13-ojo Popiežiškosios šeimos tarybos visuotinio susirinkimo baigiamasis dokumentas

1997 m. sausio 22 – 25 d. Vatikane vyko 13-asis Popiežiškosios šeimos tarybos visuotinis susirinkimas,
kuriame svarstyta tema „Išsiskyrusiųjų ir vėl susituokusiųjų pastoracija”. Dalyviai aptarė Bažnyčiai
nerimą keliančias problemas, susijusias su skyrybų reiškiniu, tapusiu jau tikra socialine nelaime.
Susirinkimas užbaigė savo darbą paskelbdamas šiuos pasiūlymus.

Rekomendacijos

Norėtume išreikšti savo tikėjimą Santuokos sakramentu – vyro ir moters, pakrikštytų Kristuje, sąjunga, skirta žmonių giminei pratęsti ir vaikams auklėti (plg. Gaudium et spes, 48).

Pabrėžiame, kad Santuokos sakramentas yra turtas pačioms poroms, visuomenei ir Bažnyčiai. Norintiems stiprinti savo meilę patvarumu bei ištikimybe padedant Dievui, laiminančiam jų sąjungą, tai taip pat reiškia vilties ženklinamą brendimo procesą. Tokia tikrovė naudinga ir visoms kitoms poroms.

Daugelyje šalių skyrybos tapo tikra socialine nelaime (plg. Gaudium et spes, 47). Statistikos duomenys rodo, kad nepaliaujamai daugėja santuokinių nesėkmių net tarp tų, kurie buvo suvienyti Santuokos sakramentu. Šis nerimą keliantis reiškinys verčia atkreipti dėmesį į daugelį jo priežasčių, tarp kurių derėtų paminėti valstybės rūpinimosi santuokos bei šeimos patvarumu stoką, permisyvius skyrybų įstatymus, neigiamą žiniasklaidos bei tarptautinių organizacijų įtaką ir nepakankamą tikinčiųjų krikščioniškąjį ugdymą.

Šios kliūtys yra šiandienos žmonių, ypač tų, kurie mato, kaip sklaidosi jų santuokinės meilės planai, kančių šaltinis.

Bažnyčia yra itin jautri savo narių sielvartui: džiaugdamasi su besidžiaugiančiais, ji verkia su verkiančiais (plg. Rom 12, 15).

Kreipdamasis į mus per mūsų visuotinį susirinkimą, Šventasis Tėvas aiškiai pabrėžė: „Tegu šie vyrai ir moterys žino, kad Bažnyčia juos myli, kad ji nėra nuo jų toli ir kenčia dėl jų padėties. Išsiskyrusieji ir vėl susituokusieji lieka jos nariais, nes yra priėmę Krikšto sakramentą bei išlaiko savo krikščioniškąjį tikėjimą” (Kreipimasis į Popiežiškąją šeimos tarybą, 1997 sausio 24, 2; L’Osservatore Romano, English edition, 1997 vasario 5, p. 4).
Todėl ganytojai turėtų rūpintis tais, kurie kenčia dėl skyrybų padarinių, ypač vaikais. Jiems turėtų rūpėti kiekvienas, ir, vadovaudamiesi nuolatinės dermės su santuokos bei šeimos tiesa dvasia, jie turėtų mėginti numalšinti žaizdą, padarytą šiam Kristaus sandoros su Bažnyčia ženklui.
Sykiu Katalikų Bažnyčia negali nei likti abejinga tokių situacijų gausėjimo tendencijai, nei pasiduoti papročiui, kylančiam iš mąstysenos, atmetančios santuoką kaip išskirtinį neišardomą įsipareigojimą, nei pritarti kam nors, kas žemina pačią santuokos prigimtį.

Be to, Bažnyčia nepasitenkina klaidų smerkimu, bet sutinkamai su nuolatiniu jos Magisteriumo mokymu, vėl patvirtintu ypač dokumente Familiaris consortio (83, 84), nori visomis priemonėmis padėti vietinėms bendruomenėms teikti paramą gyvenantiems tokio pobūdžio aplinkybėmis.

Dėl šios priežasties Popiežiškosios šeimos tarybos visuotiniame susirinkime pateikiame šiuos pasiūlymus vyskupams – kaip tiems, kurie prižiūri santuokos pastraciją, – ir drauge jų atitinkamoms bendruomenėms. Jie bus naudingi plėtojant konkrečias pastoracines gaires bei pritaikant jas atskiroms situacijoms.

Mes taip pat kviečiame visus Bažnyčios vadovus skirti ypatingų pastangų asmenims, kenčiantiems dėl skyrybų skausmingų padarinių, neišleidžiant iš akių:

– visos bendruomenės solidarumo;
– gailestingumo dorybės, gerbiančios santuokos tiesą, svarbos;
– pasitikėjimo Dievo įsakymais bei Bažnyčios potvarkiais, kuriais su meile ginama santuoka bei šeima;
– dvasios, kurią gaivina viltis.

Šios ypatingos pastangos suponuoja deramą kunigų bei pasauliečių, susijusių su šeimų pastoracija, ugdymą. Pirmutinis Bažnyčios meilės ženklas yra tai, jog ji negali leisti tylomis apeiti tokią nerimą keliančią situaciją (plg. Familiaris consortio, 84).

Norėdami padėti iš naujo atrasti krikščioniškosios santuokos bei santuokinio gyvenimo vertę bei prasmę, siūlome vadovautis trimis tikslais ir imtis atitinkamų pastoracinio pobūdžio priemonių.

