Salvifici doloris
 

Skaitytojams pateikiame šeštąjį (vieną iš aštuonių) šio apaštališkojo laiško skyrių. Dokumentas pasirašytas
1984 m. vasario 11 d. Ateityje ketiname paskelbti visą „Salvifici doloris” vertimą.
 

Kančios evangelija

25. Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo liudijimai perdavė Bažnyčiai ir žmonijai ypatingą Kančios evangeliją. Pats Atpirkėjas parašė šią Evangeliją visų pirma savo paties meile priimta kančia, kad žmogus „nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16). Ši kančia drauge su gyvuoju jo mokymo Žodžiu tapo turtingu šaltiniu visiems priėmusiems Jėzaus kentėjimų dalią, tiek iš pirmosios jo mokinių bei išpažinėjų kartos, tiek iš jų sekėjų praėjus šimtmečiams. Ypatinga paguoda yra pažymėti – tai taip pat tiksliai atitinka Evangeliją bei istoriją, – kad šalia Kristaus pirmutinę ir pačią aukščiausią vietą užima jo Motina – jos visas gyvenimas yra pavyzdinis Kančios evangelijos liudijimas. Marijos daugybė didžiulių kentėjimų buvo taip tarpusavyje susipynę, jog tai ne tik įrodė jos nepajudinamą tikėjimą, bet taip pat prisidėjo prie visų atpirkimo. Nuo slapto pokalbio su angelu ji pradėjo matyti savo, kaip motinos, misiją vieninteliu ir nepakartojamu būdu dalyvauti pačioje jos Sūnaus misijoje. Labai greitai šis jos suvokimas buvo patvirtintas įvykiais, lydėjusiais Jėzaus gimimą Betliejuje, ir iškilmingais senelio Simeono žodžiais, kuriais šis išpranašavo, jog jos širdį pervers aštrus kalavijas. Toliau tą patį patvirtino neramumai ir nepatogumai, patirti skubotai bėgant į Egiptą dėl žiauraus Erodo nuosprendžio.

Po jos Sūnaus slaptojo ir viešojo gyvenimo įvykių, kuriuose ji turėjo ypač jautriai dalyvauti, Kalvarijoje Marijos kančia greta Jėzaus kančios pasiekė žmogui vargiai įsivaizduojamą intensyvumą, tačiau kuris buvo slėpiningas ir antgamtiškai vaisingas pasaulio atpirkimo požiūriu. Marijos kopimas į Kalvarijos kalną ir stovėjimas kryžiaus papėdėje drauge su mylimuoju mokiniu buvo ypatingas dalijimasis atperkamąja jos Sūnaus mirtimi. Iš jo lūpų jos išgirsti žodžiai buvo iškilmingas tos Kančios evangelijos perdavimas, kad ji galėtų būti skelbiama visai tikinčiųjų bendrijai.

Būdama savo Sūnaus kančios liudininkė ir užuojauta dalyvaudama joje, Marija unikaliai prisidėjo prie Kančios evangelijos, iš anksto įkūnydama pradžioje minėtą šventojo Pauliaus frazę. Ji iš tikrųjų turi ypatingą vardą ir gali sakyti, jog „savo kūnu papildo”– ir širdyje turi tai, – „ko trūksta Kristaus vargams”.

Neprilygstamo Kristaus pavyzdžio, kuris labai aiškiai atsispindėjo jo Motinos gyvenime, šviesoje Kančios evangelija per apaštalų patirtį bei žodžius tampa neišsenkamas šaltinis vis naujoms, keičiančioms viena kitą Bažnyčios istorijoje kartoms. Kančios evangelija reiškia ne tik kančios buvimą Evangelijoje kaip vieną iš Gerosios Naujienos temų, bet taip pat apreiškia ir kančios išganingąją galią bei reikšmę Kristaus, kaip Mesijo, misijoje ir kartu Bažnyčios misijoje bei pašaukime.

