„Aš esu Prisikėlimas” (Jn 11, 25)
 

„Tėve, pašlovink savo Sūnų” (Jn 17, 1) – štai didžioji Sūnaus malda savo Tėvui. Joje Jėzus mums apreiškia giliausią savo – mylimojo Sūnaus – Širdies troškimą. Jis prašo Tėvą pašlovinti Jį ta šlove, kurią Jis turėjo pas Tėvą dar prieš pasaulio sukūrimą (plg. Jn 17, 5), ta visiškai asmenine, intymia šlove, kuria Jis gyveno in sinu Patris (šis lotyniškas posakis į lietuvių kalbą dažniausiai verčiamas kaip „Tėvo prieglobstyje”, tačiau dar tiksliau galėtume versti „Tėvo gelmėje ar net „Tėvo įsčiose”, – vert. past.) dar „prieš” pasaulio sukūrimą, ta šlove, kuria Jis gyveno dėl Tėvo ir Tėvui, ir kuri išlieka paslėpta Tėve.

Ir ši malda Velykų naktį yra iki galo įgyvendinta. Tėvas iš naujo ir visiškai nauju būdu pasiima savo mylimąjį Sūnų: Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10, 30). Jie yra viena šlovėje, visiškoje meilės pergalėje. Mylimojo Sūnaus šlovė yra ir Tėvo šlovė. Ji sklinda iš viso, kuo Jėzus yra, taigi ir iš Jo šventojo žmogiškumo. Kad ta šlovė sklistų iš Jėzaus šventojo žmogiškumo, jai reikėjo pereiti Kryžiaus išbandymą: visą agonijos pažeminimą, nuplakimą, nukryžiavimą ir palaidojimą. Reikėjo, kad grūdas kristų žemėn ir apmirtų, idant atneštų gausių vaisių (plg. Jn 12, 24). Reikėjo, kad Jėzus būtų pažemintas, išniekintas, atmestas, pasmerktas, – ir pasmerktas aukštųjų kunigų, pasmerktas kaip piktžodžiautojas, kaip tasai, kuris išniekino Dievą, kuris nepripažino Tėvo su visa Jo garbe ir galybe didingumo. Reikėjo, kad Jėzus, kaip neturintis jokios religinės ir pilietinės teisės, būtų palaikytas kriminaliniu nusikaltėliu, o Barabas paleistas. Su Kristumi elgiamasi kaip su vergu: Jis ir tampa tobulu vergu – vergu par excellence (plg. Fil 2, 7). Jis neša Kryžių – prakeikimo ir kančios įrankį. Ir tai Jis, gražiausias iš visų žmogaus vaikų (plg. Ps 45, 3), visos mūsų kūrinijos šedevras, tai Jis nebegali turėti savo veido, tas, kuris prieš žmones užsidengia veidą (Iz 53, 3). Reikėjo, kad pats kilniausias ir tobuliausias kūnas būtų sulaužytas bei išniekintas savo Motinos akivaizdoje, savo mylimojo mokinio ir visos tautos akivaizdoje. Reikėjo, kad Jis visiems pasirodytų kaip pats vargingiausias, kaip „kirminas, o ne žmogus” (Ps 22, 7). Žvelgiant iš išorės regis visa Jame yra sugriauta, išniekinta. Jis paverstas niekiu…

Bet giliausioj Jo Širdies gelmėj visa yra sudeginta, visa paaukota Tėvui. Tai meilė, nugalinti visas nuodėmės pasekmes, visą puikybę, visas klaidingas kūniškas užgaidas. Tai Sūnaus absoliuti meilė savo mylimajam Tėvui apima ir sudegina viską. Tai toji Jėzaus meilė visiems žmonėms, kurių kaltes Jis pasiima nešti, nugali viską. Niekuomet bedugnė tarp to, kas regima iš išorės, ir tos vidinės, asmeninės tikrovės nebuvo tokia didelė, tokia stati. Ant Kryžiaus viskas pasiekia savo kraštutinumus: tiek destrukcija, tiek ir pergalinga meilė. Ir ši pergalinga Sūnaus meilė nugali tą ryškiausią žmogišką destrukciją ir netgi ja pasinaudoja, kad po ja pasislėpusi toji meilė atsiduotų kaip absoliuti dovana. Didžiausias, kruvinas ir pažemintas neturtas ant Kryžiaus slepia begalinę meilę, išgyvenamą mirties tyloje. Tai tikrasis grūdas krinta žemėn ir miršta.

