Šis tekstas parengtas pagal kardinolo Carlo Maria Martini kalbą 43-ojoje
Italijos Vyskupų konferencijos plenarinėje asamblėjoje. Šiame pranešime,
skaitytame 1997 m. gegužės mėn., kardinolas Martini nagrinėja asmeninę
skaitytojo prieigą prie Šventojo Rašto. Jis nenutyli sunkumų, iškylančių
artimai susidūrus su Biblijos visuma, ir netgi įvardija bjauriuosius
tokio artimo prisilietimo aspektus. Pranešimo tekstas paskelbtas žurnale
Parola di Vita 1997, nr. 4.
Įžanga
Savo mąstymų atspirčiai norėčiau pasitelkti įvaizdį: Jėzus kelyje į
Emausą aiškina mokiniams Raštų prasmę. Norėčiau šią ištrauką interpretuoti
klausytojų, kurių akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo,
požiūriu. Tai nuostata žmogaus, kuris klausosi Rašto egzegezės degančia
širdimi (nors ir tiesiogiai to nesuvokdamas) ir vis dėlto jaučia, kad jam
sunku tuo patikėti. Jėzui turėjo būti nelengva įtikinti abu savo bendrakeleivius,
jei jiems praregėti reikėjo ilgos kelionės, bendros vakarienės ir duonos
laužymo. Rašto prasmei atskleisti reikia lėto nuolatinio proceso, nusitęsiančio
panašiai kaip kelionė nuo vidudienio iki vakaro, tai yra mūsų piligrimystės
per gyvenimą įvaizdis. Tai ilgas kelias, kuriuo mes visi einame iki to
momento, kol mūsų akys atsiveria regėdamos Avinėlį, laužantį duoną už Karalystės
stalo.
I. ASMENINIAI PASTEBĖJIMAI
Biblija tampa vis gražesnė ir vis sunkesnė
Kuo labiau pažįstu Bibliją, tuo ji man atrodo gražesnė, bet taip pat ir bjauresnė. Atsiprašau, kad vartoju žodį bjauri ten, kur turėčiau atlikti mylinčio sūnaus vaidmenį. Tačiau netgi ir motina bėgant metams gali įgyti bruožų, dėl kurių ji tampa ne tokia patraukli, ir vis dėlto ji nusipelno mūsų meilės. Ilgainiui kuo aiškiau imu suvokti Biblijos aspektus, tarp mūsų įžiebiančius Jėzaus šviesą, tuo labiau mane skaudina Rašto sunkumas, puslapiai, kuriuos nelengva skaityti ir priimti ir kurie vargiai atitinka nuolankaus ir gailestingo Kristaus įvaizdį. Ką aš turiu omenyje? Biblijoje yra daug vietų (aš suvokiu jas kaskart vis giliau), spinduliuojančių didžiulius turtus, kur girdimas Jėzaus balsas, vedantis mus pas Jį. Tai pirmiausia Evangelijos, ypač palaiminimai, visas Kalno pamokslas, palyginimai, ypač tos vietos, kur centrinę vietą užima artimo meilė, meilės ir atlaidumo ženklai, viršijantis žmogišką didingumą kančios atpasakojimas. Atsimenu daug apaštalo Pauliaus ištraukų, kuriose iškeliamas Evangelijos pirmumas prieš Įstatymą ir malonės pirmumas nuodėmės atžvilgiu.
Yra taip pat daug tokių vietų, kurias ne tik sunku paaiškinti, bet vargiai įmanoma skaityti, sunku priimti ir perprasti. Šiose vietose kalbama jėgos kalba, žmogžudystės ir žudynės aprašomos kaip Dievo valia ir mirties bausmė abejingai tapatinama su dieviškuoju kerštu. Tokių vietų yra ne vien tik Senajame Testamente, jų rasime ir Apreiškimo knygoje. Turiu omenyje daugelį epizodų (Išėjimo, Skaičių, Kunigų, Kronikų knygose), kurie nepateikiami liturginiuose skaitiniuose, bet prieinami kiekvienam, atsiverčiančiam Bibliją. Jei šie epizodai man yra sunkūs ir išprovokuoja mano instinktyvų pasipriešinimą, tai kaip jie veikia tuos, kurie nėra gerai susipažinę su Šventuoju Raštu ir nieko neišmano apie hermeneutiką.