Kristus nenuslėpė nuo savo klausytojų, kad reikės kentėti. Jis sakė labai aiškiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, <...> teneša savo kryžių” (Lk 9, 23); savo mokiniams jis kėlė tokius moralinius reikalavimus, kuriuos įvykdyti galima tik „savęs išsižadėjus” (plg. Lk 9, 23). Kelias į Dangaus karalystę yra „ankštas ir siauras”, Kristus supriešina jį su erdviu ir plačiu keliu, vedančiu į „pražūtį” (plg. Mt 7, 13–14).  Jis taip pat įvairiomis progomis sakė, jog jo mokiniai ir išpažinėjai bus persekiojami, o tai, kaip mes žinome, vyko ne tik pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo metais Romos imperijoje, bet ir vėlesniais istoriniais laikotarpiais įvairiose pasaulio vietose ir netgi tebevyksta mūsų laikais.

Štai keletas Kristaus mokymų šia tema: „Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus.Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę” (Lk 21, 12–19).

Kančios evangelija įvairiose vietose pirmiausia kalba paties Jėzus žodžiais apaštalams apie kentėjimą „už Kristų” ar „dėl Kristaus”. Mokytojas nenuslepia kentėjimų perspektyvos nuo mokinių ir sekėjų. Priešingai, jis atvirai ją apreiškia kartu nurodydamas antgamtinę pagalbą, lydėsiančią juos persekiojimų ir išmėginimų „dėl jo vardo” metu. Šie persekiojimai ir vargai bus taip pat ypatingas panašumo bei vienybės su Kristumi įrodymas. „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų <...>. Kadangi jūs ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. <...>‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios. <...> Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris mane yra siuntęs” (Jn 15, 18–21). „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!” (Jn 16, 33)

Šiame pirmajame Kančios evangelijos skyriuje, kuriame kalbama apie persekiojimus, būtent apie vargus, patiriamus dėl Kristaus, ypatingas padrąsinimas ir sutvirtinimas iškalbingai palaikomas Prisikėlimo. Kristus savo Prisikėlimu galutinai nugalėjo pasaulį. Tačiau kadangi Kristaus Prisikėlimas neatsiejamas nuo jo Kančios ir mirties, jis sykiu nugalėjo pasaulį savo kentėjimu. Kančia ypatingu būdu dalyvavo toje pergalėje prieš pasaulį – ji pasirodė Prisikėlimu. Prisikėlusio Kristaus kūne – rankose, kojose ir šone – kryžiaus žaizdos. Per Prisikėlimą jis parodo pergalingą kančios galią ir nori pripildyti tikrumo dėl šios galios širdis tų, kuriuos jis pasirinko apaštalais ir kuriuos jis nuolat pasirenka ir siunčia. Apaštalas Paulius sakys: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami” (2 Tim 3, 12).

26. Po pirmojo didelio Kančios evangelijos skyriaus užrašymo, istorijos raidoje keičiantis persekiojamųjų dėl Kristaus kartoms, tuo pat metu klostosi kitas didelis šios Evangelijos skyrius. Šis skyrius parašytas visų tų, kurie kenčia drauge su Kristumi vienydami savo žmogiškuosius kentėjimus su jo išganinga kančia. Šiuose žmonėse įvykdyta tai, ką pirmieji kančios ir prisikėlimo liudytojai sakė, rašė apie dalyvavimą Kristaus kentėjimuose. Todėl tuose žmonėse išsipildo Kančios evangelija ir tuo pačiu metu kiekvienas iš jų tam tikra prasme tęsia ją: jie rašo, skelbia ją pasauliui, kuriame gyvena, ir savo laiko žmonėms.

Per šimtmečius iš kartos į kartą buvo pastebėta, jog kančioje glūdi ypatinga galia ir malonė, vidujai patraukianti žmogų Kristaus artimybėn. Daugelis šventųjų, tokie kaip šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Ignacas Lojola, šios malonės dėka išgyveno gilų atsivertimą. Toks atsivertimas ne tik atskleidžia žmogui išganingąją kančios prasmę, bet visų pirma jis tampa visiškai nauju asmeniu. Jam atsiskleidžia tarsi visiškai naujas jo gyvenimo bei pašaukimo matmuo. Tai savitai patvirtina dvasinę didybę, kuri visiškai nepalyginamu būdu pranoksta žmogaus kūną. Kai šis kūnas sunkiai serga, yra visiškai neįgalus, o žmogus beveik nebegali gyventi ir veikti, akivaizdžiau iškyla vidinė branda bei dvasinė didybė kaip jaudinanti pamoka sveikiesiems.

