Kristologinės trejybiškos pašvęstojo gyvenimo ištakos

Šventasis Tėvas pašvęstąjį gyvenimą apaštališkajame paraginime Vita consecrata pateikia kaip „Trejybės išpažinimą ir ženklą, nes Jos paslaptis dovanota Bažnyčiai kaip kiekvienos krikščioniškojo gyvenimo formos modelis ir šaltinis”. Pašvęstasis gyvenimas paaiškinamas tik visišku atsidavimu Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai: Dievas tampa viskuo; jis vienintelis gali užpildyti žmogaus buvimą ir patenkinti giliausius jo troškimus.

Paraginime apie evangelinius patarimus kalbama kaip apie Švenčiausiosios Trejybės vidinio gyvenimo išraišką (plg. VC, 21): skaistumas – tai begalinės meilės, vienijančios dieviškuosius Asmenis, išraiška; neturtas – besąlygiško atsidavimo vienas kitam išraiška; klusnumas – meilės darnos istorijoje išraiška.

Antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo įsikūnydamas prisiima žmogiškąją prigimtį, įeina į istoriją ir praskleidžia Švenčiausiosios Trejybės asmenų tapatumo ir tarpusavio ryšio paslaptį. Todėl pašvęstasis gyvenimas, „stengdamasis kuo geriausiai savyje atkurti ‘gyvenimo formą, kurią Dievo Sūnus pasirinko ateidamas į pasaulį’, „ypatingai realizuoja tą confessio Trinitatis, kuris apibūdina visą krikščioniškąjį gyvenimą, su nuostaba pripažįsta kilnią Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios grožybę ir džiugiai liudija Jo maloningą palankumą kiekvienam žmogui” (plg. VC, 16). Sūnaus besąlygiškas paklusnumas iki mirties Tėvo valiai – išganymo planui, jo išskirtinis ryšys su Tėvu ir visiškas atsidavimas jam tampa naujo gyvenimo būdo (gyvenimo, planuojamo Tėvo) pagrindas. Biblinis pašvęstojo gyvenimo kilmės pagrindas yra Jėzaus apaštalų ir mokinių bei Apaštalų darbuose aprašyta pirmoji krikščionių bendruomenė. Jėzus kai kuriuos asmenis (apaštalus ir mokinius, taip pat ir moteris) pašaukia sekti juo ypatingu būdu: ypatingu būdu susijungti su jo Asmeniu; gyventi taip kaip jis; klausyti jo žodžių, suburti bendruomenę, kurios centras yra jis; tai reiškia atsisakyti ankstesnio gyvenimo būdo. Po Kristaus prisikėlimo sekimas Kristumi įgyja naują pobūdį: istorinį Kristų pakeičia Prisikėlusiojo „dvasia”, tarpusavio broliškumas ir Evangelijos skelbimo tarnystė.

Sekti įsikūnijusiu, mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi „iš arčiau”

„Sekti Kristumi iš arčiau” – tai pašvęstojo gyvenimo svarbiausioji taisyklė ir aukščiausias įstatymas (PC, 2; KTK kan. 662; VC, 14, 80, 82 ir kt.). Sekti Kristumi yra kiekvieno pakrikštytojo pašaukimas, nes jis yra Bažnyčios – Kristaus Sužieduotinės, gyvenančios su Kristumi, dėl Kristaus ir Kristui, narys. Pašvęstasis gyvenimas yra vienas iš būdų sekti Kristumi ir turi savo specifiškumą. Visiškas savęs atidavimas Kristui, kuris tampa vieninteliu gyvenimo tikslu, yra prisiimamas viešais įžadais Bažnyčios patvirtintame institute.

„Sekimo Kristumi” pašvęstajame gyvenime turtingumas

Gali atrodyti, kad sekimas skaisčiu, neturtingu ir klusniu Kristumi yra krikščioniškojo gyvenimo sumenkinimas. Todėl pažvelkime į sekimo Kristumi svarbiausius aspektus.

