6 eilinis sekmadienis (A) Mt 5, 17–37
 

Kalno pamokslas, prasidėjęs palaiminimais, tęsiasi per tris ilgus skyrius, kuriuose Matas išskiria šešias antitezes tarp Mozės Įstatymo („jūs esate girdėję...”) ir naujojo Jėzaus Įstatymo („o aš jums sakau...”). Šio sekmadienio skaitinyje pateikiamos keturios antitezės su įžanga, kuri duoda minčiai bendrą kryptį.

Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
Jėzus nėra revoliucionierius, norintis viską pakeisti, pradėti iš nieko, tarsi praeitis neegzistavo. Jis nėra konservatorius, nenorintis nieko keisti, tarsi praeityje viskas būtų tobula. Nepamirškime, kad Evangelija pagal Matą buvo skirta krikščionių bendruomenėms Palestinoje ir Sirijoje. Tuo metu ypač aktualūs buvo „evoliucijos” klausimai: ką išlaikyti iš senųjų papročių ir Mozės nuostatų? Ar toliau apipjaustyti vaikus, – juk buvo Krikštas? Ar toliau švęsti šabą? Ar valgyti tik švarų maistą „košer”? Evoliucijos, istorijos pažangos problema lieka svarbi visas laikais. Istorinio virsmo laikotarpiais suintensyvėja konfliktai tarp senovės ir dabarties, „tradicionalistų” ir „progresistų”. Šios įtampos kyla ne tik bažnyčioje, bet ir politikoje, profesiniame ar šeimos gyvenime. Jėzui nerūpi nei panaikinti praeitį, nei išlaikyti ją tokią, kokia yra. Reikia senajai tradicijai suteikti naują gyvenimą ją iki galo įgyvendinant. Dalykas nėra geras vien todėl, kad jis senas arba naujas. Tuojau po Kalno pamokslo Jėzus pateikia mums šešis pavyzdžius.

Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.
Krikščionybė, pagal Jėzų, turi baigti judaizmą. „Naujasis Testamentas” yra visiškai naujas skiepas, besimaitinantis seno alyvmedžio, „Senojo Testamento”, syvais, kad tasai galėtų vesti vaisių (Rom 11, 17–24). Jėzus yra tasai, kuris atėjo „įvykdyti” Įstatymo ir Pranašų, tai yra visos Biblijos. Abraomas, Mozė, Dovydas, Izaijas, Psalmės, Išminties knygos, visa Izraelio istorija bei mintis pražysta ir išsiskleidžia Jėzuje.

Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę.
Ši formuluotė iliustruoja bendrą principą, pagal kurį sudarytos šešios antitezės. Teisumas yra labai turtinga biblinė sąvoka, ypač mėgstama Mato (Mt 1, 19; 3, 15; 5, 6. 10. 20; 6, 1. 33; 9, 13; 10, 41; 11, 19; 12, 37; 13, 17. 43. 49; 20, 4; 21, 32; 22, 28. 29. 35; 25, 37. 46; 27, 19. 24). Sąvoka „teisumas” neapsiriboja ta siaura prasme, kuri turima omenyje kalbant apie žmonių santykius, socialinį teisingumą. „Teisus” žmogus Biblijoje yra tas, kuris yra tobuloje santarvėje, darnoje, „sandoroje” su Dievu, nuostabiai protingai kuriančiu ir valdančiu visatą. Kadangi teisaus žmogaus gyvenimas atitinka Dievo valią jis tuo pačiu pasiekia laimę, – tą tikslą, kuriam yra sukurtas. Jėzus siūlo naują teisumą, naują žmogiškosios būties tobulumą. Anot jo, reikia viršyti teisumą. Kieno?

„Rašto aiškintojų”, to laikotarpio teologų, pripažintų mokytojų, rabinų, oficialiai mokiusių tikėjimo; „fariziejų”, to laikotarpio angažuotų pasauliečių, susibūrusių į uoliųjų „judėjimą”, besistengiančių be kompromisų vykdyti visus Įstatymo reikalavimus.