Ši vidinė branda ir dvasinė didybė kančioje yra ypatingo atsivertimo ir bendradarbiavimo su nukryžiuoto Atpirkėjo malone rezultatas. Jis pats veikia žmogaus kentėjimuose per savo tiesos ir paguodos Dvasią. Jis tam tikra prasme perkeičia pačią dvasinio gyvenimo esmę nurodydamas kenčiančiajam vietą arti savęs, jis, vidinis mokytojas ir vadovas, apreiškia kenčiančiam broliui ar seseriai šį nuostabų tarpusavio pasikeitimą, glūdintį pačiame Atpirkimo slėpinyje. Kentėjimas savyje yra blogio patyrimas. Bet Kristus pavertė kančią tvirčiausiu pagrindu galutiniam gėriui, amžinojo Išganymo gėriui. Savo kančia ant kryžiaus Kristus pasiekė pačias blogio, nuodėmės ir mirties šaknis. Jis nugalėjo blogio autorių šėtoną ir jo nuolatinį maištą prieš Kūrėją. Kristus atveria ir pamažu atskleidžia kenčiančiam broliui ar seseriai Dievo karalystės horizontus: pasaulio, atsigręžusio į Kūrėją, laisvo nuo nuodėmės ir pastatyto ant gelbstinčios meilės galios, horizontus. Kristus lėtai, bet veiksmingai veda į šį pasaulį, į Tėvo karalystę kenčiantį žmogų tam tikra prasme per pačią jo kentėjimų šerdį. Kančia negali būti perkeista ir pakeista malone iš išorės, tai padaroma tik iš vidaus. Kristus per savo paties išganingą kančią aktyviai dalyvauja kiekvienoje žmogiškojoje kančioje ir gali veikti iš šios kančios vidaus savo tiesos ir paguodos Dvasios galia.

Tai ne viskas: dieviškasis Atpirkėjas trokšta, kad kiekvieno kenčiančiojo siela būtų persmelkta jo šventosios Motinos, kuri yra pirmutinė ir labiausiai išaukštinta iš visų atpirktųjų, širdimi. Tarsi pratęsdamas motinystę, kuri Šventosios Dvasios galia davė jam gyvybę, mirštantis Kristus suteikė Mergelei Marijai naują „dvasinę ir visuotinę”motinystę visų žmonių atžvilgiu, kad kiekvienas asmuo savo tikėjimo kelionėje drauge su ja galėtų likti susivienijęs su Jėzumi iki pat kryžiaus, ir kad kiekviena kančia šio kryžiaus pabaigoje įgytų naują gyvybę ir būtų ne žmogaus silpnybė, bet Dievo galybė.

Tačiau šis vidinis procesas ne visuomet vyksta pagal tą patį pavyzdį. Jis dažnai prasideda ir įsibėgėja labai sunkiai. Skiriasi netgi pats išeities taškas: žmonės įvairiai reaguoja į kentėjimą. Tačiau apskritai galima pasakyti, kad beveik visuomet individas pasitinka kentėjimą žmogiškai protestuodamas ir klausdamas „kodėl?” Žmogus klausia, kokia kančios prasmė ir ieško atsakymo žmogaus lygmeniu. Žinoma, jis dažnai to klausia Dievo ir Kristaus. Be to, žmogus negali nematyti, kad tasai, kuriam jis užduoda klausimą, pats kenčia ir trokšta atsakyti žmogui nuo kryžiaus, nuo savo kentėjimo šerdies. Vis dėlto dažnai prireikia nemažai laiko, kad šis atsakymas būtų suvoktas iš vidaus. Kristus į šį žmogaus klausimą apie kančios prasmę neatsako tiesiogiai ir abstrakčiai. Žmogus išgirsta gelbstintį Kristaus atsakymą pats tolydžio tapdamas Kristaus kentėjimų dalininku.