Skaitydamas liturginius skaitinius, ypač tęstinius antruosius skaitinius, aš žvelgiu į žmonių veidus ir klausiu savęs, kiek jie supranta iš tų kelių eilučių, kurias nelengva suvokti ir turint prieš akis teksto visumą. Ar žmonės tikrai klauso? Kaip savo trumputėje homilijoje sugebėsiu išvengti pačių nesuprantamiausių vietų. Egzegezė panašiai kaip Jokūbas su angelu šimtmečiais grūmėsi su šiais tekstais, įvairiais metodais rasdama atsakymus ir paaiškinimus. Popiežiškosios biblinės komisijos dokumento Biblijos aiškinimas Bažnyčioje pirmojoje dalyje išvardijami įvairūs metodai ir požiūriai. Tačiau negalime paneigti, jog, nepaisant daugelio Biblijos simbolių bei temų šiuolaikiškumo ir netgi postmodernumo, daugybė Šventojo Rašto vietų lieka mums keistos. Nei mūsų mentalitetas, nei kultūra, nei kalba negali sutarti su daugelio mūsų religinio jautrumo aspektų. Jei nekreiptume dėmesio į šiuos sunkumus ar nepaisytume jų kaip banalių, tai nepasitarnautų ugdant požiūrį į Bibliją, kad ji taptų palaiminto susitikimo su Kristumi vieta.
Keletas kelių į Emausą
Mano antrasis asmeninis pastebėjimas vis labiau pažįstant Šventąjį Raštą reikia skirti įvairius biblinio teksto lygius. Kreipdamiesi į Šventąjį tekstą, o su juo į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, mes neišvengiamai leidžiamės skirtingais keliais, skirtingais lygiais, ir nebūtinai vėlesnieji turi kada nors pakeisti ankstesniuosius. Tarsi į Emausą vestų ne vienas, bet daugybė kelių. Norėčiau kaip schemą išskirti tris prieigos prie Šventojo Rašto tarpsnius ar momentus.
Pirmiausia paminėčiau filologinį, egzegetinį kelią, kuris šiandien lengvai visiems pasiekiamas dėl daugybės pagalbinių priemonių (komentarų, įvadų, žodynų, atlasų, enciklopedijų, kompaktinių diskų ir t.t.). Šiame etape galima suvokti tekstuose glūdinčius didžiulius turtus, galią, netgi žmogiškąją ir literatūrinę, kuri iki galo niekuomet nebus ištirta.
Augant lingvistinio literatūrinio Biblijos aspekto pažinimui vis labiau kyla poreikis suprasti joje perteikiamos žinios prasmę ir palyginti ją su savo atskaitos perspektyva. Tekstas lieka būtinu išeities ir atskaitos tašku, tačiau iš jo išnyra gausybė mąstymų, klausimų, tyrimų ir atsakymų, maitinančių protą ir šildančių širdį. Tai yra tas momentas, kai Jėzus kelyje į Emausą ne tiktai cituoja Raštų ištraukas, bet atskleidžia mokiniams ryšius ir visa apimančios prasmės kryptį.
Ateina momentas, kai teksto tikslumas ir objektyvūs kontūrai tarsi išsklinda, kai jis tarsi praranda savo materialų turinį. Tuomet Viešpaties asmuo ir Karalystės slėpinys tampa aiškesni, pasitinkant dangiškąjį regėjimą, ragindami melstis ir kontempliuoti.
Čia aprašiau tris klasikines lectio divina pakopas, tai yra lectio meditatio, contemplatio. Netvirtinu, kad nėra kitų lectio divina metodų. Šia tema prirašyta daug išsamios literatūros. Aš tiktai norėjau nurodyti, kad skirtingos lectio pakopos, kad ir kaip jos būtų vadinamos, pamažu keičia savo reikšmę bei svarbą dvasiniame kelyje, kol įgalina susitikti su Jėzumi. Tuomet tekstas kažkaip išblanksta prieš dvasinę esamybę. Kiekvienoje pastoracinėje prieigoje prie Šventojo Rašto privalu atsižvelgti į šį kelią ir padrąsinti jame, pernelyg neakcentuojant apibrėžtos schemos. Turime leisti reikštis iš Biblijos kylančiam maldos dinamizmui su visomis apylankomis ir kliūtimis. Todėl susitikimas su Jėzumi per Šventąjį Raštą galiausiai visuomet yra labai asmeniškas nuotykis. Vieniša kova su angelu, kelionė su Šventąja Dvasia, kur pastoracinis vadovavimas galėtų nurodyti tik bendrą kryptį, dispoziciją ir modelį. Tai atsitinka Žodžio mokykloje.