1. Pašvęstasis gyvenimas visų pirma yra atsiliepimas į kvietimą, t. y. ne apsisprendimas kažką daryti, bet asmens bendravimas su Asmeniu. Tai atsiliepimas į sutikto Asmens kvietimą. Šventajame Rašte tai patvirtinti randame pakankamai pavyzdžių. Vienus (apaštalus ir kai kuriuos mokinius) Jėzus pakviečia sekti juo palikus viską, kitiems, pavyzdžiui, išvaduotam iš demono apsėstajam, liepia grįžti į savo namus (Mk 5, 19; Lk 8, 38). Tai Dievo laisvas, besąlyginis kvietimas. „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus” (Jn 15, 16). Asmuo atsiliepia ir sekimas Kristumi tampa jo gyvenimo programa. Bet tai įvyksta tik tuomet, kai šaukiamasis suvokia, kas yra tas, kuris šaukia. Tai reiškia savo gyvenime atpažinti jo meilę, leistis sužavimam jo didybės ir grožio, įtraukiamam į jo meilės „kvailystę”, kitaip tariant, visiškai pasitikint juo eiti pirmyn.

2. „Sekti Kristumi iš arčiau” – tai dažnas Bažnyčios dokumentų posakis. „Iš arčiau” jokiu būdu nereiškia didžiadvasiškiau; tai reiškia, kad pašvęstieji įsipareigoja ne vien tik sekti Kristaus dorybėmis, jausmais, bet ir jo skaistaus, klusnaus ir neturtingo išorinio gyvenimo būdu ir dėl to palieka visa kita. Jie stengiasi ir išoriškai būti panašūs į jį. Seka būtent taip kaip apaštalai ir kai kurie jo pašaukti mokiniai. Iš tikrųjų Petras, Andriejus ar Jonas sekė Jėzų „iš arčiau” nei Lozorius ar Zachiejus, kurie pasiliko namie.

3. Tačiau negalima apsiriboti vien išoriniu ar istorinio Kristaus sekimu. Kristus – gyvas asmuo, ir jį sekti reiškia apaštalų pavyzdžiu „būti su juo” (Mk 3, 14), t. y. jį pasirinkti gyvenimo draugu, savo paslaptinguoju sužadėtiniu, padaryti savo meilės ir pasiaukojimo objektu.

4. Sekti Kristumi reiškia dalyvauti jo išganomojoje misijoje, tarnauti kuriant Dievo karalystę. Tai reiškia dirbti jo mistinio Kūno – Bažnyčios labui.

5. „Sekti” reiškia judėti. Sekimas nėra kažkas statiško, tai nuolatinis veiksmas. Sekti Kristų, „kur jis beeitų” (Lk 9, 57; Apd 14, 4), tai dalytis su juo ne tik gyvenimo būdu, veikla, bet taip pat ir jo istoriniu likimu, kuris paženklintas kryžiumi ir prisikėlimu. Jo mokiniai yra kviečiami kasdien nešti kryžių, kasdien pagal gyvenimo aplinkybes sekti Kristumi. Šio sekimo galutinis tikslas – visapusiškesnis savęs atsisakymas norint tapti vis tobulesne auka ir tokiu būdu mylėti meile, suvienyta su Nukryžiuotojo meile. Bet šis Nukryžiuotasis prisikėlė: šiandien jis yra Prisikėlusysis. Jo šimteriopo atlygio pažadas jau pildosi šioje žemėje, nes sekdami Kristumi dalyvaujame Šventosios Dvasios gyvenime, o jos vaisius, ypač vidinės laisvės ir džiaugsmo, jau patiriame dabar. „Pašvęstajam gyvenimui pavesta užduotis priminti žmogumi tapusį Dievo Sūnų kaip eschatologinį tikslą, kurio visa kas siekia, spindesį, prieš kurį visa kas nublanksta, begalinį grožį, kuris vienintelis gali visiškai patenkinti žmogaus širdį (VC, 16). Pašvęstojo gyvenimo asmenys seka gyvą Kristų, dalyvauja jo paslaptyje pagal Instituto charizmą.