Kapo slėpinys, kartu skiriantis ir jungiantis Kryžių bei Šlovę, pašventina ir išbaigia tą bedugnę tarp išorės ir pergalingos meilės giliosios tikrovės. Jėzaus dieviškasis lavonas atiduotas žemei – kaip kviečio grūdas, o Jo deganti meile siela nužengia į pragarus. Tai aukščiausias žmogaus Sūnaus gailestingumas. Ar ne tam Jis atėjo, kad išlaisvintų ir tuos, kurie pirma Jo patyrė tą galutinį nuodėmės padarinį – mirtį? Ar Adomas ir Ieva bei visi jų palikuonys, ar jie visi nelaukia Kristaus pergalės? Visi laukia savo Išganytojo, savo išlaisvintojo. Iš tiesų šis Jėzaus sielos nusileidimas į pragarus yra pirmlaikis dalyvavimas didžiojoje Prisikėlimo pergalėje, „požeminis” jos preliudas. Šis meilės ištroškusių vargšų ir Jėzaus meilės, kuri yra pergalingos ir paslėptos meilės šaltinis, susitikimas yra nepasiekiamas jokiam žmogiškam istorijos žvilgsniui; bet tikintysis savo tikėjimu tai suvokia ir jis gali sekti Avinėlį Jo išlaisvinamai meilei nusileidžiant į pragarus, jis gali išgyventi tą pirmąją „požeminę” šlovingojo Kryžiaus pergalę, jis gali žavėtis ir kontempliuoti Jėzaus Širdies meilę, negalinčią užmiršti nė vieno savojo avinėlio.

O Kristaus lavonas paslėptas Kape to paskutiniojo šabo metu. Tai mūsų Dievo lavono poilsio šabas. Šis paslėptas, atiduotas žemei Jėzaus lavonas yra saugomas kareivių bijant, kad mokiniai Jo nepasiimtų. Išoriškai žvelgiant atrodo, kad Šėtono pergalė siekia labai toli. Šėtonas manosi turįs galią Jėzaus lavonui, jis tikisi pajėgsiąs atiduoti Viešpaties kūną žemiškam suirimui. Bet kokia kaina Šėtonas siekia Jį atplėšti nuo mylimo draugo, nuo savo mokinių, nuo šventųjų moterų. Ir Tėvas leidžia, kad Jo Sūnaus lavonas būtų saugomas kareivių, vykdančių aukštųjų kunigų nurodymus.

Marija tuo tarpu budi, šį slėpinį ji išgyvena dieviškai – tikėjimu, viltimi ir meile. Ji regi žaizdą tos dieviškos Širdies, kuri nustoja plakti ir iš kurios dar teka kraujas bei vanduo, giliausiai savo širdyje ji kontempliuoja į pragarus nužengiančią Jėzaus sielą. Savąja malda Marija skubina savo mylimojo Sūnaus visiško pašlovinimo valandą.

