IV gavėnios sekmadienis (A)
Jn 9, 1 – 41
 

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.

Skirtingai nuo kitų stebuklų šį kartą Jėzus neprašomas pagalbos. Jis pats asmeniškai imasi iniciatyvos – Jėzus pamatė. Tai gali tapti paspirtimi mano maldai: Jėzus mato mano išbandymus.

Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats, ar jo tėvai, – kad gimė neregys?” Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!”

Klausimas, kurį užduoda mokiniai, yra tas pats, ko visais laikais klausiame mes. Blogio akivaizdoje ieškome „paaiškinimo”, norime surasti „kaltininką”. Senovėje žmonės pasitenkindavo kiek supaprastinta teorija: blogis kyla iš nuodėmės. Jėzus atsisako šitaip kelti klausimą. Jis nepateikia jokio kito „paaiškinimo”: blogis lieka nepriimtinas ir nepateisinamas. Vienintelė normali, žmogiška reakcija yra stengtis ir kiek įmanoma darbuotis, kad būtų sulaikytas blogis. Grumtynės su kančia nėra veltui, jos nėra pasmerktos pralaimėjimui; Jėzus atskleidžia, kad šią kovą kovoja pats Dievas. Štai kodėl Jėzus sakosi esąs atsiųstas. Kas jį siuntė? Iš kur jis, tasai Jėzus, ateina?

Šis klausimas yra tuo svarbus, nes paviršiniu žvilgsniu Jėzus susilauks tokio pat galo kaip ir visas pasaulis. Jis žino, kad jam teks mirti, kad „ateina naktis”, kad jis privalo veikti „kol pasaulyje”. Šią mirtį Jėzus numato iš savo priešininkų neapykantos (Jn 7, 19. 32. 44. – 8, 59), tai bus regima blogio pergalė, nakties pergalė (Jn 13, 30). Tačiau tamsa negali užgožti šviesos (Jn 1, 5 – 9). Ačiū tau, Jėzau, kuris apšvieti mūsų naktį!

Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregiui akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje”. (Išvertus „Siloamas” reiškia: „Siųstasis”.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.

Tai konkretus tiesioginio liudytojo pasakojimas. Senovėje manyta, jog kai kurių asmenų seilės turėjo gydomąją galią. Tačiau, negana to, čia mes dar kartą susiduriame su Jono kaip simbolių ir sakramentų teologo genijumi. Aklas nuo gimimo žmogus, žvelgiant anapus konkretaus asmeninio atvejo, yra naktyje panirusios žmonijos simbolis, kai žmonija nepažino Jėzaus, o jos kentėjimai atrodė esą beprasmiai; Siloamo tvenkinys – realus vandens telkinys Jeruzalės kvartale, iš tikro simbolizuoja Krikštą, kuris nuplauna ir apšviečia.

Teologą Joną domina visų pirma ne tasai stebuklingas įvykis, kurį jis santūriai atpasakoja trimis eilutėmis, o simbolinis ženklas: Jėzus per Siloamo tvenkinio įvaizdį čia kalba apie save patį. „Siloamas” hebrajiškai reiškia „Siųstasis”. Kieno siųstasis? Dėl šio pasiųstojo Jėzaus kyla klausimų, abejonių, prieštaravimų. Nė vienas žmogus niekada nėra sukėlęs tiek klausimų.

Koks jo likimas? Tuoj po neregio pagydymo stebuklo Jėzus pradingsta iš akiračio. Tačiau per visą keistą „tardymo procesą” apie Jį bus kalbama už akių per žmogų, patyrusį Jėzaus gerumą. Susiduriame su keturiais vienas po kito einančiais apklausinėjimais, iš kurių matyti tolydžio augantis priešiškumas. Tačiau galiausiai pats Jėzus vėl įsikiša pateikdamas teismo nuosprendį savo priešininkams.

Pirmasis apklausinėjimas: Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?” <...> Jie vėl klausė: „Kur jisai?” Šis atsakė: „Nežinau”.

Pirmąją apklausą atlieka kaimynai. Kas įvyko? Kaip tai įvyko? Kas tai padarė? Kol kas čia tik natūralus simpatizuojantis smalsumas. Ir šiandien daugybė žmonių domisi Jėzumi tik tiek. Jie nenori komplikuoti savo gyvenimo ir neina toliau. O dėl paties aklojo, iš čia matome, kad jis dar nieko nežino apie Jėzų, tiktai, kad jo vardas „Jėzus”.

Antrasis apklausinėjimas: Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. <...> Šis atsakė: „Jis pranašas”.

Jėzaus atžvilgiu nuomonės pasidalija: kai kurie „už”, kiti „prieš” jį. Klausinėjamas geros valios žmogus iš lėto daro pažangą. Beje, priekin jį verčia žengti jo kamantinėtojų priekabiavimas. Dabar jis jau teigia: „Jis pranašas”. Viešpatie, padėk mums daryti pažangą tikėjime!