Knyga ir Taurė
Trečiasis pastebėjimas augant pažinčiai su Šventuoju Raštu drauge
suvokiama, kaip Biblija glaudžiai susijusi su visa Bažnyčios veikla, kurioje
ji visuomet dalyvauja anapus visų skirtingumų bei priešpriešų (Šventasis
Raštas Tradicija, Šventasis Raštas sakramentai) nepabūgdama visų fundamentalizmo
ar ekstremaliųjų sąjūdžių (biblicizmo, gnosticizmo) pavojų. Tai galima
pavaizduoti buvusio Venecijos patriarcho kardinolo Roncalli pasitelktu
įvaizdžiu. Šis įvaizdis tai Alfa ir Omega, arba Knyga ir Taurė. Vyskupo
ir jo kunigų darbe Šventoji knyga yra nelyginant Alfa. Kita vertus, Omega,
jei galiu pavartoti šį apokaliptinį posakį, yra konsekruota Taurė ant mūsų
kasdienio altoriaus. Knygoje girdimas Jėzaus balsas, ataidintis mūsų širdyse,
o Taurėje yra Kristaus kraujas, kuris visuomet yra malonės, susitaikinimo,
Išganymo šaltinis Bažnyčiai ir visam pasauliui. Tarp šių dviejų polių galima
rasti visas kitas abėcėlės raides. Tačiau jos būtų niekis, jei nebūtų palaikomos
abiejų kraštutinių polių Jėzaus žodžio, ateinančio iš Šventojo Rašto
ir atsikartojančio visuose Šventosios Bažnyčios teiginiuose ir Kristaus
kraujo aukos, kaip amžinojo malonės ir palaiminimų šaltinio (Angelo Roncalli,
La Sacra Scrittura e S. Lorenzo Guistiniani, Ganytojiškasis laiškas, 1956).
Pasitelkdamas šį būsimojo popiežiaus įvaizdį norėčiau pasakyti, jog Šventojo
Rašto ir Tradicijos, Šventojo Rašto ir sakramentų, o labiausiai Šventojo
Rašto ir liturgijos ryšys yra daugiau negu grynai teologijos dalykas. Tai
veikiau praktinis pažinimas, ilgainiui augantis patirtimi ir Šventosios
Dvasios malone. Tačiau jis neauga vien tiktai per priešpriešą ar įspėjimus
dėl labai realių pavojų, tokių kaip biblicizmas, tam tikro pobūdžio intelektualizmas
ar netgi gnosticizmas, nes pastarųjų neįmanoma įveikti vien tik priešiškumo
nuostata. Noriu ypač atkreipti dėmesį į pavojų, kuris buvo teisingai nurodytas
vienoje iš regioninių Vyskupų konferencijų, būtent tai, kad į Bibliją,
ypač kai kuriose grupėse, žvelgiama labiau kaip į ugdomąsias pratybas negu
autentišką paiešką siekiant asmeniškai atsiverti Jėzaus Kristaus asmeniui.
Tokie spąstai egzistuoja. Geriausiai juos įveikti nuolatine pastoracine
prieiga prie Šventojo Rašto drauge su vietine ir visuotine Bažnyčia, pasitelkiant
pagalbon biblinį pastoracinį laišką. Ne mažiau Šventojo Rašto, bet daugiau
ir geriau tokia prieiga prie Biblijos išgelbės mus nuo nukrypimų, dėl
kurių kartais tenka būkštauti ar apgailestauti.
II. KELETAS IŠVADŲ PASTORACINEI PRAKTIKAI
Šiuos asmeninius pastebėjimus pateikęs kaip schemą, galinčią sukelti klausytojams aliuzijų, kviesdamas juos paieškoti atgarsių savo praktikoje, norėčiau išvesti keletą pastoracinių išvadų, kaip Biblija gali vesti į asmeninį susitikimą su Jėzumi. Remsiuosi trimis savo suformuluotomis asmeninėmis įžvalgomis:
1. Šventasis Raštas nuolat tampa vis gražesnis ir vis sunkesnis.
