Katalikiškojo auklėjimo kongregacija (seminarijoms ir mokymo institucijoms)

Katalikiškoji mokykla ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio
 

Įžanga

1. Ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio auklėjimas ir katalikiškoji mokykla susiduria su naujais iššūkiais, sąlygotais naujo socialinio - politinio ir kultūrinio konteksto. Pirmiausia omenyje turima vertybių krizė, kuri, ypač turtingose ir išsivysčiusiose visuomenėse, įgyja išplitusio subjektyvizmo, moralinio reliatyvizmo ir nihilizmo formas, dažnai aštrinamas socialinio bendravimo priemonių. Giliai įsišaknijęs pliuralizmas, pasklidęs visuomenės savimonėje, kildina įvairius, kartais tokius prieštaringus elgsenos modelius, kad kyla grėsmė bendruomeninei tapatybei. Greiti struktūriniai pokyčiai, radikalios techninės naujovės ir ekonomikos globalizacija visame pasaulyje vis labiau veikia žmonių gyvenimą. Kaip priešingybę visuotinės plėtros perspektyvoms išgyvename ir didėjančią properšą tarp turtingųjų ir vargšų, taip pat didžiulę migraciją iš menkesnės plėtros šalių į labiau išsivysčiusias. Kultūrinio įvairiopumo reiškinys – visuomenė, tolydžio vis labiau tampanti daugiataute, daugiarase ir daugiakultūre, gali ne tik praturtinti, bet ir sukelti daug naujų problemų. Be to, seniai evangelizuotuose kraštuose vis labiau į pašalį nustumiamas krikščioniškasis tikėjimas, kaip atsparos taškas ir šviesos šaltinis, leidžiantis veiksmingai ir įtikinamai aiškinti egzistenciją.

2. Specifinėje ugdymo srityje auklėjimo funkcijos išsiplėtė, tapo kompleksiškesnės ir labiau specializuotos. Ugdymo mokslai, anksčiau telkęsi į vaiko studijas ir mokytojų parengimą, išsiplėtė apimdami įvairius gyvenimo amžiaus tarpsnius, įvairias už mokyklos ribų esančias sferas bei situacijas. Nauji reikalavimai iškėlė naujo turinio, naujos profesinės kompetencijos, naujų ugdymo asmenybių bei institucijų, šalia tradicinių, poreikį. Todėl ugdymas bei mokymas tapo ypač sunkus šiandienos aplinkybėmis.

3. Žvelgiant į šią perspektyvą, katalikiškoji mokykla kviečiama drąsiai atsinaujinti. Brangus šimtmečiais sukauptas patirties paveldas atskleidžia savo gyvybingumą pirmiausia gebėjime protingai atsinaujinti. Taigi būtina, kad katalikiškoji mokykla ir dabar mokėtų veiksmingai, įtikinamai ir aktualiai save pateikti. Omenyje turimas ne paprasčiausias prisitaikymas, o misionieriškas polėkis, pamatinė pareiga evangelizuoti, eiti pas žmones, įsigilinti į jų padėtį, kad jie galėtų priimti išganymo dovaną.

4. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija šiais pasirengimo Didžiajam jubiliejui metais, taip pat džiaugsmingai švęsdama trisdešimtąsias Mokyklų įstaigos (1) steigimo metines bei 20 metų nuo dokumento Katalikiškoji mokykla (paskelbto 1977 m. kovo 19 d.) pasirodymo, siūlo „sutelkti dėmesį į mokyklos, kurią vadiname ir pateikiame kaip katalikiškąją, esmę ir skiriamuosius bruožus” (2). Šiuo aplinkraščiu kongregacija kreipiasi į visus mokyklinio ugdymo dalyvius, trokšdama tarti jiems padrąsinimo ir vilties žodį. Šiuo laišku ypač siekiama pasidalyti ir katalikiškos mokyklos laimėjimais, ir rūpesčiu dėl susidariusių sunkumų. Be to, Vatikano II Susirinkimo mokymas, daugybė Šventojo Tėvo kalbų, paprastosios ir ypatingosios Vyskupų Sinodo asamblėjos, Vyskupų konferencijos ir vyskupijų ordinarų pastoracinis rūpestis, taip pat tarptautinės katalikų organizacijos, užsiimančios ugdymu bei mokyklomis, palaiko mūsų įsitikinimą, jog reikia atkreipti dėmesį į kai kuriuos pamatinius katalikiškosios mokyklos bruožus, kurie, mūsų manymu, yra svarbūs norint, kad jos auklėjamoji veikla Bažnyčioje ir visuomenėje būtų veiksminga: katalikiškoji mokykla kaip vieta, kur žmogiškoji asmenybė visapusiškai ugdoma pagal aiškų ugdymo planą, kurio pagrindas yra Kristus (3); jos bažnytinė ir kultūrinė tapatybė; jos auklėjamosios meilės misija; jos socialinė tarnystė; ugdymo stilius, kuriuo turėtų pasižymėti auklėjamoji bendruomenė.