Pašvęsti Tėvo Tėvui

Tačiau „pašaukimo pašvęstajam gyvenimui esmė: tai iniciatyva vien tik Tėvo” (VC, 17). „Jo klausykite”, – aidi Balsas. Antra vertus, Kristaus sekimo dinamika veda prie pašvęstojo gyvenimo. Kristus – pirmasis pašvęstasis Tėvo ir Tėvui: Dievo pašvęstas visą savo gyvenimą skyrė vykdyti Tėvo valią. Pašventimo, arba konsekracijos, teologija pagilina pašvęstojo gyvenimo supratimą – pašvęstasis gyvenimas susiejamas su Švč. Trejybės paslaptimi. Ši teologija tėra tik ieškojimų pradžia, nors Bažnyčios dokumentuose ši tema ašinė. Naujasis Kanonų Teisės Kodeksas patvirtina pašvęstojo gyvenimo luomą. Ne visi lengvai priima šią teologiją galbūt todėl, kad bijo, jog vėl vienuoliai taps „aukštesniąja kasta”. Tačiau Dievas teikia savo dovanas visos bendruomenės gėriui.

Pašventimo sąvoka

Šventajame Rašte pašventimas yra visų pirma laisvas Dievo aktas, tačiau neatmetant pašventinamojo įnašo. Siaurąja prasme „pašvęsti” (konsekruoti) gali tik Dievas: Dievas per Dvasią Pašventintoją laisvai pasirenka, šaukia ir „padaro savo nuosavybe”, jį „perkelia” į savo dieviškąją sferą suvienydamas su savimi ypatingu ryšiu, kad per jį vykdytų savo planą. Šis Dievo aktas visuomet yra veiksmingas, aišku, jei šaukiamasis ištaria „taip”. Pašvęstasis priklauso vien Dievui, yra jo išskirtinė nuosavybė. Šventasis Raštas žodžio „pašvęsti” nevartoja žmogaus aktui nusakyti. Tam imami žodžiai pasižadėti, paskirti, atsiduoti, pasiaukoti ir pan. Lygiai taip pat ir Vatikano II Susirinkimo dokumentuose. Tačiau vėlesniuose dokumentuose, taip pat ir Vita consecrata žodžiu „pašvęsti” nusakomas tiek Dievo, tiek žmogaus veiksmas. Pašventimo aktas yra abipusio dialogo padarinys. Dievas nieko nepasisavina be žmogaus sutikimo, bet ir žmogus nepasišvenčia, jei Dievas nešaukia ir nepašvenčia.

Teologine prasme „pašvęsti” reiškia pašventinti, sudievinti, išskirtinai pavesti Dievo nuosavybei:

Dievui „pašvęsti” reiškia visiškai pasisavinti, paskirti sau išskirtiniu būdu, pripildyti savojo šventumo, pakviesti intymiam bendravimui, pakeisti vidų, ypač padaryti panašų į Kristų.

Žmogui „pašvęsti” reiškia leistis būti pasisavinamam, aktyviai priimti Dievo veikimą, jam atsiduoti be jokių sąlygų; tai atsiliepimas į Dievo meilę ir atsidavimą žmogui, į jo malonės veikimą žmoguje.

Niekas, ką atiduodame Dievui, nėra sugriaunama ar sunaikinama. Atvirkščiai – pagerinama, sukilninama. Pavyzdžiui, laisvės atidavimas Dievui nereiškia šios vertybės paneigimo – tai geriausias būdas išsaugoti tikrąją šios vertybės vertę: užuot vergavę savo egoizmui, renkamės paklusti Dievui, kuris yra mus mylintis Tėvas, mūsų Kūrėjas. Taip ir su kitomis vertybėmis, nes Dievas nenori nieko prarasti, ką sukūrė. Jis tik sukilnina vertybes, kurias mes jam atiduodame.