Pirmasis tikslas – ištikimybė

Visa krikščionių bendruomenė turėtų plėtoti ištikimybės Santuokos sakramentui palaikymo būdus nuolatos įsipareigodama:

– rūpintis pasirengimu Santuokos sakramentui bei jo šventimu;
– akcentuoti katechezės apie santuokinio bei šeimyninio gyvenimo vertę ir prasmę svarbą;
– vadovauti šeimos nariams kasdieniame gyvenime (šeimos pastoracija, sakramentinio gyvenimo praktikavimas, krikščioniškas vaikų auklėjimas, šeimos sąjūdžiai ir t.t.);
– drąsinti vienišas atsiskyrusias ar išsiskyrusias poras bei padėti joms išlikti ištikimoms savo santuokos pareigoms;
– rengti vyskupiškąjį šeimos pastoracijos Vadovą (plg. Familiaris consortio, 66), kur tai dar nėra padaryta;
– rengti dvasininkus, ypač nuodėmklausius, kad jie ugdytų sąžines pagal Dievo ir Bažnyčios įstatymus, susijusius su santuoka ir šeimos gyvenimu;
– skatinti pastoracijos darbuotojų ugdymą doktrinos aspektu;
– skatinti liturgines maldas už tuos, kurie savo santuokoje išgyvena sunkumus;
–platinti brošiūras, nurodančias išsiskyrusiųjų ir vėl susituokusiųjų pastoracijos gaires.

Antrasis tikslas – parama sunkumus išgyvenančioms šeimoms

Ganytojai turėtų primygtinai skatinti tėvus remti savo susituokusius vaikus dėl priimto Santuokos sakramento, brolius ir seseris – apgaubti porą savo broliškais bei seseriškais jausmais, draugus – padėti savo draugams.

Be to, atsiskyrusiųjų ir išsiskyrusiųjų vaikams privalu skirti – pirmiausia katechezėje – ypatingą dėmesį.

Pastoracinę pagalbą taip pat reikėtų teikti tiems, kurie kreipiasi ar galėtų kreiptis į bažnytinį teismą. Jiems reikėtų padėti pasverti tai, kad jų santuoka gali būti pripažinta negaliojančia.

Nevalia užmiršti, jog santuokiniai sunkumai dažnai gali virsti tragedija, jei pora netrokšta ar neturi galimybės kuo skubiau kam nors (kunigui ar kompetentingam pasauliečiui) išsipasakoti, kad jai būtų galima padėti įveikti šias problemas.

Bet kuriuo atveju susitaikymo labui reikėtų padaryti viską, kas įmanoma.

Trečiasis tikslas – dvasinis vadovavimas

Išsiskyrusiems krikščionims sudarius civilinę sąjungą, Bažnyčia, ištikima mūsų Viešpaties mokymui (plg. Mk 10, 2 – 9), privalo susilaikyti nuo bet kurių viešų ar privačių ženklų, kuriuos būtų galima aiškinti kaip įteisinančius naująją sąjungą.

Dažnai pastebima, kad ankstesnės nesėkmės patirtis gali sužadinti poreikį prašyti Dievą pasigailėjimo ir išganymo. Vėl susituokusiai porai esmingai svarbu teikti pirmenybę savo padėties sutvarkymui regimoje bažnytinėje bendruomenėje ir, skatinant troškimą atsakyti į Dievo meilę, rengtis pašalinti visokią netvarką. Tačiau atsivertimas gali ir turi prasidėti tuoj pat jau tokioje egzistencinėje padėtyje, kurioje jie yra.

Pastoracinės gairės

Kaip santuokinio ženklo liudytojas bei sergėtojas, vyskupas, trokšdamas vesti jam patikėtuosius į išganymą ir tikrąją laimę, drauge su juo dirbančiais kunigais neužmirš:

a) reikšti Bažnyčios tikėjimą Santuokos sakramentu ir priminti nuorodas, padedančias jam vaisingai pasirengti ir jį švęsti;
b) liudyti Bažnyčios skausmą dėl santuokinės nesėkmės, ypač dėl jos padarinių vaikams;
c) raginti išsiskyrusiuosius, kurie buvo palikti vieni, būti ištikimus savo Santuokos sakramentui (plg. Familiaris consortio, 83) ir padėti jiems siekti šio tikslo;
d) kviesti išsiskyrusiuosius, kurie yra sudarę naują sąjungą:

– įžvelgti savo netvarkingą padėtį, susijusią su nuodėmės būkle, ir prašyti Dievą tikrojo atsivertimo malonės;
– laikytis elementarių teisingumo reikalavimų savo sutuoktinio sakramente bei savo vaikų atžvilgiu;
– suvokti savo atsakomybę šiose sąjungose;
– nedelsiant pradėti eiti Kristaus link, kuris vienas gali padaryti galą tokiai padėčiai: per tikėjimo dialogą su naujuoju partneriu siekiant drauge artintis prie Krikšto reikalaujamo atsivertimo, ypač per maldą ir dalyvavimą liturginiame šventime, tačiau neužmirštant, kad tokia pora negali priimti Atgailos ar Eucharistijos sakramentų, nes yra išsiskyrę ir vėl susituokę;

e) padėti krikščionių bendruomenei geriau suvokti eucharistinio pamaldumo – Švenčiausiojo Sakramento lankymo, dvasinės komunijos, Eucharistijos garbinimo – svarbą;
f) raginti apmąstyti nuodėmės prasmę, padedant tikintiesiems geriau suprasti Susitaikinimo sakramentą;
g) skatinti teisingą atgailos bei dvasinio gydymo sampratą, taip pat apimančią atleidimą, atitaisymą ir veiksmingą įsipareigojimą tarnauti artimui.