Džiaugsmai ir sunkumai

5. Jausdami didžiulį pasitenkinimą prisimename pozityvų kelią, kurį katalikiškoji mokykla nuėjo per pastaruosius dešimtmečius. Pirmiausia reikia atsižvelgti į jos indėlį į Bažnyčios evangelizavimo misiją visame pasaulyje, taip pat ir tose vietovėse, kur neįmanoma jokia kita pastoracinė veikla. Be to, nepaisant daugybės kliūčių, katalikiškoji mokykla išlaikė bendros atsakomybės nuostatą dėl socialinės ir kultūrinės įvairių bendruomenių bei tautų, kurių dalis ji pati yra, plėtros, dalydamasi jų džiaugsmais ir viltimis, jų kentėjimais, sunkumais bei įsipareigojimu siekiant tikros žmonijos ir visuomenės pažangos. Šiuo požiūriu privalu paminėti svarų katalikiškosios mokyklos indėlį į vargingesnių tautų dvasinę bei medžiaginę plėtrą. Mes privalome įvertinti katalikiškosios mokyklos įnašą, atnaujinant pedagogikos ir didaktikos sritį, taip pat didžiulį daugelio tikinčiųjų atsidavimą, pirmiausia tų, kurie, būdami vienuoliais ar pasauliečiais, gyvena savo mokytojų profesija, suvokdami ją kaip misiją ir tikrą apaštalavimą (4). Galiausiai negalime užmiršti katalikiškosios mokyklos vaidmens sielovadoje apskritai ir ypač šeimų sielovadoje; šia prasme turime pažymėti katalikiškosios mokyklos diskretišką įtaką auklėjamajai dinamikai tarp tėvų ir vaikų; ypač pažymėtina paprasta ir gili, subtili bei jautri parama „silpnoms” arba „nevieningoms” šeimoms, kurių turtingosiose šalyse vis gausėja.

6. Mokykla, be abejo, yra jautri sankryža, kur sueina neramaus tūkstantmečio pabaigos laikotarpio problemos. Katalikiškoji mokykla susiduria su vaikais ir jaunuoliais, patiriančiais nūdienos sunkumus. Ji susiduria su mokiniais, vengiančiais pastangų, negalinčiais pasiaukoti, stokojančiais ištvermės, savo šeimoje dažnai neturinčiais gerų pavyzdžių, kuriais galėtų remtis. Vis dažniau mokiniai pasirodo esą ne tik indiferentai ar nepraktikuojantys, bet jiems apskritai trūksta religinio ar moralinio ugdymo. Be to, daugelis mokinių ir jų šeimų religiniam ir etiniam ugdymui tiek abejingi, kad galiausiai vienintelis reikalavimas ir interesas katalikiškosios mokyklos atžvilgiu yra gauti diplomą arba daugiausia kvalifikuotą išsilavinimą ar įgyti profesinių žinių. Toks klimatas sukelia tam tikrą pedagoginį nuovargį, kuris prisideda prie nūdienos problemų ir šiame kontekste darosi vis sunkiau atlikti mokytojo ir auklėtojo vaidmenį.