Kaip Jėzaus mokiniai, paprasti, beturčiai ir bemoksliai žmonės, gali lygintis su mokslininkais ir uoliais Įstatymo specialistais? Pirmieji trys Jėzaus pateikiami „viršijimo” pavyzdžiai turi pamatinę svarbą visam žmogiškajam gyvenimui:
– smurtas, prievartos santykiai tarp žmonių;
– seksualumas, jausminiai ir kūniški santykiai tarp vyrų ir moterų;
– tiesa, klausymo ir dialogo santykiai bendraujant.

Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo  teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko.

Tai pirmoji „vieta”, kur žmogus privalo viršyti save: tai žmogiškieji konfliktai, agresyvumas. Jėzus gerai pažįsta žmogaus širdį. Prieš paverčiant blogį veiksmu, neapykanta, panieka, dominavimo instinktas jau gadina žmogaus širdį. Smurtas yra ne tiktai teroristo bomba, jis glūdi jau tavyje, kai tu „pyksti” ant tų, kurie mąsto kitaip nei tu. Dievas laiduoja už tavo santykių kokybę: prieš meldžiantis reikia susitaikinti su priešininku. Tai Evangelijos radikalumas ir naujovė Senojo Įstatymo atžvilgiu.

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. <...> Taip pat buvo pasakyta: kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja.

Vyrų ir moterų santykiai yra antroji „vieta”, kur Jėzus mus kviečia „viršyti” Įstatymą. Pirmiausia pažymėtina, jog Jėzaus žodžių pateikimo forma atskleidžia vyro požiūrį, kadangi tuo laiku visuomenės viešajame gyvenime vyravo vyrai. Aišku, šiandien tą vietą reiktų skaityti, atsižvelgiant į lygias lyčių teises: „Kiekviena, kuri geidulingai žvelgia į vyrą”, „kiekviena, kuri palieka savo vyrą” ir pan.

Šiuos Jėzaus žodžius apie lytiškumą reikia perskaityti tarsi Jėzus ištartų juos tau akis į akį, nesvarbu, ar gyvenančiam santuokoje, ar celibate. Šie žodžiai paliečia tiek atvirų žaizdų, tiek sutryptų idealų, tiek neįgyvendintų svajonių, jog jiems nereikia ilgų komentarų. Kontraversijas dėl žymiosios „Mato išimties” (jei ne ištvirkavimo atveju, – gr. „porneia”) nelengva išaiškinti. Tegu kiekvienas tarsi kalaviją priima reiklų Jėzaus žodį. Mūsų gyvenamame pasaulyje Jėzaus žodžiai iš pirmo žvilgsnio tarsi eina prieš srovę, trukdydami nevaržomiems vyro ir moters santykiams. Iš tikrųjų savo širdies gelmėje suvokiame, jog šie žodžiai nubrėžia vienintelį kelią tikrajam jų išsiskleidimui, tiesa, reikalaujantį didvyriškumo. Šių žodžių nedera suprasti tik kaip juridinių nuorodų. Jėzaus siūlomas Įstatymo „viršijimas” galimas tiktai su pačiu Jėzumi, jo malone bei meile.

Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi <...>, nei žeme, <...> nei Jeruzale <...>. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.

Šis Jėzaus pamokymas atrodo labai šiuolaikiškas. Čia glūdi visa asmenų „komunikacijos” problema. Žmogiškieji santykiai iš vidaus gadinami dviveidiškumu, melu, klasta... taip pat ir viešai perduodama informacija. Jėzus kviečia mus pokalbiuose ir „dialoguose” laikytis tiesos. Nereikia ieškoti kažkokių išorinių garantijų laiduojant sakomą tiesą. Žmogaus žodis privalo būti savaime vertingas: taip, jei taip, ir ne, jei ne. Jėzus nekuria jokios naujos moralės ir nieko nenaikina. Jis iš vidaus pasiekia tai, kas yra tikrų žmogiškųjų santykių idealas.