3 eilinis sekmadienis (A) Mt 4, 12–23
 

Išgirdęs, kad Jonas suimtas...
Paprastai manome, jog mūsų epocha savo smurtu, įkaitų grobimais, žudynėmis, agresijomis yra pati neramiausia iš visų, tačiau Mato evangelija vaizduoja dramatišką Jėzaus gyvenamąjį laikmetį. Būtent tuomet, kai politinis valdovas uždaro į kalėjimą Jėzaus pusbrolį ir šis nebegali toliau pamokslauti, Jėzus imasi  darbo. Tam reikia drąsos. Jėzus leidžiasi į pavojingą žygį, taip pat ir jį nuvesiantį į tragišką lemtį. Nusakydamas Jono suėmimą Matas vartoja tą patį žodį, kaip ir aprašydamas Jėzaus kančią: Jonas „buvo išduotas”. Po kelių savaičių Jėzus ištars: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims (Mt 20, 18–19; 26, 2).

Jėzus pasitraukė į Galilėją...
Žodis „pasitraukti” būdingas Mato evangelijai. Jis pabrėžia, jog Jėzus (būdamas Dievas) yra savotiškas tremtinys, persekiojamas priešininkų neapykantos (Mt 12, 15; 14, 13; 15, 21). Tais pačiais žodžiais Matas aprašė, kaip  Juozapas dėl Archelajo valdžios pabūgęs vykti į Judėją, nukeliavo („pasitraukė”) į Galilėjos sritį (Mt 2, 22–23).

Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys.
Jėzus persikrausto. Jis palieka kaimelį, kuriame praleido vaikystę, ir persikrausto į „miestą”. Mūsų mobiliame amžiuje gera mąstyti apie tai, jog Jėzui taip pat reikėjo priprasti prie naujų kaimynų, užmegzti naujas pažintis, pakeisti aplinką.

Kas yra tasai Jėzaus pasirinktasis miestas, kurį jis vėliau pavadina „savo miestu” (Mt 9, 1)? Kafarnaumas buvo Simono Petro miestas. Neseniai kasinėjant buvo rastas kuklus šio žvejo namas. Šiame name gyveno Jėzus. Kafarnaumas – pasienio miestas tarp Erodo ir Pilypo valdų. Šiame mieste buvo muitininkų postas ir Romos kareivių įgula. Skirtingai nuo mažučio, tarp kalvų pasislėpusio Nazareto, Kafarnaume nuolat vyko judėjimas, maišėsi tautos. Tai buvo svarbi stotis ant žymiojo kelio, jungusio Damaską su Cezarėja, vartai į Viduržemio jūrą.Jėzus nepersikrausto be priežasties. Jo pasirinkimas turi prasmę.

Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai,
Zabulono žeme ir Neftalio žeme!
Paežerės juosta, žeme už Jordano –
pagonių Galilėja!
Tamsybėse tūnanti tauta
išvydo skaisčią šviesą.

Matas, cituodamas Izaiją, perteikia, kad Jėzus laisvai ir iš meilės atsiduoda Tėvo valiai. Evangelistas pabrėžia Jėzaus ryšį su jo tautos istorija: Mato evangelijoje yra šešiasdešimt šešios Senojo Testamento citatos.

Tačiau galime įžvelgti ir laisvą Jėzaus pasirinkimą. Jis eina pas labiausiai nuo Dievo nutolusius žmones. Galilėjos srityje maišėsi daugybė genčių, tai buvo atviras karavanų kraštas. Jėzus ima pamokslauti ne šventajame Jeruzalės mieste, ne šventoje Judėjos žemėje, bet šiauriniame krašte, atvirame visokeriopoms pagonių įtakoms, žydų vadovybės niekinamame ir laikomame eretišku.

Ką man sako ši Evangelijos vieta? Ar aš mėgstu patogiai užsidaryti tarp panašiai kaip aš mąstančių žmonių? Ar vengiu susitikti su pagonimis ir ateistais? Ar išdrįstu eiti į mirties ir šešėlių šalį, kad ten nušvistų šiek tiek šviesos?

Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!”
Nekeisdamas nė žodžio Jėzus kartoja Jono Krikštytojo skelbimą (Mt 3, 2). O po Jėzaus nužudymo Petras savo ruožtu pakartoja tą pačią žinią: „atsiverskite!” (Apd 2, 38)

Ar esame įsitikinę, jog mums reikia atsiversti? Spontaniškai nesame atsigręžę nei į Dievą, nei į kitus žmones. Iš prigimties esame susitelkę į save pačius. Kokio konkretaus atsivertimo Dievas reikalauja iš manęs šiuo metu?

Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais”.
Ši visiškai paprasta ir santūri scena labai būdinga Matui. Nėra nieko ypatinga. Pasak Mato, pirmasis Jėzaus veiksmas yra ne stebuklas, bet pakvietimas. Bažnyčios nuotykis, žemės veidą perkeitusi revoliucija prasidėjo paprastute situacija žvejams bedirbant kasdienį darbą. Įsidėmėkime šį pamatinį dalyką. Jėzus pakviečia apaštalus ne religinės šventės ar dvasinės veiklos metu, bet kasdieniškiausiame gyvenime, pasinėrusius į profesinį darbą. Jėzus imasi iniciatyvos: jis kviečia, jis tobulai žino, kur juos kviečiąs – „sekti paskui”. Jis nė nemirktelėjęs kalba, kad žmones reikia žvejoti kaip žuvis.

Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.
Šiuo metu skundžiamasi dėl pašaukimų stokos. Šios dienos Evangelija turėtų mus pažadinti. Viešpats ir toliau kviečia. Kas pasiryš taip kaip anuomet leistis į apaštalystės nuotykį? Pirmieji pakviestieji davė besąlyginį sutikimą. O aš?

Paėjęs toliau Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie tučtuojau palikę valtį ir tėvą nuėjo su juo.
Toks greitas atsakymas mums atrodo beveik neįtikinamas. Nepamirškime, kad psichologiškai ir istoriškai šie žmonės jau buvo parengti Jono Krikštytojo. Jie matė Jėzų nebe pirmą kartą. Jie buvo jį sutikę ant Jordano kranto (Jn 1, 35–50). Tačiau neturėtume sumenkinti Jėzaus reikalavimo radikalumo. Šio pasakojimo schema primena pasakojimą, kaip pranašas Elijas pašaukia Eliziejų (Elišą) (1 Kar 19, 20–21). Jis taip pat sudegino jaučių jungą ir papjovė jaučius, kad daugiau nebegrįžtų atgal. Tai nėra įprastas mokinių santykis su jų mokytoju – rabinu. Nei Jobūbas, nei Jonas, nei Petras, nei Andriejus neieškojo Jėzaus. Jėzus savo valia ėmėsi iniciatyvos juos kviesti. Ką aš daryčiau, jei mane kviestų Dievas?

Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales.
Čia Matas apibendrina visą Jėzaus veiklą. Jis pakartos tą patį dalyką, prasidedant didžiajai Dvylikos misijai (Mt 9, 25). Reikia įsivaizduoti, kaip Jėzus keliavo iš kaimo į kaimą skelbdamas Gerąją naujieną. Pavartotas žodis „kerusson” pažodžiui reiškia Gerosios naujienos skelbimą „šaukte”. Šis žodis nusako viešą šauklį, nesakantį ilgų kalbų, bet „skelbiantį” naujieną: Dievo karalystė prisiartino!

Jėzus taip pat moko. Čia pavartojamas žodis „didaskon”. Jis nusako labiau išplėtotą didaktinę veiklą. Galime įsivaizduoti Jėzų, apsuptą žmonių, pasakojantį palyginimus. Kai kurių egzegetų nuomone, Jėzus taikė savo laiko rabinų metodus, liepdamas išmokti kai kuriuos tekstus atmintinai.

Galiausiai jis gydė: graikiškai „therapeuon”. Jėzus yra pilnas švelnumo, jį jaudina visi pakeliui sutikti kenčiantys.

Išgydyk mus, Viešpatie! Išgelbėk mus! Padaryk mus gelbėtojais drauge su Tavimi.