Ir visa Izraelio tauta išgyvena šį didįjį Velykų šabą, tik aukštieji kunigai su nerimu ir baime laukia to, kas galėtų įvykti, <…> jei Jėzus Nazarietis pratęstų savo darbą. Taigi nuo Kapo, nuo mūsų žemės prasideda didysis Prisikėlimo slėpinys, Jėzaus kūno pašlovinimo slėpinys. Jėzus prisikelia šlovingai, kad pašlovintų Tėvą ir mus išgelbėtų. Ir šis Prisikėlimas prasideda be jokių liudininkų: jis pirmiausia skirtas Tėvui ir Marijai. Nors Marija nėra istorinė šio įvykio liudininkė, tačiau išgyvena Prisikėlimą savo tikėjimu, viltimi ir meile. Jei Marija ir yra angelo Gabrieliaus apreiškimo bei Kryžiaus liudininkė, bet nedalyvauja Prisikėlime, užtat išgyvena šį slėpinį dieviškai, savo širdies gelmėje. Apreiškimas mums nieko apie tai nesako, tačiau mes galime būti tikri, kad Marija negaišo laiko kaip šventosios moterys (ir ypač Marija Magdalena) ar apaštalai. Juk Prisikėlimo rytą Marija Magdalena ir šventosios moterys ieško Jėzaus ten, kur buvo mačiusios Jį palaidotą, ir atranda tik nuristą akmenį bei tuščią kapą. O apaštalai pilni baimės, užsisklendę savo liūdesyje ir skausme; jie nesugeba „sekti Avinėlį” (Apr 14, 4). Vienintelė Marija tiesiogiai išgyvena Prisikėlimo slėpinį. Prisikėlęs Jėzus atsiduoda savo Motinai visiškai neregimu būdu. Kad ji viską suprastų, Marijai nereikia Jo regimo apsireiškimo: Marija gyvena Jėzaus – savo Sūnaus glaudžioje Artumoje. Ir ji išgyvena tai visiškai nauju būdu – kur kas giliau, nei Jėzaus žemiškojo gyvenimo laiku, nes dabar Jis atsiduoda nepalyginamai intymiau: savosios meilės pergale Jėzus iš vidaus degina Marijos širdį. Nebelieka jokio atstumo tarp prisikėlusiojo Jėzaus ir Marijos – savo tikėjimu ji priima Jėzaus šventą ir šlovingą žmogiškumą taip, kaip ji priėmė Žodžio įsikūnijimą, o jos viltis, atsirėmus į Prisikėlusįjį, įgauna naują polėkį. Tai iš tiesų Jėzaus mylinčios Širdies pergalė uždega Marijos širdį ir suteikia jai tą naują dieviško gyvenimo polėkį. Toji Širdis nugalėjo viską ir niekas nebegali Jos sužeisti. Jėzus jau virš mūsų pasaulio – išsilaisvinęs iš bet kokio žmogiškojo ribotumo. O Marija savo meilėje yra viena su Juo: ji gyvena Jo meile Tėvui, Jo meilės ekstaze in sinu Patris, Jo meilės amžinybe. Tą velykinę naktį, savo Sūnaus prisikėlimo akimirką, Marijos širdį užvaldo didžioji meilės tyla; ir tai iš tikrųjų yra pirmasis žemėn kritusio bei mirusio grūdo dieviškas vaisius. Iš tiesų Marija yra tikras ir tobulas tos šlovingosios meilės pergalės vaisius.

Po to pašlovintas Jėzus pasirodo Marijai Magdalenai, Petrui, dešimčiai apaštalų, Emauso mokiniams, Tomui, kad suteiktų jiems naują tikėjimą, naują viltį, naują meilę, kad visus pažadintų iš jų pernelyg žmogiško liūdesio, neleidžiančio jiems atsiverti.

Šiandieninėse Kristaus Bažnyčios kovose (kurios yra tokios stiprios ir intensyvios) Jėzaus pašlovinimo slėpinys, esantis tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius (Žyd 13, 8), turėtų pakelti mus drauge su Juo virš dabartinio laikmečio ir žemiškojo ribotumo bei atnaujinti kiekvieno iš mūsų tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimą. Tepadeda Marija mums išgyventi šį slėpinį taip, kaip jį išgyveno ji pati; tepadeda mums ir šventasis Jonas, kad tą slėpinį išgyventume taip, kaip jis – mylimasis mokinys jį išgyveno.

Iš prancūzų kalbos vertė Darius Chmieliauskas