Suvokimas, ateinantis per šį pasidalijimą, per vidinį susitikimą su Mokytoju, yra savaime kažkas daugiau nei vien tiktai abstraktus atsakymas į klausimą apie kančios prasmę. Visų pirma tai – kvietimas. Tai yra pašaukimas. Kristus neaiškina abstrakčiai kančios priežasčių, bet pirmiau viso kito jis sako: „Sek paskui mane!” Ateik! Savo kentėjimais imkis dalies pasaulio gelbėjimo darbe, dalyvauk Išganyme, įvykdytame per mano kentėjimą! Per mano Kryžių. Žmogui, paėmusiam savo kryžių ir dvasiškai susivienijusiam su Kristaus kryžiumi, palaipsniui atsiskleidžia išganingoji kentėjimo prasmė. Jis randa šią prasmę ne savo žmogaus, bet Kristaus kančioje. Tačiau tuo pat metu išganingoji kančios prasmė iš Kristaus lygmens nusileidžia į žmogaus lygmenį ir tampa asmeniniu žmogaus atsaku. Būtent tuomet žmogus randa savo kančioje vidinę ramybę ir netgi dvasinį džiaugsmą.

27. Šventasis Paulius kalba apie tokį džiaugsmą Laiške kolosiečiams: „Aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus” (Kol 1, 24). Džiaugsmo šaltinis randamas nugalint kančios nenaudingumo suvokimą, kuris kartais labai giliai įsišaknijęs žmogaus kančioje. Tas suvokimas ne tik užvaldo žmogų iš vidaus, bet, atrodo, paverčia jį našta kitiems. Žmogus jaučiasi pasmerktas priimti pagalbą ir globą iš kitų ir tuo pačiu metu pats sau atrodo esąs visiškai nereikalingas. Atradus išganingą kentėjimo vienybėje su Kristumi prasmę šis depresinis pojūtis perkeičiamas. Tikėjimas, jog tampama Kristaus kančios dalyviu, atneša vidinį tikrumą, kad kenčiantysis „papildo, ko dar trūksta Kristaus vargams”; įsitikinimą, jog Atpirkimo darbo dvasiniu matmeniu jis, panašiai kaip Kristus, pasitarnauja savo brolių ir seserų Išganymui ir vykdo nepamainomą tarnystę. Kristaus Kūne, kuris be perstojo gimsta iš Atpirkėjo kryžiaus, būtent persmelktas Kristaus aukos dvasia kentėjimas yra nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių, kurios būtinos pasauliui išganyti. Kentėjimas labiau negu bet kas kitas atveria kelią malonei, perkeičiančiai žmonių sielas. Kančia labiau negu bet kas kitas žmonijos istoriją pripildo atpirkimo galios. Toje „kosminėje” kovoje tarp dvasinio gėrio ir blogio jėgų, aprašytoje Laiške efeziečiams (plg. Ef 6, 12), žmogaus kentėjimai, suvienyti su atperkamąja Kristaus kančia, yra ypatinga parama gėrio jėgoms ir atveria kelią šių išganingųjų jėgų pergalei.

Taigi Bažnyčia visuose kenčiančiuose Kristaus broliuose ir seseryse regi tarsi daugialypį jo antgamtinės galios subjektą. Kaip dažnai į juos kreipiasi Bažnyčios ganytojai ir būtent iš jų siekia pagalbos ir paramos! Kančios evangelija rašoma be paliovos. Ji nuolat kalba paradoksaliais žodžiais: dieviškosios galios versmės ištrykšta būtent iš pačios žmogiškosios silpnybės. Kristaus kančios dalininkų kentėjimuose yra ta ypatinga pasaulio Atpirkimo begalinio lobio dalelė, ir jie gali dalytis šiuo lobiu su kitais. Kuo labiau žmogus gąsdinamas nuodėme, kuo svaresnės šiandienio pasaulio nuodėmės struktūros, tuo iškalbingesnė pati žmogaus kančia. Tuo labiau Bažnyčia jaučia poreikį pasaulio išganymui pasitelkti žmogiškųjų kentėjimų vertę.