Kristus Pateptasis ir tobulas Pašvęstasis

Dokumente Esminiai Bažnyčios mokymo elementai apie pašvęstąjį gyvenimą rašoma: „Jėzuje susisumuoja visi ST pašventimai; taip pat ir naujoji Dievo tauta jame yra pašvęsta ir paslaptingai suvienyta su Juo”. „Kristus reiškia Dievo „Pateptasis”. Naujajame Testamente tvirtinama, kad Jėzus „pateptas – pašvęstas ir siųstas Tėvo” (Lk 4, 18; Mt 10, 38). Jis pats pabrėžia savo išskirtinę priklausomybę Tėvui, klusnumą jo valiai iki mirties. Iš Jėzaus kyla mokinių pašventinimas ir siuntimas į pasaulį.

Pašvęsta Bažnyčia, pašvęstas kiekvienas krikščionis

Kristus išaukštintas ir turėdamas Šventosios Dvasios pilnatvę pats tampa pašventintoju Tėvo vardu. Jis Bažnyčią padarė savo Kūnu, savo Sužieduotine, tad būtent Kristuje ir per Kristų realizuojasi Dievo Tėvo ir Naujosios Sandoros Tautos – Bažnyčios tarpusavio priklausomybė. Jame ir per jį realizuojamas Bažnyčios šventumas.

Kiekvienas krikščionis tampa šio pašventimo dalininku Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų metu. Šie sakramentai palieka nepanaikinamą ženklą, taigi pašventimas yra galutinis ir visapusiškas, ir visi yra šaukiami į šventumą.

Tačiau Bažnyčios istorija liudija, kad visais laikais Bažnyčioje buvo specialūs pašventimai paskiriant vienokią ar kitokią misiją. Yra išskiriami du skirtingi pašventimo tipai:

- sakramentiniai pašventimai: Kunigystės sakramento pašventimas. Priėmę šį pašventimą tampa pakrikštytais dvasininkais – Kristaus tarnais. Santuokos sakramento pašventimo dėka tampama pakrikštytais sutuoktiniais, liudijančiais Kristaus ir Bažnyčios vienybę.

- pašventimas Krikšto sakramento plotmėje specialiu ne sakramentiniu Dievo ir Bažnyčios aktu tų, kurie duoda vienuolinius įžadus pagal evangelinius patarimus ir tampa pašvęstojo gyvenimo pakrikštytaisiais.

Kadangi pašaukimo pašvęstajam gyvenimui esmė yra vien tik Tėvo, kviečiančio sekti Sūnaus pėdomis, iniciatyva, o šis savo ruožtu išrinktuosius kviečia intymesnei vienybei su juo, veikiant Šventajai Dvasiai pašvęstasis gyvenimas „pratęsia istorijoje ypatingą prisikėlusiojo Viešpaties buvimą” (VC, 19). Kadangi pašvęstojo gyvenimo pagrindas yra supanašėjimas su Kristumi, tai ir pašventimas yra ne kas kita, kaip dalyvavimas Kristaus pašventime. Šventoji Dvasia pašauktąjį „panašindama” su skaisčiu, neturtingu ir klusniu Kristumi, jį padaro Kristaus pašventimo dalyviu (VC, 22).