7. Tarp sunkumų paminėtinos politinės, socialinės bei kultūrinės aplinkybės, trukdančios ar sunkinančios katalikiškosios mokyklos lankymą. Dramatiškai išplitęs skurdas ir badas pasaulyje, konfliktai ir pilietiniai karai, degraduojantys miestai, nusikalstamumo paplitimas didmiesčiuose neleidžia iki galo įgyvendinti ugdymo bei auklėjimo planų. Kai kurių šalių vyriausybės kliudo, jei ne apskritai padaro neįmanomą katalikiškosios mokyklos veikimą, – visa tai vyksta nepaisant demokratijos nuostatų bei praktikos ir augančios žmogaus teisių savivokos. Kitus sunkumus sudaro ekonominės problemos. Ši situacija ypač juntama kraštuose, kur nenumatyta jokia vyriausybės parama nevalstybinėms mokykloms. Tai užkrauna beveik nepakeliamas finansines naštas šeimoms, pasirenkančioms nevalstybines mokyklas, ir sudaro rimtą grėsmę pačių mokyklų išlikimui. Negana to, ekonominiai sunkumai, atsiribojant nuo jų pasekmių, lemiančių mokytojų kolektyvo parinkimą ir išlaikymą, gali vesti į tai, jog iš katalikiškųjų mokyklų būtų pašalinti neturintys pakankamų finansinių lėšų; taigi atrenkant mokinius katalikiškoji mokykla netektų vieno iš pamatinių bruožų – būti mokykla visiems.

Žvilgsnis į priekį

8. Ši katalikiškosios mokyklos džiaugsmų ir sunkumų apžvalga, nors ir nepretenduodama apimti jos visu pločiu ir gyliu, mus ragina apmąstyti, kuo ji galėtų prisidėti prie jaunosios kartos ugdymo ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio, pripažįstant, jog, anot Jono Pauliaus II, „pasaulio ir Bažnyčios ateitis priklauso jaunajai kartai, kuri, gimusi šiame šimtmetyje, subręs jau ateinančiame, pirmajame naujojo tūkstantmečio amžiuje” (5). Taigi katalikiškoji mokykla turi įstengti pasiūlyti jaunuoliams žinių įgijimo priemones, leisiančias jiems rasti vietą visuomenėje, kurioje ypač svarbios techninės ir mokslinės žinios; tačiau tuo pat metu, netgi, sakytume, pirmiausia katalikiškoji mokykla turi teikti solidų krikščioniškos krypties ugdymą. Esame įsitikinę, jog, norėdami katalikiškąją mokyklą paversti pritaikytu šiandienai ugdymo instrumentu, turime sustiprinti kai kuriuos jos pamatinius bruožus.

Asmenybė ir jos ugdymas

9. Katalikiškoji mokykla atsiskleidžia kaip mokykla, skirta asmenybei ir tuo pačiu asmenybių mokykla. „Kiekvieno žmogaus asmenybė, jo ar jos materialiniai bei dvasiniai poreikiai sudaro Kristaus mokslo šerdį: štai kodėl žmogaus asmenybės ugdymas yra katalikiškosios mokyklos tikslas” (6). Šis teiginys, pabrėžiantis gyvybišką žmogaus ryšį su Kristumi, primena mums, jog Jo asmenyje glūdi tiesos apie žmogų pilnatvė. Dėl šios priežasties katalikiškoji mokykla, įsipareigodama ugdyti žmogų kaip visumą, tai daro paklusdama Bažnyčios rūpesčiui, suvokdama, jog visos žmogiškosios vertybės iki galo įgyvendinamos ir įgyja vienovę Kristuje (7). Šis suvokimas rodo, kad katalikiškosios mokyklos ugdymo plano svarbiausias momentas – asmenybė, tai sustiprina mokyklos įsipareigojimą ugdyti ir leidžia išauklėti žmones stipriomis asmenybėmis.

