III gavėnios sekmadienis (A)
Jn 4, 5– 42

Gavėnios ir Velykų laikotarpiu Jono evangelijai, kuri neturi „savo” metų liturginiame ABC cikle, tenka ypatinga vieta. Šiandieniniame skaitinyje ir dviejų tolesnių sekmadienių skaitiniuose pateikiami tarpusavyje susiję ilgi pasakojimai apie samarietę moterį, neregį nuo gimimo ir Lozorių; apimtimi juos pranoksta gal tik šeštojo skyriaus mokymas apie Gyvybės duoną. Visi trys pasakojimai nukreipti į vieną tikslą: tai keliai į tikėjimą Jėzumi. Šią pagrindinę temą šiandieninėje perikopėje lydi keletas šalutinių temų.

Moteris. Mokiniai stebėjosi, kad jis „šnekučiuoja su moterimi” (4, 27). Argi tai buvo taip negirdėta? Evangelistas Jonas mini ne tik Jėzaus santykį su Motina, jis pasakoja apie Jėzaus lankymąsi Betanijoje pas Mariją ir Mortą, aprašo, kaip Marija patepė jį kvepalais (11, 1–5), o prisikėlęs Jėzus pirmiausia jai pasirodė. Mokiniai veikiau stebisi, kad jis bendrauja su svetima moterimi, diskutuoja su ja tikėjimo dalykus. 27 eilutę galima būtų ir taip išversti: Ką su ja diskutuoji?

„Ekumenizmas”. Samariečiai išpažįsta reformuotą tikėjimą. Tikėjimas tuo pačiu Dievu pagal tą patį Šventąjį Raštą skiriasi tik liturgija ir aukos samprata. Panašiai kaip po Tridento Susirinkimo – pagal skirtumus buvo brėžiamos teisingo tikėjimo ribos.

Jėzus šiai „reformatei” moteriai aiškina, užmezgęs su ja „ekumeninį dialogą”: išganymas ateina iš žydų. Jie pagal Raštą turi pagrindo Jeruzalę ir Šventyklą laikyti religinės praktikos centru labiau negu samariečiai šventyklą ant Garizimo kalno. Tačiau ateitis priklauso ne tiems skirtumams, bet Dievo garbinimui dvasia ir tiesa. Svarbiausia ne liturgijos formos, bet Jėzaus aukos esmė.

Jėzus prašė samarietės vandens. Neprošal, jei mes iš kitų konfesijų ko nors prašome savo tikėjimo augimui: iš evangelikų mokomės vertinti Dievo žodį, iš ortodoksų – liturgijos ir maldingumo.

„Išsiskyrusiųjų” tema. Vargu bau penki moters vyrai buvo mirę įkandin vienas kito. Veikiau ji bus gavusi penkis skyrybų raštus. Su penktuoju vyru ji veikiausiai nebuvo išsiskyrusi, tiesiog išėjusi nuo jo pas kitą: „ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras”. Gal ta moteris – vyrų medžiotoja? Viena aišku, ji neturėjo gero vardo ir žmonės jos vengė. Todėl vandens semtis ėjo ne drauge su kitomis moterimis rytą ar vakare, bet viena vidudienį. Štai su šia moterimi Jėzus leidžiasi į kalbas religinėmis temomis. Ar tai nėra kažkas panašaus į communicatio in sacris? Jis jai apsireiškia kaip Mesijas, leidžia, kad iš jos sklistų liudijimas apie jį. Tai dar vienas papiktinimo šaltinis „tikratikių” akyse.

Katechezė. Ši moteris taiko gana rafinuotą katechetinį metodą. Kaip atspirties tašką pateikia savo pačios toli gražu ne pavyzdingą gyvenimą. „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi” (4, 29). Tuomet ji kviečia asmeniniam patyrimui: „Ar tik jis nebus Mesijas?” Jėzaus katechezė taip pat pavyzdinė. Jis pradeda nuo vandens ir troškulio, kasdienio gyvenimo dalykų, pasinaudoja moters suglumimu, kad vestų ją prie gyvojo vandens, teikiančio amžinąjį gyvenimą. Jėzus krikštys jus Šventąja Dvasia (Jn 1, 33).

Žinoma, moteris dar negali iš karto suvokti visos žodžio gelmės; ji atsivers jai vėliau. Mes taip pat mokome savo vaikus tokių maldų, pvz. Tikiu, žodžių, kurių prasmę jie suvokia tik vėliau. Vis dėlto tokios gatavos maldų formulės yra prasmingos.

Tikėjimas. Kaip minėjome anksčiau, pagrindinis perikopės taikinys yra tikėjimas. Jis tris kartus paminėtas kaip susitikimo sėkmės rezultatas. „Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų. <...> Jis iš tiesų yra pasaulio išganytojas”. Nors kalbama apie tikėjimo turinio dalykus – apie Kristų, Mesiją Žmogaus Sūnų, tačiau čia nesiekiama kristologinės gelmės. Čia svarbiausia ištarti taip Jėzui, kaip Asmeniui, kaip Tu, kalbama apie mokinio atsidavimą Mokytojui ir Viešpačiui. Tikėti reiškia aš tikiu Tavimi.

Šiandien Bažnyčioje nemažai diskutuojama šalutinėmis temomis. Teišlieka tarp mūsų gyva toji pagrindinė – tikėjimo tema!
Parengta pagal kun. dr. Karl Schuler