Pašventimas pagal evangelinius patarimus, remiantis Bažnyčios mokymu, yra Krikšto pašventinimo pagilinimas, nes kaip sakoma Vita consecrata „glaudi jau Krikštu pradėta vienybė su Kristumi pavirsta supanašėjimo su Juo dovana” (30). Tačiau tai yra „naujas ir specialus” pašventimas, nes „Krikštas savaime neragina laikytis celibato arba mergystės, atsisakyti nuosavybės, paklusti vyresniajam evangelinių patarimų forma” (VC, 30). Tam reikalingas naujas, specialus Dievo įsikišimas, naujas pašaukimas, nauja Šventosios Dvasios dovana. Tie, kurie daro evangelinių patarimų professio (lot. professio – viešas pareiškimas), „gauna naują ir specialų pašventimą, kuris, nors ir nebūdamas sakramentinis, įpareigoja juos – skaistumu, neturtu ir klusnumu – pasirinkti Jėzaus gyvenimo formą, kurią jis siūlo savo mokiniams”(VC, 31). Toks naujas gyvenimo būdas yra ne kas kita, kaip visiškas savo gyvenimo, visų savo galių kreipimas į Dievą, į dangaus Karalystės vertybes; „supanašėję” su skaisčiu, neturtingu ir klusniu Kristumi jie tampa beveik „sukristinti”: jie naudojasi žemiškomis gėrybėmis vien Dievo karalystei plėsti, myli vien tam, kad jų meilė „pagimdytų” Dievo vaikus, savo laisvę naudoja susivienyti su Dievo planu. Visa tai yra krikščioniškojo gyvenimo, pradėto Krikštu, pagilinimas, taigi ir Krikšto pašventimo pagilinimas. Vatikano II Susirinkimas sako, kad „vienuolinis pašventimas savo šaknis turi Krikšto pašventime ir yra jo tobulesnė išraiška” (PC, 5).

Reikia prisiminti, kad Krikštas nepadaro žmogaus nei pasauliečiu, nei kunigu, nei vienuoliu. Krikštu pašventinti tampame krikščionimis, ir šis krikščioniškasis pašaukimas gali išsirutulioti į įvairius specialius pašaukimus.  Visi šie specialieji pašaukimai vienas kitą papildo ir brandina Krikšto sakramento įdiegtus daigus. Tačiau vien Krikšto nepakanka: kam tada būtų reikalingi kiti sakramentai? Negalima sutapatinti pakrikštytojo ir pasauliečio, nes ne kiekvienas pakrikštytasis yra pasaulietis. Krikšto sakramentas yra ir pasauliečio, ir kunigo, ir pašvęstojo gyvenimo asmens pagrindas, nes Krikštas suvienija su Kristumu. Krikštas – tai krikščioniškojo gyvenimo pagrindas, tačiau nėra visas krikščioniškas gyvenimas. Krikščioniškojo gyvenimo plėtra reikalauja vėl Dievo įsikišimo, tai yra specialaus pašaukimo.

Popiežius kalba apie naują ir specialų pašventimą. Iš tikrųjų tiek Krikšto, tiek Sutvirtinimo, tiek Kunigystės pašventimai nėra neužbaigti, kad juos reikėtų pagerinti. Nauji, skirtingi pašventimai prie Krikšto pašventimo prideda kažką naują, specialų. Lygiai taip pat ir su evangelinių patarimų pašventimu, tai yra skirtingi lygmenys, ir negalime lyginti, kas daugiau ir kas mažiau pašvęstas.

Kadangi tai skirtingi pašaukimai, jie negali būti sutapatinami: jie būtini, kad visapusiškai augtų krikščioniškasis gyvenimas. Pašvęstojo gyvenimo asmenys gyvena radikaliau ne dėl to, kad yra geresni, bet kad gavo pašaukimo tokiam gyvenimui dovaną ir buvo naujai ir specialiai pašvęsti. Tai ne jų asmeninės iniciatyvos nuopelnas.

Evangelinių patarimų professio pašventimas

Pašventimo dialektikos elementai: Pašaukimas. Dievas šaukia kai kuriuos ir teikia jiems malonę atsiliepti.

Pakrikštytojo atsiliepimas: visiškas savęs paaukojimas. Jį galima apibūdinti taip:

–tai visiškas ir neatšaukiamas pasiaukojimas. Dievui besąlygiškai ir visam laikui pavedama visos žmogaus jėgos, veikimas ir galimybės;

–šio pasiaukojimo centras – Dievas, jo meilė, jo Karalystė, visa kita laikina, veikimas – tarnavimas Dievui;

–tai matomas ir turintis struktūrą pasiaukojimas – stabili gyvenimo forma. Trys įžadai – tai trigubas meilės Dievui „taip”.