10. Nūdienos kultūrinėje aplinkoje slypi pavojus užtemdyti „katalikiškosios mokyklos ugdomąją vertę, kurioje glūdi pamatinė jos prasmė ir tikrojo apaštalavimo pagrindas” (8). Iš tikrųjų pastaruoju metu viešoji nuomonė, tarptautinės organizacijos ir vyriausybės skyrė daugiau dėmesio ir jautriau atsižvelgė į mokyklos ir auklėjimo klausimus, tuo pat metu reikia konstatuoti paplitusią nuostatą redukuoti auklėjimą į grynai techninius bei funkcinius aspektus. Patys pedagogikos ir ugdymo mokslai labiau tyrinėjo fenomenologinio pažinimo ir didaktinės praktikos dalykus, negu paties auklėjimo vertę susitelkdami ties reikšmingomis vertybėmis bei perspektyvomis. Ugdymo fragmentacija, vertybių suvokimo neapibrėžtumas, kuriuo dažnai remiamasi ir kuriam lengvai pritariama – beje, pavojingai nuslepiant turinį, – turi tendenciją nustumti mokyklą į tariamą neutralizmą, silpninantį auklėjamąjį potencialą ir darantį neigiamą įtaką mokinių ugdymui. Norima pamiršti, jog ugdymas visuomet suponuoja ir apima apibrėžtą žmogaus ir gyvenimo sampratą. Skelbiamas mokyklų neutralumas daugeliu atvejų praktiškai reiškia religinių dalykų išstūmimą iš kultūros bei ugdymo srities. Tuo tarpu teisinga pedagoginė prieiga privalo apimti svarbiausiąją tikslų sritį, turi nagrinėti ugdymo atžvilgiu ne tik „kaip”, bet ir „kodėl”, privalo įveikti sterilaus ugdymo nesusipratimą, grąžinti auklėjimo procesui vienovę ir apsaugoti nuo žinių bei įgūdžių išsiskaidymo atskiromis srovelėmis, išlaikydama dėmesio centre asmenybę, jos visuotinę, transcendentinę ir istorinę tapatybę. Katalikiškoji mokykla, turėdama Evangelijos įkvėptą ugdymo planą, yra pašaukta priimti šį iššūkį ir į jį atsakyti, būdama įsitikinusi, jog „tiktai įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai išaiškėja ir žmogaus slėpinys” (9).

Katalikiškoji mokykla Bažnyčios širdyje

11. Šiuolaikinio pasaulio sudėtingumas vis labiau žadina būtinybę aiškiau suvokti katalikiškosios mokyklos bažnytinę tapatybę. Būtent iš katalikiškosios tapatybės kyla mokyklos būdingieji bruožai, „struktūruojantys” ją kaip bažnytinį subjektą, kaip autentiškos ir ypatingos pastoracinės veiklos vietą. Katalikiškoji mokykla dalyvauja Bažnyčios evangelizacijos misijoje ir yra privilegijuota vieta, kurioje įgyvendinamas krikščioniškasis ugdymas. Taigi „katalikiškosios mokyklos yra vietos, kur tuo pačiu metu evangelizuojama, visapusiškai ugdoma, vyksta inkultūracija ir mokomasi svarbaus dialogo tarp įvairių religijų bei socialinių sluoksnių jaunuolių” (10). Todėl katalikiškosios mokyklos bažnytinis pobūdis įrašytas į jos, kaip mokyklinės institucijos, tapatybės šerdį. Dėl savo mokyklinės veiklos ji yra tikras bažnytinis subjektas,  „harmoningai apimantis tikėjimą, kultūrą ir gyvenimą” (11). Taigi ypač pabrėžtina, kad ši bažnytinė dimensija yra ne tik priedas, bet būdingas bruožas, išskirtinė ypatybė, kiekvienu momentu persmelkianti ir formuojanti mokyklos auklėjamąjį veikimą, sudedamoji dalis, pagrindžianti jos tapatybę, ir jos misijos smaigalys (12). Šios dimensijos puoselėjimas yra visų auklėjamosios bendrijos narių tikslas.

12. Katalikiškoji mokykla dėl savo tapatybės yra krikščioniškojoje bendruomenėje formuojamos bažnytinės patirties vieta. Tačiau nedera pamiršti, jog mokykla įgyvendina savo pašaukimą būti tikrąja Bažnyčios patirtimi tik tuo atveju, jei ji įsitraukia į krikščioniškosios bendruomenės organišką sielovadą. Katalikiškoji mokykla ypatingu būdu įgalina susitikti su jaunuoliais aplinkoje, palankioje krikščioniškajam ugdymui. Deja, pasitaiko, kai katalikiškoji mokykla nesuvokiama kaip integrali pastoracinės tikrovės dalis ir kartais laikoma kažkuo svetimu arba beveik svetimu bendruomenei. Todėl labai svarbu sužadinti naują parapijų bei vyskupijų bendruomenių suvokimą, kad šios pirmiausia pajustų pašaukimą rūpintis auklėjimu ir mokykla.

