5 eilinis sekmadienis (A) Mt 5, 13–16
 

Jūs žemės druska.
Žodžius „jūs žemės druska” Jėzus skiria „palaiminimų žmogui” – beturčiui, romiam, nuolankiam, taikdariui, persekiojamam... Tai labai raiškus ir atviras vaizdinys, imlus daugybei papildomų prasmių. Jėzaus laikais druska būdavo maišoma su trąšomis ir beriama į dirvą, kad būtų geresnis derlius. Šiandien druska vartojama maisto produktams konservuoti: ji sustabdo arba sulėtina produktų gedimą. Tačiau dažniausia druska pagerinamas maisto skonis: be druskos viskas prėska.

Kam reikalingas tikėjimas? Kas pasikeis tikint Jėzų ir gyvenant palaiminimais? Jėzus atsako: kad suteiktų gyvenimui skonio! Šiandien žmogus dar labiau negu anksčiau yra paniręs kasdienos banalybėje ir pilkumoje: stereotipiniai gestai, konvejerinis darbas, išbalę veidai dirbtinėje šviesoje, lėkšti pokalbiai, plastikinės pakuotės... Ar gyvenimas dar turi skonį? Ar ne todėl taip dažnai linksniuojame „gyvenimo kokybę”, kad ją praradome?

Štai šiame dabartinio gyvenimo kontekste Jėzus mums šiandien pakartoja: jūs žemės druska! Džiaugsmo, drąsos, polėkio kasdieninėje banalybėje! Įprasminkime paprastus tikrovės dalykus, kuriems gresia pavojus tapti bespalviais. Pastebėkime Dievo karalystę, esančią tarp mūsų. Pažinkime visų šiuolaikinio ateizmo apraiškų iššūkį, kuriuo pirmiausia iš žmonijos bandoma atimti gebėjimą mąstyti apie transcendenciją, o po to nuolat kartojama, jog gyvenimas esąs beprasmis ir absurdiškas. Su Jėzumi viskas gali įgyti prasmę ir skonį, netgi kančia, net persekiojimai, net senatvė ir mirtis. Anot išminčiaus, pralaimėjimas taip pat ugdo. Kokią slėpiningą vertę turi išbandymai, išgyventi drauge su Jėzumi.

Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.
Jėzus ragina savo mokinius nenustoti sūrumo. Krikščionis, praradęs Dievo skonį, savo vienintelį tikrą skonį, niekam nebetinka. Poetas Paul Claudel rašė: „Evangelija yra iš druskos, o jūs pavertėte ją cukrumi”.

Jėzus atkreipia mūsų žvilgsnį į tai, kad po didžiadvasiškumo laikotarpio mūsų tikėjimas gali išsidvokti. Žodis „išsidvokti”, „netekti sūrumo”, „prarasti prasmę” Biblijoje reiškia prarasti tą „išmintį”, kurią duoda tikėjimas Dievu (plg. Iz 19, 11; Jer 10, 14). Šventasis Paulius taip pat tapatina „druską” su „išmintimi”: „būkite protingi <...>, jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta” (Kol 4, 5–6).

Jeigu tapome tokie blankūs, vadinasi savo gyvenime nuslopinome Evangelijos druskos veikimą. Bedruskis krikščionis niekam netinka. Krikščionis „chameleonas”, prisitaikantis prie visų madų, visų pasaulio gyvenimo stilių, pasisavinantis savo gyvenamosios aplinkos spalvą, niekam nenaudingas. Teisinamasi, esą visi taip galvoja arba visi taip daro. Argi dėl to atsižadėtumėm savo asmenybės individualumo ir beatodairiškai atsiduotumėm vartotojiškam materializmui? Ar sutiktume pelnytis iš socialinio neteisingumo? Ar liautumės praktikavę savo tikėjimą teisindamiesi, kad daugelis taip elgiasi? Tiems krikščionims, kurie beprarandą sūrumą, spalvą, kvapą, skonį, Jėzus sako: jei norite būti pasauliui druska, privalote būti kitokie, skirtingi nuo pasaulio.

Taip, tai skamba reikliai, reikalauja didžiulio nuolankumo. Žmogus, tapęs krikščionimi, anaiptol netampa aukštesne būtybe. Kiekvienas iš mūsų žinome savo ribas bei nuodėmes. Pasauliui reikia ne mūsų didžiavimosi dorybėmis druskos. Reikia tos druskos, kurią mumyse sukūrė Dievas.

Jūs pasaulio šviesa.
Šis antrasis palyginimas turi tą pačią formą ir tą pačią prasmę kaip ir pirmasis, tik dar didesniu mastu. Esame pašaukti būti pasaulio „saule”!

