V gavėnios sekmadienis (A)
Jn 11, 1 – 45

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo.

Betanija arabiškai šiandien vadinama „El Azarieh”, tai yra Lozoriaus kaimas. Hebrajiškai „Beithaneiah” reiškia skurdo namai. Alyvų kalno vakarų šlaite, už trijų kilometrų į Rytus nuo Jeruzalės, toje pusėje, iš kur ant Jeruzalės pateka saulė, šio kalno papėdės šešėlyje driekiasi Getsemanės sodas. Betanija – tai šviesos ir bičiulystės oazė. Ten, bičiulių namuose, Jėzus jautėsi laimingas.

Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!” <...> Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.

Judriame ir nelengvame Jėzaus gyvenime Betanija buvo tarsi širdies atgaiva. Evangelijoje Jėzus dažnai vaizduojamas apgaubtas velykinės Viešpaties aureolės (monofizitinė pagunda yra regėti jame tiktai tą dieviškąją prigimtį). Šventasis Jonas, regintis Jėzuje Žodį, amžinąjį Sūnų, atskleidžia jame taip pat ir žmogų. Jis bičiuliavosi ir su moterimis, kaip nusako paprastas sakinys: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių”. Šis Jėzus netrukus „labai susijaudina” ir „pravirksta”.

Išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo <...>. „O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos”.

Lozoriaus prikėlimas yra „paskutinis” Jėzaus stebuklas, paskutinis ženklas, kurį jis duoda žydams prieš užtemstant šviesai. Tuoj pat po šio ženklo Jono evangelijoje prasideda Kančios aprašymas (Jn 11, 46–53). Eidamas į Judėją išgelbėti savo bičiulio Lozoriaus, Jėzus pasitinka savo paties mirtį. Atkreipkime dėmesį, nors Jėzus mylėjo abi savo bičiules, specialiai vėlavo susitikti su jomis. Nepaisant viso žmogiškumo jis niekuomet nesivadovauja vien tiktai jausmais, bet vykdo Tėvo valią (Jn 4, 34; 7, 18; 8, 29). Jėzus palaukia, kol Lozorius miršta. Jis atėjo ne apsaugoti nuo kančios ir gedulo, bet perkeisti šias kančias ir mirtį savo prisikėlimu. Juk pats Jėzus neišvengė mirties.

Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti”. <...> Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!”

Jėzus visuomet vadina mirtį miegu, kviesdamas mus pakeisti savo suvokimą apie šią neišvengiamą tikrovę (Mt 9, 24; Jn 11, 11). Fizinė mirtis Jėzui yra paprastas ir laikinas miegas. Kapas tampa vieta, kur ilsimasi laukiant pabudimo. Šventasis Paulius gieda: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių ir apšvies tave Kristus” (Ef 5, 14). Jėzau, padėk mums iš tikrųjų suvokti mirtyje glūdintį slėpiningą „dieviškąjį išradimą”, leidžiantį dalyvauti Tavo Gyvenime. „Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo” (1Tes 4, 14). „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis (1Kor 15, 20). Taip, Jėzus galėjo „džiaugtis” Lozoriaus mirtimi.

Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje <...>. Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį”.

Morta, kaip dauguma tų laikų žydų, tikėjo, kad prisikėlimas įvyks „paskutiniąją dieną”, laikų pabaigoje. Jėzus ją kviečia patikėti nauju dalyku – dabartiniu prisikėlimu: „Aš esu prisikėlimas”. Štai Dievo atsakymas į vienintelį rimtą žmonijos klausimą, kurį kiekvienas mūsų užduodame mirties akivaizdoje. „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas”. Mūsų tikėjimo išpažinimas yra paprastas ir trumpas. Jėzus iš Nazareto mirė ir prisikėlė. Kol sulauksime mirties, mums belieka tai „išgyventi”, tuo patikėti. Tikintis Prisikėlusiuoju žmogus negali gyventi be meilės, be vilties, be dalijimosi džiaugsmu. Jei žinotum, kad šį vakarą mirsi, kaip norėtum praleisti paskutinę dieną prieš įžengdamas į Dievo glėbį? Tikinčiojo gyvenimas yra pilnas prisikėlimo, pilnas džiaugsmo ir gyvybės.

Kas „tiki mane, neragaus mirties per amžius”. Nuo šiol tikėjimas pasitinka aną gyvenimą be mirties, paties Dievo gyvenimą.

Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją <...>. Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu.

Graikiškajame tekste, aprašydamas Mortą, Mariją ir žydus, Jonas tris kartus pavartoja žodį „klaiein”, reiškiantį garsų raudojimą. Galime numanyti Rytų verksmus ir kūkčiojimus, kuriais Rytų kraštuose raudotojos aprauda mirusiuosius. Tačiau pasakodamas apie Jėzų Jonas vartoja žodį „dakruein”, kuris reiškia tylų ašarojimą. Šis žodis nusako ašaras, riedančias Jėzaus skruostais ir antspauduojančias jo paties kančią.

Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!” <...> Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs”.

Šis ilgas pasakojimas, įžanga į Lozoriaus prikėlimą, įteigia mintį, jog tikrasis pastraipos tikslas yra ne parodyti fizinę Lozoriaus mirtį, bet atskleisti Jėzų supančių žmonių tikėjimo pažangą. Atkreipkime dėmesį, Jėzus dėkoja ne dėl įvyksiančio stebuklo, bet dėl to, kad šis stebuklas padės įtikėti netikintiesiems arba menkai tikintiems: mokiniai baiminosi eiti į Jeruzalę, kur jiems grėsė pavojus; Morta vengė atidaryti kapą, abejojo teisindamasi tuo, jog lavonas jau pradėjęs gesti; žydai atėjo į Marijos ir Mortos namus tik paraudoti.

Jėzus meldžia savo Tėvą už visus tuos, kurie nerangūs tikėti; už mane, už mus. O kas yra tikėjimas? Tai pripažinti, kad Jėzus ateina iš kitur, kad Jėzus yra pasiųstas. Ar tu tiki  tuo „iš kitur”, iš kur ateina Jėzus? Šiame Jono evangelijos pasakojime dvidešimt tris kartus minimos vis kitos vietos: iš Judėjos, į Judėją, į Betaniją, į namus, prie kapo, į Jeruzalę... Tačiau, nepaisant to judėjimo, nepaisant regimybės, kad žvilgsnį prikausto „kapas”, visa ko centras yra tasai „kitas pasaulis”, Tėvo karalystė, iš kurios atsiųstas Jėzus. Be šios „vietos” mirties problema neturi sprendimo.

Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!” <...> Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

Esminis dalykas žmogui yra ne tai, kad jis kada nors įstengtų atsikelti iš kapo, bet kad tikėdamas Jėzaus asmeniu galėtų pereiti iš mirties į gyvenimą, „įtikėti jį”.

Parengta pagal Noēl Quesson