13. Bažnyčios gyvenime katalikiškoji mokykla yra visų pirma raiška tų vienuoliškųjų institutų, kurie dėl savo vienuolijos charizmos arba dėl ypatingo dėmesio jai didžiadvasiškai atsidavė. Dabartiniu metu netrūksta sunkumų, ne tik žvelgiant į susirūpinimą keliantį kiekybinį mažėjimą, bet taip pat į pasklidusius rimtus nesusipratimus, įtaigojančius apleisti auklėjamąją misiją. Taigi, viena vertus, mokyklinis angažavimasis yra atskirtas nuo pastoracinės veiklos, kita vertus, konkreti veikla nelengvai suderinama su ypatingais vienuolinio gyvenimo reikalavimais. Šventųjų įkūrėjų vaisinga intuicija geriau už bet kurią kitą argumentaciją parodo, kad tokios nuostatos yra be pagrindo ir nepatikimos. Turėtume atsiminti, jog pašvęstojo gyvenimo asmenų buvimas auklėjamojoje bendruomenėje yra nepamainomas, nes „pašvęstieji gali itin veiksmingai darbuotis auklėjimo srityje” (13), jie yra pavyzdžiai, kaip „dovanai” atsiduoti kitų tarnybai savo vienuolinio pasišventimo dvasia. Vienuolių seserų bei brolių buvimas drauge su kunigais bei pasauliečiais rodo besimokantiems „gyvą Bažnyčios atvaizdą ir padeda pažinti jos lobius” (14).

Katalikiškosios mokyklos kultūrinė tapatybė

14. Iš katalikiškosios mokyklos prigimties kyla vienas iš reikšmingiausių jos ugdymo koncepcijos originalumo elementų: kultūros ir tikėjimo sintezė. Žinios, pateiktos neatsiejamai nuo tikėjimo, tampa išmintimi ir gyvenimo vizija. Siekimas susieti protą ir tikėjimą, tapęs atskirų disciplinų siela, jas vienija, suskirsto ir koordinuoja, į patį mokyklinį pažinimą įdiegdamas krikščioniškąją pasaulio, gyvenimo, kultūros ir istorijos viziją. Katalikiškosios mokyklos ugdymo koncepcija nenumato atskiro laiko, skirto mokyti ir auklėti, žinioms įgyti ir lavėti išmintimi. Atskiros disciplinos pateikia ne tik išmoktinas žinias, bet ir perimtinas vertybes ir atskleistinas tiesas (15). Visa tai reikalauja tiesos ieškojimo atmosferos, kur kompetentingi, įsitikinę ir nuoseklūs auklėtojai, pažinimo ir gyvenimo mokytojai turėtų būti, žinoma, ne tobuli, tačiau vis dėlto ne bespalviai vienintelio Mokytojo atvaizdai. Šiuo požiūriu krikščioniškojo ugdymo koncepcijoje visos disciplinos, kiekviena turėdama specifinį turinį, bendradarbiauja, ugdydamos brandžias asmenybes.

„Išminties pradžia yra nuoširdus noras mokytis” (Išm 6, 17)