2. Yra keletas kelių į Emausą arba daug įvairių požiūrių į tekstą.
3. Knyga ir Taurė, arba Biblijos, kaip Išganymo priemonės, vieta.
1. Trys praktinės pirmosios įžvalgos išvados
Vienybė ir ribotumo suvokimas
Negalime paneigti fakto, kad prieiga prie Biblijos kaip visumos yra sunkus dalykas, ir ši pastanga kai kuriais būdais turi būti visuomet atnaujinama, tiek naujoms kartoms, tiek individualiame gyvenime. Privalu atsižvelgti į sunkumus, pasipriešinimą bei atmetimą, tačiau tai neturėtų mūsų pernelyg stebinti. Norint šitai įveikti kiekvienai kartai reikia atnaujinti kantrybę ir meilę. Atrodo, kad šiandien mes neturime griežtos įkvėptumo teorijos, kuri galėtų išsamiai atsakyti į visus šiuolaikinių žmonių klausimus, susijusius su Šventuoju Raštu. Teorijos dėl vadinamojo Biblijos klausimo (žr. Providentissimus Deus, 1893) iš esmės lieka galioti. Kita vertus, sveikinamos naujos pastangos rasti šiuolaikinę ar veikiau postmodernišką kalbą kompleksinei teksto dieviškojo įkvėpimo sampratai, teksto, kurį vadiname Dievo žodžiu. Šis tekstas turi būti priimtas ne kaip kažkas abstraktaus, bet toks, kokį jį pateikia Biblija. Jis turi būti priimamas visas tiek lengvos, tiek sunkios jo vietos, su tais puslapiais, kuriuose Dievas pasirodo kaip kalbėtojas, ir tais, kuriuose žmogus kalba Dievui, jam atsako ar tiesiog šnekasi su juo būdamas nusivylęs ar piktas, lygiai taip, kaip kalbama su šeimos nariais nupasakojant epizodus, per kuriuos paaiškėja pagrindinė prasmė, arba išsakant įvairiausius kasdienius pastebėjimus.
Per pastaruosius penkiasdešimt metų egzegezė gerokai pasistūmėjo į priekį, tačiau dar daug lieka nuveikti nagrinėjant literatūros teorijas bei teologijos perspektyvas, kol iš esmės pažinsime tokius dalykus kaip žodinė tradicija, rašymo reikšmė, įvairios komunikacijos formos bei aspektai, pasakojamasis suvokimas ir t.t. Taigi privalome būti kantrūs ir priimti tai, jog ne kiekvienas klausimas turi patenkinamą atsakymą. Taip pat privalome nuolankiai ir suvokdami savo ribotumą padėti visiems norintiems atskirti tai, kas aišku, nuo to, kas nėra aišku.
Pirmiausia aiškumas
Pastoracinėje praktikoje turime daryti tai, ką veikiausiai darė Jėzus prie Emauso. Jis pirmiausia padėjo mokiniams išvysti aiškumą ir šviesą, prieš atkreipdamas dėmesį į tamsą ir šešėlius. Bažnyčia visuomet teikė pirmenybę kai kurioms Šventojo Rašto vietoms ar knygoms, iš kurių semtasi šviesos kitiems epizodams. Nors aš labai pritariu tęstiniam Šventojo Rašto skaitymui (lectio continua), kaip yra daroma liturgijoje, norėčiau pasakyti, jog Biblijos pažinimas yra pirmiausia Evangelijų ir Apaštalų darbų pažinimas, susipažinimas su daugeliu psalmių ir rinktinėmis ištraukomis iš Pauliaus laiškų, Išėjimo, Pradžios knygų, Izaijo pranašystės, visuomet žvelgiant į tai Jėzaus mirties ir Prisikėlimo fone. Bet kuriame sisteminiame Biblijos skaitymo vadove turi būti atsižvelgta į šiuos pagrindinius punktus ir šį kristologinį supratimo raktą, leidžiantį surinkti draugėn tą turtingą ir įvairialypį pasaulį. Kita vertus, privalome pripažinti, kad priartėjame prie Kristaus per skirtingas istorines bei egzistencines prieigas, kurių Biblijoje gausu. Negalime jų vienašališkai praleisti. Tarsi vienintelis Dievo ištartas istorijoje žodis tūkstančiuose skirtingų vietų bei kontekstų, tūkstančiais skirtingų spalvų bei atspalvių turi būti suvokiamas individualiais atspalviais ir tikslia reikšme. Antraip negali būti pasiekta harmonija, kartojanti pagrindinę temą stulbinančia modalumų apstybe.
