Viešpats surengs puotą visoms tautoms (plg. Iz 25, 6)

Brangūs Broliai ir Seserys Kristuje!

Gavėnia, kurią rengiamės švęsti, yra dar viena Dievo dovana. Dievas nori padėti mums iš naujo atrasti save kaip jo sūnus bei dukteris, sukurtus ir per Kristų atnaujintus Tėvo meile Šventojoje Dvasioje.

1. Viešpats surengs puotą visoms tautoms. Šie žodžiai, iš kurių įkvėpimo semiasi šių metų laiškas gavėnios proga, skatina mus pirma apmąstyti dangiškojo Tėvo maloningą apvaizdą, apimančią visus žmones. Ji pasireiškia nuo Kūrimo veiksmo, kai „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera” (Pr 1, 31). Vėliau ji patvirtinama ypatingais santykiais su Izraelio tauta, kurią Dievas pasirinko kaip savo tautą išganymo darbui pradėti. Galiausiai per Jėzų Kristų ši maloningoji apvaizda pasiekia pilnatvę: per jį Abraomo palaiminimas atiteko visoms tautoms, ir mes tikėjimu gauname pažadėtąją Dvasią (plg. Gal 3, 14).

Gavėnia yra tinkamas laikas nuoširdžiai padėkoti už įstabius darbus, kuriuos jis padarė žmonių labui visais istorijos tarpsniais ir ypač per Atpirkimą, kai nepagailėjo nė savo Sūnaus (plg. Rom 8, 32).

Dievo išganomojo buvimo žmogiškosios patirties tėkmėje atradimas skatina mus atsiversti. Tai leidžia mums pajusti, jog esame mylimi Dievo, ir akina jį šlovinti bei aukštinti. Kartu su šventuoju Pauliumi kartojame: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje” (Ef 1, 3 – 4). Pats Dievas kviečia mus leistis atgailos bei vidinio apsivalymo kelionėn, kad atnaujintume savo tikėjimą. Jis mus nepaliaujamai šaukia pas save ir visada, kai pralaimime nuodėmei, parodo kelią atgal į savo namus, kur vėl atrandame tą nepakartojamą dėmesingumą, kuriuo jis mus apgaubė Kristuje. Taigi dėl meilės, kurią mums rodo Tėvas, patirties mūsų širdis užlieja dėkingumas.

2. Gavėnios kelionė rengia mus Kristaus Velykų šventimui, mūsų išganymo slėpiniui. Puota, kurią Viešpats kartu su savo mokiniais švenčia Didįjį ketvirtadienį, atnašaudamas save duonos ir vyno pavidalais, yra šio slėpinio nujautimas. Eucharistijoje, kaip rašiau apaštališkajame laiške Dies Domini, „prisikėlęs Viešpats tampa realiai, substanciškai bei nuolatinai esantis <…>, ir gyvybės Duona aukojama kaip būsimosios šlovės laidas” (39).

Pokylis yra džiaugsmo ženklas, nes atskleidžia stiprią visų dalyvaujančių bendrystę. Todėl Eucharistija įgyvendina pranašo Izaijo išpranašautąjį pokylį visoms tautoms (plg. Iz 25, 6) ir pasižymi neatsiejama eschatologine verte. Per tikėjimą žinome, jog Velykų slėpinys jau atliktas Kristuje; tačiau jis dar turėtų būti visiškai iki galo įgyvendintas kiekviename iš mūsų. Savo mirtimi ir prisikėlimu Dievo Sūnus dovanojo mums amžinąjį gyvenimą, kuris prasideda čia, žemėje, tačiau galutinai realizuotas bus amžinosiose dangaus Velykose. Daugelis mūsų brolių ir seserų gali pakelti savo vargus, nepatogumus ir ligas tiktai dėl to, jog yra tikri, kad bus pakviesti į amžinąjį dangaus pokylį. Tad gavėnia skatina neapsiriboti dabartimi, istorija, šio pasaulio horizontu ir kreipia mūsų žvilgsnį į Švenčiausiąją Trejybę.