15. Bažnytinėje dimensijoje glūdi dar kita katalikiškosios mokyklos ypatybė – tai mokykla visiems, ypatingą dėmesį skiriant patiems silpniausiems. Praeityje dauguma katalikų ugdymo institucijų atsirado kaip atsakas į socialiai bei ekonomiškai menkiau aprūpintus visuomenės sluoksnius. Ne naujiena, kad katalikiškosios mokyklos atsirado besirūpinant apleistų ir be jokio auklėjimo paliktų vaikų ir jaunuolių ugdymu. Daugelyje pasaulio vietų net ir šiandien medžiaginis skurdas neleidžia daugeliui jaunuolių ir vaikų įgyti išsilavinimą ir būti tinkamai žmogiškai ir krikščioniškai auklėjamiems. Kai kur naujos skurdo formos meta iššūkį katalikiškajai mokyklai, kuri savo ruožtu panašiai kaip praeityje susiduria su nesupratimo, nepasitikėjimo ir lėšų trūkumo situacijomis. Neturtingų šeimų mergaičių, XV amžiuje mokytų seselių uršuliečių, berniukų, kuriuos šv. Juozapas Kalasantas matė bėgiojančius ir šūkaujančius Romos gatvėse, jaunuolių, sutiktų šv. Pranciškaus Salezo varginguose Prancūzijos kaimeliuose arba patekusių šv. kunigo Jono Bosko prieglobstin, vėl galima sutikti tarp tų, kurie prarado visą gyvenimo prasmę, neturi jokių įkvepiančių idealų, kuriems nebuvo pateiktos jokios vertybės, kurie nebepažįsta tikėjimo grožio. Šie vaikai ir jaunuoliai paprastai yra iš šeimų netekusių šaknų ir nebesugebančių mylėti, dažnai išgyvenančių medžiaginę ir dvasinę stoką, vergaujančių naujiesiems visuomenės stabams, kurie savo ruožtu neretai siūlo jiems tik nedarbą ir marginalizaciją. Būtent į šiuos naujuosius vargšus katalikiškoji mokykla atsigręžia meilės dvasia. Kilusi iš troškimo suteikti visiems, ypač vargingiausiems ir labiausiai į visuomenės pašalį nustumtiems, išsilavinimą, darbo vietas ir žmogiškojo bei krikščioniškojo auklėjimo galimybę, katalikiškoji mokykla privalo įstengti rasti tarp praeities ir nūdienos skurdo formų tą pirminę meilės ir aistros auklėti sintezę, išreiškiančią Kristaus meilę vargšams, mažutėliams ir daugybei tiesos ieškotojų.

Katalikiškoji mokykla visuomenės tarnyboje

16. Į katalikiškąją mokyklą nedera žvelgti atsietai nuo kitų ugdymo įstaigų, ji negali būti administruojama kaip visiškai nepriklausoma nuo kitų ugdymo institucijų, ji turi būti susijusi su politikos, ekonomikos bei kultūros pasauliu ir visuomene visa savo visuma. Savo ruožtu katalikiškosios mokyklos užduotis yra ryžtingai atsigręžti į naują kultūrinę situaciją, kaip kritiška instancija stoti prieš šališkas ugdymo koncepcijas, būnant pavyzdžiu ir akstinu kitoms ugdymo institucijoms, ir stovėti bažnytinės bendruomenės rūpinimosi ugdymu priešakinėse linijose. Taip išaiškėja katalikiškosios mokyklos viešasis vaidmuo, išreiškiantis ne privačią iniciatyvą, bet Bažnyčios tikrovę, kuri pačia savo prigimtimi turi viešą pobūdį. Ji naudingai tarnauja visuomenei ir, nors, būdama aiškiai ir atvirai suformuota pagal katalikų tikėjimo perspektyvą, skirta ne vien tik katalikams, bet yra atvira visiems, vertinantiems ir priimantiems jos kokybišką ugdymo koncepciją. Ši atvirumo dimensija tampa ypač akivaizdi šalyse, kur krikščionys nesudaro daugumos, arba besivystančiuose kraštuose, kur katalikų mokyklos visuomet puoselėjo pilietinę pažangą, asmeninį tobulėjimą be jokios diskriminacijos (16). Be to, katalikiškosios mokymo įstaigos, lygiai kaip ir valstybinės mokyklos atlieka visuomeninį vaidmenį, nes jų buvimas garantuoja kultūrinį ir auklėjamąjį pliuralizmą ir visų pirma šeimų laisvę bei teisę suteikti savo vaikams norimą ugdymo kryptį (17).