Žodžio mokykla
Reikia pabrėžti ypatingą Žodžio mokyklos veiksmingumą. Pasirenkama keletas kertinių ištraukų ir jos pateikiamos platesniu kontekstu kaip stimulas ir pradžia tiesioginiam asmeniškam sąlyčiui su Biblijos tekstu. Žodžio mokykla, jau egzistuojanti daugelyje vyskupijų, tai dažnai būna tiesioginė vyskupo iniciatyva jaunimui neturi būti maišoma su egzegetiniu skaitymu, pamokslu ar katecheze. Visos šios formos lieka galioti ir išlaiko savo reikšmę. Žodžio mokykla gali būti veikiau paskatinimas pastarosioms formoms: kaip randu tekstą, prabylantį asmeniškai man, kuris padeda susitikti su Viešpačiu, kalbančiu iš šito teksto ir per jį?
Taigi tampa aišku, kaip svarbu padedant Biblijos studijų savaitėms bei
kursams parodyti mūsų tikintiesiems, jog Biblija yra skirtingais lygiais
struktūruota tikrovė. Ji reikalauja gerai apmąstytos organinės prieigos,
užuot taikius kažką uniformiška ir monolitiška, ko kartais tikisi kai kurios
charizminės grupės.
2. Trys antrosios įžvalgos apie kintantį ryšį su tekstu išvados
Vengti schemiškų pakartojimų
Visoje biblinio apaštalavimo veikloje privalome visų pirma vengti sustingti galutinai nustatytuose modeliuose. Besikeičiančios nuotaikos, skirtingi suvokimo lygiai ir įsisavinimo geba turi nulemti prieigą. Sėkminga iniciatyva (pvz., Žodžio mokykla) negalioja visuomet ir visur, negali būti pritaikyta kiekvienoje situacijoje. Aš labai abejoju garantuojančiais sėkmę receptais. Turime atsižvelgti į nuolatinius pokyčius grupėje, sudarančioje mūsų taikinį, tiek negatyvius (įpročiai ar nesaikingumas), tiek pozityvius (naujų egzistencinių klausimų atsiradimas). Turime nuolat iš naujo permąstyti savo formuluotes bei veiklą ir vis iš naujo kelti klausimus dėl jų.
Tai tinka taip pat Žodžio liturgijai, švenčiamai be Eucharistijos. Šiuo metu tokie liturgijos šventimai, man atrodo, tapę pernelyg stereotipiški. Jie prarado galią iš tikrųjų vesti žmones prie teksto, kaip buvo tuomet, kai šiuos Žodžio liturgijos šventimus įtvirtino Vatikano II Susirinkimas. Žodžio liturgijos metu man dažnai susidaro įspūdis, jog tekstai buvo parinkti skubotai, tik paviršutiniškai atrinkus pagal svarbą. Jie dažnai būna per ilgi arba pernelyg tiršti; paprastai tik vieną kartą skubotai perskaitomi neatsižvelgiant į tikinčiųjų poreikius, jų išsakytus ar neišsakytus klausimus. Žodžio liturgijos tekstų parinkimas reikalauja subtilumo ir negali būti paliktas atsitiktinumui. Šio parinkimo pagrindas, taip pat pateikimo ir aiškinimo būdas turi būti suderintas su klausytojų situacija. Privalu atsižvelgti į jų Rašto suvokimą ir aktualiausias gyvenimo problemas.
Ugdyti susitikimą su Viešpačiu
Biblijos tekstą privalome padaryti žmonių palydovu tuo tikrai dvasiniu būdu, labiausiai ugdančiu Viešpaties pažinimą, o ne vien tik Biblijos pažinimą. Biblinio apaštalavimo visomis formomis tikslas yra parengti ne Biblijos ekspertus, bet maldos vyrus bei moteris, kurie leidžiasi, Šventojo Rašto vedami, pažinti Viešpatį, šaukiantį juos realioje jų gyvenimo situacijoje čia ir dabar. Žinoma, privalome vengti supaprastinimų ir nepasiduoti iliuzijai, jog iš kiekvieno Šventojo Rašto puslapio išaugs dvasinis vaisius. Turime drąsiai žingsniuoti per istorijos ir biblinės kalbos labirintą, visuomet prieš akis turėdami tikslą ir pasitikėdami Dvasios, kurioje reikia skaityti ir suprasti Raštą, galia. Senoji Kristaus sekimo išmintis ir šiandien yra auksinė taisyklė kiekvienai prieigai prie Dievo žodžio: Visas šventąsias knygas reikia skaityti ta Dvasia, kuria jos buvo parašytos.
