ekumeninės Centrinio 2000 -ųjų metų jubiliejaus komiteto komisijos 1998 m. laiškas nacionaliniams komitetams: „Ši Bažnyčia, šių laikų pasaulyje egzistuojanti kaip tam tikra sąjunga, nepaliauja gyvavusi ir egzistavusi Katalikų Bažnyčioje, kuriai, kartu su vyskupais, vadovauja Petro įpėdinis”.
11 Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio Millennio Adveniente, 51.
12 Plg. Jonas Paulius II. Laiškas -enciklika Ut unum sint, 2; Apaštališkasis laiškas Tertio Millennio Adveniente, 34.
13 Plg. Apaštališkasis laiškas Tertio Millennio Adveniente, 52.