17. Katalikiškoji mokykla imasi nuoširdaus ir konstruktyvaus dialogo su valstybėmis ir pilietinėmis bendruomenėmis. Toks dialogas ir bendradarbiavimas turi būti pagrįstas tarpusavio pagarba, abipusiu vienas kito vaidmens pripažinimu ir bendra tarnyste žmonijai. Norėdama pasiekti šį tikslą katalikiškoji mokykla noriai užima savo vietą įvairių kraštų švietimo sistemose ir atskirų valstybių įstatymų sistemoje, jei pastaroji gerbia pamatines asmens teises, pradedant nuo pagarbos gyvybei ir religijos laisvei. Teisingas santykis tarp valstybės ir mokyklos (ne tik katalikiškosios) turi būti pagrįstas ne tiek instituciniais santykiais, kiek kiekvieno asmens teise laisvai renkantis gauti tinkamą išsilavinimą. Ši teisė yra pripažįstama pagal subsidiarumo principą (18). Todėl viešoji valdžia, „būdama piliečių laisvių saugotoja bei gynėja, vadovaudamasi griežtu teisingumu, privalo rūpintis, kad valstybės parama mokykloms būtų skirstoma taip, kad tėvai galėtų savo vaikams laisvai ir pagal sąžinę parinkti mokyklas” (19). Turint omenyje ne tik pamatinių žmogaus teisių formalų skelbimą, bet ir veiksmingą jų įgyvendinimą, kai kuriuose kraštuose yra problematiška juridiškai ir finansiškai pripažinti nevalstybines mokyklas. Mes prisidedame prie neseniai dar kartą popiežiaus Jono Pauliaus II išreikšto troškimo, kad visuose demokratiškuose kraštuose „pagaliau konkrečiai būtų iš tikrųjų sulygintos nevalstybinės mokyklos, ir tai būtų atlikta, pagarbiai atsižvelgiant į jų ugdymo koncepciją” (20).

Auklėjamosios bendruomenės ugdymo stilius

18. Prieš pabaigdami norėtumėm dar trumpai pakalbėti apie auklėjamosios bendruomenės stilių bei vaidmenį, apimantį mokinių, tėvų, mokytojų, mokyklos steigėjų ir mokyklą aptarnaujančio personalo tarpusavio sąveiką bei bendradarbiavimą (21). Šia prasme teisėtai pabrėžiamas visų auklėjamąją bendruomenę sudarančių tarpusavio santykių klimato bei stiliaus svarba. Vaikystės ir paauglystės metu mokiniui reikia patirti asmeninį santykį su pavyzdingais auklėtojais, ir netgi pačios žinios daro didesnį poveikį mokinio ugdymui, jei jos pateikiamos turint prieš akis asmeninio įsipareigojimo, tikro artumo, pažiūrų, stiliaus bei elgsenos nuoseklumo kontekste. Išlaikant atitinkamus vaidmenis, turi būti puoselėjama mokyklos bendruomeninė dimensija, sudaranti vieną iš dabartinės mokyklos institucijos turtų (22). Taip pat verta prisiminti Vatikano II Susirinkimo mintį (23), kad katalikiškojoje mokykloje bendruomeniškumas nėra tik paprasta sociologinė kategorija, bet turi taip pat teologinį pagrindą. Auklėjamoji bendruomenė, kaip visuma, yra pašaukta siekti, kad mokykla taptų visuminio ugdymo per asmeninius santykius vieta.

19. Katalikiškojoje mokykloje „pirminė atsakomybė kuriant šį būdingą krikščionišką mokyklos klimatą tenka mokytojams kaip individams ir kaip bendruomenei” (24). Mokymas yra veikla, pasižyminti ypatingu moraliniu gyliu, tai viena iš kilniausių ir kūrybingiausių žmogaus veiklos sričių: mokytojas formuoja ne inertišką medžiagą, bet paties žmogaus dvasią. Todėl itin svarbūs tampa mokytojo ir mokinių asmeniniai santykiai, jie neapsiriboja paprasčiausiu davimu ar priėmimu. Be to, turime vis labiau įsisąmoninti, jog mokytojai ir auklėtojai įgyvendina ypatingą krikščioniškąjį pašaukimą ir dalyvauja Bažnyčios misijoje, ir kad „nuo jų labiausiai ir priklauso katalikiškosios mokyklos planų ir užmojų įgyvendinimas” (25).