Trečiasis apklausinėjimas: Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. <...> Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos.

Štai dar viena nuostata Jėzaus atžvilgiu. Tai išsisukinėjimas. Atsisakoma kompromituojančių klausimų. Ar aš nepriklausau šiai kategorijai? Ko tik nepadarome, kad išvengtume nemalonių istorijų!

Ketvirtasis apklausinėjimas: Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį <...>. Ir išvarė jį lauk.

Fariziejai pasinėrę savo sistemoje. Jie žino! Tai jų kartojamas žodis, išreiškiantis jų pasitenkinimą savimi. Remdamiesi savo tradicija jie atsisako evoliucionuoti. Priimti naujieną žmogaus, laužančio šabą, – tai kėsintis sugriauti jų doktrinos sistemą. Taigi jie paneigia akivaizdybę. Taip jie padaro vienintelę nuodėmę, apie kurią kalbama Jono evangelijoje: tai yra atsisako tikėjimo, savo noru lieka netikintys, užmerkia akis prieš Jėzaus slėpinį. Atkreipkime dėmesį, kaip subtiliai vartojamas veiksmažodis žinoti, išreiškiantis tiek atsivėrimą tikėjimui, tiek užsiblokavimą netikėjime. 1) Tėvai „žino”, kad tai jų sūnus, tačiau, bijodami susikompromituoti, nenori „žinoti”, kas atvėrė jam akis (9, 20–21). 2) Fariziejai „žino”, kad Jėzus yra nusidėjėlis, taip pat jie „žino”, ką Dievas kalbėjo Mozei, tačiau jie nenori „žinoti” iš kur atėjo Jėzus (9, 24–29). 3) Aklas gimusis „nežino”, kur išėjo Jėzus, „nežino”, ar jis nusidėjėlis, tačiau jis „žino”, kad yra išgydytas ir kad „žino”, jog Dievas neišklauso nusidėjėlių (9, 12. 25–31). Ar mes ieškome tiesos, ar esame užsiblokavę savo žinojime? Ar trokštame labiau pažinti ir praregėti?

Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk <...>. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!”, ir parpuolęs pagarbino jį.

Fariziejai lieka netikintys, tuo tarpu aklasis nepaliaujamai daro pažangą tikėjime. Atkreipkime dėmesį – šis tikėjimas pasiekia viršūnę tik paties Jėzaus iniciatyvos ir asmeninio klausimo dėka. Visi iki tol užduoti jo priešininkų klausimai vertė jį žengti į priekį, tačiau tikrasis tikėjimo išpažinimas įvyksta tik asmeniškai susitikus su Jėzumi. Ar mūsų tikėjimo pažangos eiga panaši į ano aklojo? Pradžioje jis kalbėjo apie: „žmogų, vardu Jėzus” (9, 11). Vėliau  sako, kad tai „pranašas” (9, 17), po to – kad „žmogus, atėjęs nuo Dievo” (9, 33), o galiausiai – kad tai „Žmogaus Sūnus” (9, 35) ir „Viešpats” (9, 38). Štai kuo atsilygina Dievas. Vargšas nelaimingasis rado vienintelę tikrą laimę. Aklas gimęs, nesulaukęs kaimynų pagalbos, nepalaikytas tėvų, išvytas iš sinagogos kaip raupsuotasis, jis randa tikėjimo džiaugsmą.

Jėzus prabilo: „ Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo <...>. Bet štai jūs sakote: ‘Mes ne akli!’ – Taigi jūs kalti”.

Situacija visiškai apsiverčia. „Nuodėmė” ne ten, kur ją įžvelgė fariziejai, niekinę nešvarų nusidėjėlį, paženklintą nuo gimimo. Būtent jie yra akli, vieninteliai atsisakę matyti tai, kas akivaizdžiausiai krinta į akis. Įsidėmėkime Jėzaus žodžius: ne Dievas juos pasmerkia iš išorės, bet jie patys. Teismas tik įvykdo tai, ką jie laisvai nusprendė. Tai tikėjimo atsižadėjimo nulemta absurdiška savižudybė. Jėzus sakė Nikodemui: „Kas netiki, jau yra nuteistas už tai... Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą” (Jn 3, 18–19). Jėzaus asmuo nuolat reikalauja pasirinkti. Jono evangelijoje dažni du žodžiai: „regėti” ir „tikėti”. Regimi ženklai, kurie kviečia tikėti (Jn 1, 50; 3, 36; 4, 48; 6, 26.36.40; 9, 39–41; 11, 45; 20, 8; 20, 29). Jėzus čia stipriai pabrėžia, jog fariziejai nepateisinami, nes jie regėjo ženklą: „taigi jūs kalti”.
 

Parengta pagal Noēl Quesson