Palaiminimas, kurį gauname Kristuje, sugriauna mums laiko sienas ir atveria vartus į galutinį dalyvavimą Dievo gyvenime. „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį” (Apr 19, 9): mums nevalia užmiršti, kad šis pokylis – kuriam už akių užbėgama Eucharistijos sakramentu – yra galutinis mūsų gyvenimo tikslas. Kristus iškovojo mums ne tik naują orumą mūsų žemiškajame gyvenime, bet visų pirma naują Dievo vaikų, pašauktų dalytis su juo amžinuoju gyvenimu, orumą. Gavėnia kviečia mus nugalėti pagundą laikyti šio pasaulio tikrovę galutine bei akina pripažinti, kad „mūsų tėvynė danguje” (Fil 3, 20).

3. Apmąstydami šį įstabų kvietimą, kurį Tėvas į mus kreipia per Kristų, negalime nepajusti Tėvo meilės mums. Šie pasirengimo Didžiajam 2000 metų jubiliejui metai skirti padėti mums atnaujinti suvokimą, kad Dievas yra Tėvas, kuris per savo mylimąjį Sūnų dalijasi su mumis savo gyvenimu. Per išganymo istoriją, kurią jis vykdo su mumis ir mums, išmokstame su nauju įkarščiu gyventi meile (plg. 1 Jn 4, 10 ir toliau) – teologine dorybe, kurią savo apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente raginau giliau tyrinėti 1999 metais.

Tėvo meilės patirtis skatina krikščionis atiduoti save kitiems, paklūstant tarnavimo bei solidarumo logikai, atveriančiai juos jų broliams bei seserims. Arenos, kuriose Bažnyčia per amžius žodžiais ir darbais liudijo Dievo meilę, yra neaprėpiamos. Tačiau ir šiandien prieš mūsų akis milžiniškos sritys, kuriose Dievo meilė turėtų būti liudijama krikščionių darbais. Konkretaus ir tinkamo atsako laukia naujos skurdo formos bei didieji klausimai, neduodantys ramybės daugybei širdžių. Tie, kurie yra vieniši, išstumti iš visuomenės, alkani, smurto aukos, tie, kur yra praradę viltį, turėtų galėti per Bažnyčios meilės kupiną rūpinimąsi patirti švelnumą dangiškojo Tėvo, kuris, trokšdamas pripildyti savo palaiminimais kiekvieną, nuo pat pasaulio pradžios neužmiršo nė vieno žmogaus.

4. Jei gyvensime nukreipę akis į Tėvą, gavėnia taps nepakartojamu artimo meilės, pasireiškiančios dvasiniais ir kūniškais gailestingumo darbais, laiku. Mintis ypač kreipiame į tuos, kurie yra pašalinti iš kasdienio vartojimo pokylio. Daug yra tokių, kurie, kaip Lozorius, beldžiasi į visuomenės duris; tai visi tie, kuriems neprieinama pažangos atnešta materialinė nauda. Yra tokių nepaliaujamo vargo paženklintų situacijų, kurios negali nesukrėsti krikščionių sąžinės ir nepriminti jiems, kaip individui ir bendruomenei, pareigos imtis tokių problemų.

Ne tik individai turi progą parodyti savo pasirengimą kviesti vargšus dalytis savo gerove. Tarptautinėms institucijoms, nacionalinėms vyriausybėms bei centrams, kontroliuojantiems pasaulio ekonomiką, irgi privalu imtis drąsių planų bei projektų, siekiant garantuoti teisingesnį dalijimąsi žemės gėrybėmis tiek atskirose šalyse, tiek tarptautinių santykių plotmėje.

5. Brangūs Broliai ir Seserys! Gavėnios kelionės pradžioje šiuo laišku norėčiau padrąsinti jus atsivertimo kelyje, vedančiame į vis gilesnį gerumo, kurį Dievas laiko mums parengęs, pažinimą. Tegu Marija, gailestingumo Motina, palaiko mus šiame kelyje! Ji pirmoji sužinojo Tėvo meilės planą ir jam pritarė; ji tikėjo ir ji yra „labiausiai palaiminta iš visų moterų” (Lk 1, 42). Ji buvo paklusni kančiose ir dėl to pirmoji gavo Dievo vaikų šlovės dalį.

Tegu Marija mus stiprina savo buvimu; tegu ji būna „patikimas vilties ženklas” (Lumen gentium, 68) ir užtaria mus pas Dievą, kad ant mūsų vėl būtų išlietas dieviškasis gailestingumas!
 

Vatikanas, 1998 spalio 15-oji

Jonas Paulius II