Vadovų ugdymas
Trečioji išvada skirta vadovams ugdyti. Čia taip pat daugiausia kalbama
apie dvasingumą tų žmonių, kurių noras studijuoti Bibliją, dalytis savo
žiniomis su kitais kyla iš jų aistringo troškimo artimai pažinti Jėzų Kristų.
Ateities vadovai turėtų įgyti visas būtinas specialiąsias žinias, taip
pat studijuoti biblines kalbas, net ir hebrajų, šią tendenciją aš vis
labiau pastebiu tarp pasauliečių. Gavę tokį ugdymą vadovai nesirems klaidinančiais
neesminiais elementais, bet įgis tikrą motyvaciją, raginančią pažinti Jėzų
Šventajame Rašte ir perteikti tą pažinimą kitiems. Ugdant vadovus visiškai
nesiekiama parengti mokslininkų biblistų. Tiesa, mums reikalingi ekspertai,
tačiau jiems rengti skirtos specialios institucijos, tam gali svariai pasitarnauti
katechetikos mokyklos. Aš veikiau galvoju apie paprastas pasauliečio funkcijas:
Šventojo Rašto grupių vadovų ar liaudies misijų pagalbininkų. Per pastaruosius
kelerius metus man teko proga pažinti daugelį iš jų tai žmonės, išalkę
ir ištroškę Rašto. Mums tenka malda ir gyvu dvasingumu suteikti galimybę
skleistis šiai gerai valiai.
3. Pastabos dėl trečiosios įžvalgos Knyga ir Taurė
Už integralų kelią
Įvairūs Šventojo Rašto naudojimo pastoracijoje metodai turėtų papildyti vienas kitą taip būtų rastas bendras, vienintelis vedantis į visapusišką pažintį su Šventąja Bažnyčios knyga kelias. Italijos Vyskupų konferencijos pastoraciniuose dokumentuose minimos keturios susitikimo su Šventuoju Raštu formos Bažnyčios pastoracijoje: liturginis šventimas, ypač pabrėžiant homilijos svarbą, katechezės, Žodžio liturgija ir tikybos mokymas mokyklose. Dar norėčiau pridurti lectio divina.
Šioms ir panašioms formoms yra esminga tai, kad kiekvienas kelias turi savo reikalavimus, tačiau taip pat reikalauja glaudaus ryšio su kitomis formomis, išreiškiančiomis tikėjimą, kuriuo Bažnyčia palydi susitikimą su Šventuoju Raštu. Prie to gali prisidėti vyskupai: biblinio apaštalavimo išeities taškas privalo remtis egzistuojančiomis ir neginčijamomis prielaidomis, prielaidomis, kylančiomis iš konstitucijos Dei Verbum. Reikia naujai iškelti Biblijos reikšmę dviem formomis: viena vertus, įvairiais Bažnyčios gyvenimo momentais (liturgijoje, katechezėje), kita vertus, tiesioginiame sąlytyje su bibliniu tekstu. Naujai iškeliant Biblijos vertę yra svarbūs du skirtingi vienas kitą papildantys keliai: tiesioginė prieiga prie teksto ir biblinių komponentų puoselėjimas kitais tikėjimo perdavimo būdais, tokiais kaip katechezė ar liturginis šventimas.
Čia iškyla problema išlaikyti praktinę pusiausvyrą tarp šių dviejų kelių. Ar geriau vadinamiesiems nutolusiems leisti tiesiogiai prisiliesti prie pamatinių kerygminių Šventojo Rašto tekstų, ar vesti juos sistemingu katechezės keliu? Man atrodo, kad įvairūs sprendimai nėra priešingi: jie papildo vienas kitą, ir sprendimai visuomet priklausys nuo praktinių sumetimų. Iš savo patirties galiu paminėti katedrą netikintiesiems; naudinga protingai derinti abu kelius atsižvelgiant į konkrečius žmones, jų sąlygas ir skiriamą laiką, turint omenyje, kad tiesioginis susidūrimas su Šventuoju Raštu turi jėgos ir žavesio, kurių kartais trūksta lėtai, sistemingai prieigai.