Be šviesos nėra nei spalvų, nei grožio, nei apskritai jokios gyvybės. Jėzus gyveno visuomenėje, kurioje daug ko nežinota, tačiau, palyginti su mūsų laikais, žmonės buvo artimesni gamtai bei gyvybės tikrovei. Dabar mums žinomas mokslo pateikiamas teiginys, kad be šviesos gyvybė neįmanoma. Saulė iš tikrųjų yra vienintelis ir nepamainomas energijos šaltinis mūsų planetoje. Be fotosintezės augaluose nebūtų įmanomas nei gyvūnų, nei žmonių gyvenimas. Be saulės nebūtų nei miškų, nei jūrų, nei gamtinių kuro atsargų, nei elektros. Saulė yra vienas gražiausių Dievo įvaizdžių, ji yra viso gyvenimo šaltinis. Sukurtą pasaulį užlieja šviesa: „Tebūna šviesa!” (Pr 1, 3). „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas” (Ps 27, 1). „Aš pasaulio šviesa”, – sakė Jėzus. „Jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje” (Fil 2,15). Didžiulė atsakomybė būti pasaulio saule. O asmeniškai mes turime tiek mažai šviesos spindesio. Viešpatie, duok mums savo šviesos!

Judaizmas Mozės įstatymus ir Jeruzalės šventyklą laikė šviesa. Ar suvokiame Jėzaus žodžių revoliucingumą? Jis byloja miniai mažutėlių, ligonių, paliegėlių, visokiausių negalių kamuojamų žmonių (Mt 4, 23). Tai yra ne kokie nors išskirtiniai žmonės, bet vargšai, be kultūros, be įtakos visuomenėje. Jie ne pamaldesni už kitus. Šiai miniai Jėzus sako: „jūs pasaulio šviesa”. Jie patys savaime nėra „šviesa” – jie tik leidžiasi, kad per juos šviestų ir spinduliuotų jų tikėjimas Jėzumi.

Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje <...>.
Ant Tiberiados ežero kranto Safedo miestas, esantis beveik tūkstančio metrų aukštyje, Galilėjos priekalnėse žiba visais savo žiburiais. Jėzus dažnai žvelgdavo į baltus, saulėje spindinčius namus. Augdamas šeimoje jis matydavo savo motiną Mariją uždegant šabo žiburį. Šis paprastutis žibintas gali apšviesti „visus namus” neturtingame Rytų kraštų vieno kambario namelyje.

Jėzus mums liepia degti. Tai jokiu būdu nereiškia pergalingo afišavimosi. Jėzus mus įspėja: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse” (Mt 6, 1). Ne mūsų reikalas rūpintis, kad mus vertintų, panašiai kaip Jėzaus demaskuojamus fariziejus (Mt 6, 1–6). Mūsų brolius tegali apšviesti vien tik Dievo šviesa, tačiau ji nori šviesti per mus. „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide. Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo” (2 Kor 4, 6–7).

Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.
Pirmą kartą Mato evangelijoje girdime Jėzų kalbantį apie „jūsų Tėvą danguje”. Jėzus čia atskleidžia esminę savo būties kryptį. Didžiulis krikščionių vertumas bei atsakomybė pasaulyje, užduotis būti žemės druska bei saule nėra skirta jų pačių garbei, bet nukreipta į Dievą. Jėzus buvo žmogus, ne visiškai susitelkęs į save patį, bet atsigręžęs į Tėvą: „Garbės iš žmonių aš nepriimu” (Jn 5, 41).

Mums, nusidėjėliams, visiškai aišku, jog jei ir esame truputį „druska” ir „šviesa”, tai kyla ne iš kur kitur, o tik iš Tėvo. Jei tu esi natūraliai stiprus, džiugus, kilnus ir tyras, tuo geriau tau. Tačiau jeigu tu esi nuolat Dievo stiprinamas, nuolat jo gelbstimas nusidėjėlis, be paliovos Dievo skaistinamas netyras žmogus, godus pinigų, bet Dievo išvaduotas nuo žemiškųjų gėrybių, pagiežingas kerštautojas, kurį Dievas išmokė atleisti... Jei esi vienas iš tų laimingųjų, apdovanotų palaiminimų džiaugsmu, – tu gali būti įdomus ir artimas savo broliams. Tavo skurdas jiems artimas, ir jie, panašiai kaip ir tu, gali tikėtis išgydymo. Matydami tave, tokį silpną, darantį gera, jie galės šlovinti tavo Tėvą, esantį danguje.