Bažnyčia Kristuje laimina ir pašvenčia Dievui. Dievo ir pašauktojo susitikimas negali likti tik vidinis, nes Dievas yra matomos Bažnyčios Dievas, o tas, kuris atsiliepia ir trokšta pasiaukoti, yra pakrikštytas šios Bažnyčios narys. Taigi Bažnyčia turi aktyviai dalyvauti šiame akte. Ji tai daro būdama liudininke ir šiam aktui suteikdama veiksmingumą. Bažnyčia Instituto vyresniojo ar jo atstovo akivaizdoje, o dabar ir dalyvaujant dvasininkui, „priima” evangelinių patarimų professio Bažnyčios vardu. Bažnyčios funkcija čia dvejopa: ji priima professio Dievo vardu ir iškilmingai laimina besiaukojantįjį, tuo parodydama, kad Dievas jį pašvenčia sau amžinai. Antra vertus, Bažnyčia, vienydamasi su Kristumi, aukoja darantį evangelinių patarimų professio asmenį ir jį „paskiria” išskirtinai Dievui, jo meilės tarnystei bei meldžia jam Šventosios Dvasios ir ištvermės malonės.

Dievas pašvenčia sudarydamas meilės Sandorą. Tai abipusės meilės ir ištikimybės Sandora, kuri realizuojama gyvenant pagal Instituto charizmą.

Čia kalbėjome apie amžinąją professio. Kanonai įpareigoja bent trejus metus laikytis laikinosios professio. Tai daroma vadovaujantis išmintimi, nes asmuo turi realiai įvertinti savo galimybes gyventi tokį pasiaukojimo reikalaujantį gyvenimą. Pašventimas yra nelengvai suvokiama realybė. Ir bandymą paaiškinti, kas tai yra, pritardami vienam italų teologui, galime pavadinti vaiko švebeldžiavimu. Dar sunkiau suprasti laikinosios professio prasmę. Iš tikrųjų ir laikinoji professio turi amžinumo elementą, nes toks asmuo yra pasiryžęs amžinajai professio ir atsiduoti Dievui visiškai ir amžinai. Kita vertus, pasibaigus laikinosios professio laikui, asmuo gali laisvai palikti Institutą. Galbūt galima sakyti, kad vis dėlto laikinajai professio pilnutinę reikšmę suteikia tik amžinoji professio. Nes pats pašventimas yra visiškas ir amžinas.

Objektyvūs evangelinių patarimų professio pašventimo padariniai

Sąvoka „pašvęstas” išreiškia ir objektyvią realybę, t. y. gyvenimo būdą. Krikšto sakramento pašventinti tampame krikščionimis, galutinai ir visiškai esame įtraukiami į mistinį matomą Kristaus Kūną – Bažnyčią. Evangelinių patarimų professio padaro asmenį pašvęstojo gyvenimo krikščioniu, įtraukia į Bažnyčią suteikdama naują ir specialų titulą.

–Pašvęstojo gyvenimo krikščionis tarp kitų Bažnyčios narių – pasauliečių ir dvasininkų – visą savo gyvenimą ir išoriškai tvarko taip, kad galėtų skelbti Dievo garbę ir jo Karalystę pagal Instituto regulą.

–Gavęs naują titulą pašvęstojo gyvenimo krikščionis įtraukiamas į nematomą Kristaus Kūną: atsiranda naujas ryšys su Kristumi, nauja meilės sandora (išoriniai ženklai: drabužiai, kartais vardas).

–Pašvęstojo gyvenimo krikščionis nauju būdu dalyvauja Bažnyčios misijoje: viso pašvęstojo gyvenimo misija yra pranašiškoji, o kiekvienas Institutas turi savo specialiąją misiją.

–Pašvęstojo gyvenimo krikščionis yra kviečiamas naujam ir specialiam subjektyviam pašvęstojo gyvenimo šventumui; jam teikiamos visos reikiamos priemonės.
 

Parengė pagal J. Aubry SDB
„Teologia della vita consecrata” ir
Jono Pauliaus II posinodinį apaštališkąjį paraginimą
„Vita consecrata”
ses. Alma Vabuolaitė OFS