Diferencijuotos prieigos praktiniai pavyzdžiai
Baigdamas svarstymus apie įvairių kelių sintezę, paminėsiu keletą pavyzdžių iš savo patirties dėl skirtingų prieigos formų. Norėčiau eskiziškai apmesti penkias situacijas: Šventasis Raštas ir prasmės ieškojimas; Šventasis Raštas ir suaugusiųjų katechezė; Šventasis Raštas ir šeima; Šventasis Raštas ir pašaukimo keliai; Šventasis Raštas ir jaunimas.
Šventasis Raštas ir prasmės ieškojimas
Šiandien mūsų didmiesčiuose daug ieškančių žmonių. Turiu omenyje pirmiausia tuos, kurie gavo krikščioniškąjį auklėjimą, tačiau gana anksti savo gyvenime nusisuko nuo tikėjimo. Italijos Vyskupų konferencija iškėlė labai rimtą klausimą, kaip būtų galima tokiems žmonėms padėti. Norėčiau paminėti iniciatyvą, kurią kiek provokuojančiai pavadinau katedra netikintiesiems ir kurios pirmutinis tikslas nėra pažintis su Šventuoju Raštu. Jos išeities taškas yra kitas, būtent tikėjimo praradimas. Žmonės labai nuoširdžiai pasakoja savo gyvenimo kelią, prasmės paieškas, problemas bei abejones. Mes negalime pasitikti šių žmonių tiesiog Šventojo Rašto puslapiu. Tačiau tuose susitikimuose Šventasis Raštas greitai pasirodo esąs didžiųjų žmonijos archetipų šaltinis, apimantis įvairiausias žmogiškojo prasmės ieškojimo formas bei raiškius simbolius. Išeities taškas nebūtinai bus Šventojo Rašto ištrauka, kaip lectio divina atveju, veikiau abejonės, problemos ir klausimai, kurie labai greit ras atspindį Biblijos puslapyje ar vaizdinyje ir vienus vers susimąstyti apie save, o kitus ves į tikėjimo apmąstymo kelią.
Šventasis Raštas ir suaugusiųjų katechezė
Man daro įspūdį vadinamųjų Šventojo Rašto susitikimų praktika. Tai nauja suaugusiųjų katechezės forma, kylanti iš pasirengimo liaudies misijoms arba tampanti pastarųjų rezultatu, kartais spontaniškai. Šiose grupėse, vadovaujamose gavusių tam tikrą ugdymą vadovų, pradedama nuo Šventojo Rašto ištraukos, po to dalyviai imasi sistemingos katechezės. Mano požiūriu, šios Šventojo Rašto grupės yra labai gera proga mūsų parapijoms ir visai vyskupijai, taip pat ir plačiajai visuomenei susitikti su Šventuoju Raštu. Keletą metų per gavėnią aš pateikdavau radijo katechezę, kurios klausydavosi šimtai grupių daugelyje parapijų. Tai ugdo suaugusiųjų tikėjimą išvengiant elitiškumo ir atitinka Bažnyčios gyvenimo struktūrą.
Šventasis Raštas ir šeima
Tai viena iš sunkiausių sričių. Kai kurios tradicijos turiu omenyje šventųjų gyvenimo istorijų bendrą skaitymą arba maldą prie stalo yra beveik visiškai išnykusios. Nelengva imti laikytis naujų papročių. Vienoje vyskupijoje buvo energingai imtasi diegti šeimose sekmadienio skaitinių skaitymą išvakarėse. Reikėtų pagalvoti apie rožinio maldą; ši šeimos maldos praktika kai kuriose vietose tebegyvuoja ir galėtų būti naudinga kaip įžanga į maldą su Šventuoju Raštu.