20. Tėvų vaidmuo auklėjamojoje bendruomenėje ypač svarbus, kadangi nuo jų priklauso pirminė ir prigimtinė atsakomybė už vaikų auklėjimą. Deja, mūsų dienomis paplitusi tendencija perduoti šią pirminę užduotį kitiems. Todėl būtina skatinti iniciatyvas, raginančias puoselėti šį įsipareigojimą, siūlančias konkrečiai ir tinkamai padėti įtraukti šeimą į katalikiškosios mokyklos ugdymo koncepciją (26). Todėl nuolatinis mokyklos tikslas turėtų būti palaikyti ryšį ir dialogą su mokinių šeimomis, taip pat remti remiant tėvų draugijas, kad bendradarbiaujant būtų pasiekta asmeniškumo dimensija, reikalinga auklėjamosios koncepcijos veiksmingumui garantuoti.

Pabaiga

21. Šventasis Tėvas įtaigiai nurodė, jog žmogaus kelias yra Kristaus ir Bažnyčios kelias (27). Šis kelias negali būti svetimas evangelizuojantiems, kurie, juo žengdami, susiduria su iškylančiu ugdymo poreikiu. Taigi darbas mokykloje yra nepamainoma užduotis, o katalikiškosios mokyklos žmogiškoji ir medžiaginė investicija tampa pranašišku pasirinkimu. Ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio mes pasitinkame didžiulę užduotį, Bažnyčios pateiktą katalikiškajai mokyklai per„Sekmines”, t. y. Vatikano II Susirinkime:  „sutelkti visas pastangas, kad būtų įgyvendinta Dievo tautos misija, ir pradėti dialogą tarp Bažnyčios ir visuomenės – ir vienos, ir antros gerovei” (28).

Prot. Nr. 29096
Roma, 1997 m. gruodžio 28 d., Šventosios Šeimos šventės dieną

Prefektas
Kardinolas Pio Laghi

Sekretorius
Arkivyskupas Jose Saraiva Martins


Nuorodos

(1) „Šventoji katalikiškojo auklėjimo kongregacija” buvo naujas vardas, suteiktas „Šventajai seminarijų bei universitetų kongregacijai” apaštališkąja konstitucija Regimini ecclesiae universae, paskelbta 1967 m. rugpjūčio 15 d. ir įsigaliojusia nuo 1968 m. kovo 1 d. (AAS, LIX [1967] p. 885–928). Kongregacija buvo padalyta į tris sekcijas; pagal šį naują sutvarkymą įsteigta Katalikiškųjų mokyklų sekcija, siekiant „toliau plėtoti” (plg. Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, Įžanga) pamatinius ugdymo principus, ypač mokyklose.
(2) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla, 2.
(3) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla, 34.
(4) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 8.
(5) Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 58.
(6) Plg. Jonas Paulius II. Kalba I nacionaliniame Italijos katalikiškųjų mokyklų kongrese: L’Osservatore Romano (1991 11 24), 4.
(7) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla, 35.
(8) Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla, 3.
(9) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(10) Popiežius Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis laiškas Ecclesia in Africa, 102.
(11) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 34.
(12) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 33.
(13) Popiežius Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis laiškas Vita consecrata, 96.
(14) Popiežius Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis laiškas Christifideles laici, 62.
(15) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikiškoji mokykla, 39.
(16) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 9.
(17) Plg. Apaštalų Sostas. Šeimos teisių chartija, 5.
(18) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis laiškas Familiaris consortio, 40; plg. taip pat Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija Libertatis conscientia, 94.
(19) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 6.
(20) Popiežius Jonas Paulius II. Laiškas pijorų vienuolijos generaliniam vyresniajam: L’Osservatore Romano (1997 07 28), p. 5.
(21) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikas mokytojas – tikėjimo liudytojas mokykloje, 22.
(22) Plg. ten pat.
(23) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 8.
(24) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija Religinė katalikiškos mokyklos auklėjimo dimensija, 26.
(25) Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 8.
(26) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis laiškas Familiaris consortio, 40.
(27) Popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis, 14.
(28) Vatikano II Susirinkimas. Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija Gravissimum educationis, 8.