Šventasis Raštas ir pašaukimo keliai
Labai naudingas buvo toks bandymas: 17 25 metų jaunuolių grupė (apie 150 200 kasmet) ištisus metus apmąsto dvasinį pašaukimą. Tai jauni žmonės, norintys įvykdyti Dievo valią be kompromisų ir neatmetantys bet kokio iš Dievo kylančio pašaukimo, tačiau dar negavę aiškumo dėl savo ateities. Jie metams įsipareigoja laikytis tam tikrų gyvenimo taisyklių bei melstis ir gauna dvasinį vadovavimą. Pavyzdžiui, kiekvieno mėnesio vieną sekmadienio popietę jie turi apmąstyti pranašo Samuelio pašaukimą ir jo gyvenimą (1 Sam 1 15). Susidūrimas su Šventuoju Raštu aštrina savimonę, leidžia suvokti savo pasipriešinimą bei baimes. Tampa lengviau asmeniškai apsispręsti ir atsakyti į klausimą, ko Dievas nori iš manęs. Pasitelkiamas metodas yra ilga ir dažnai kartojama lectio divina, pirmiausia praktikuojama bendrai, po to kaip asmeninė malda ir galiausiai mažomis pasidalijimo grupėmis. Per tuos metus galėjau sekti daugiau kaip tūkstančio jaunuolių dvasinį kelią, matydamas didžiulius sunkumus, mūsų laikais trukdančius priimti aiškius ir drąsius sprendimus šioje srityje. Tuo pačiu metu buvau liudininkas, kaip jaunuolių nuostata keitėsi Kristaus sekimo kryptimi, o tų pokyčių pradžia būdavo susitikimas su Šventuoju Raštu.
Šventasis Raštas ir jaunimas
Jau minėjau veikiančias daugelyje vyskupijų Žodžio mokyklas, kurioms
vadovauja vyskupas. Šiose mokyklose išgyvenama Biblijos žodžio galia, jaunuoliai
trokšta autentiškumo ir maldos. Tą patį galima pasakyti apie tylias rekolekcijas,
kuriose apmąstoma Šventojo Rašto ištrauka. Visose šiose prieigose prie
teksto svarbu tai, kad sukuriamas apmąstymo klimatas, o jaunuoliai atsiveria
ir priima asmeninį Biblijos žodžio kreipimąsi. Man teko dažnai girdėti
jų atsiliepimus: šiame tekste Dievas tikrai kalba apie mane ir man. Mes
turime vėl patikėti, kad jaunuoliai, nepaisant regimo susvetimėjimo ir
apatijos, gali išsiugdyti nuoširdų domėjimąsi, jei jie jaučia, kad tekste
gali atrasti save, kad čia ir dabar reikalingi tiesūs ir atviri atsakymai.
III. IŠVADOS
Bažnyčia tikisi, kad Šventojo Rašto skaitymas maldos ir atsivertimo dvasioje atitinka svarbiausius naujosios evangelizacijos poreikius. Tai ypač svarbu ugdant brandaus tikėjimo pasauliečius, galinčius išversti Šventąjį Raštą į šiandienos pasaulio kalbą, kaip atsakas reliatyvistinio ir sinkretiško religingumo tendencijoms, stiprinant tikėjimą Jėzumi kaip vieninteliu pasaulio Gelbėtoju.
Antrąją išvadą pagrįsiu neseniai per gavėnią gautu laišku. Tai susiję su mano parengtomis radijo laidomis apie Jono evangelijos kristologiją. Laišką parašė man nepažįstamas penkiasdešimties metų žmogus iš Šventojo Rašto grupelės: Šiomis savaitėmis per susitikimus, skaitymą, klausymą ir diskusijas man iš naujo atsiskleidė didi tiesa, praturtėjusi nauju suvokimu man reikia Jėzaus. Jis yra man kelias, tiesa, gyvenimas, duona ir šviesa. Be jo aš būčiau pražuvęs, jame ir per jį mano gyvenimas įgyja begalinės vertės, mano kasdieniai veiksmai tampa tarsi slėpiningo amžinojo grožio brangakmenis. Nuostabiausia yra tai, jog šios mintys kyla man spontaniškai iš širdies Jūsų, Eminencija, minčių dėka, tarsi tiesa būtų snūduriavusi, tik ir laukusi, kol bus pažadinta. Dabar žinau, jog mano tikėjimo tiesos nėra tik mano proto spekuliacijos, tai tikrovė, glaudžiausiai susijusi su mano širdimi ir žmogiškąja prigimtimi. Dabar nebesijaučiu vienišas. Žinau, kad Jėzus yra su manimi, žinau, kad galiu rasti jį Šventajame Rašte, Bažnyčios Magisteriume, ir tai atliepia mano giliausius poreikius.
Norėčiau, kad mūsų biblinio apaštalavimo žodžiai bei pastangos visuomet
rastų tokias pasirengusias priimti Žodžio sėklą širdis.