AA kun. R. Mikutavičiaus nekrologas
Kun. R. Mikutavičius gimė 1935 m. Kaune, Šv. Antano parapijoje; čia augo ir mokėsi. Baigęs darbo jaunimo mokyklą, pajuto pašaukimą pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnybai. Po penkerių metų studijų Kauno kunigų seminarijoje 1958 m. gavo kunigystės šventimus. Vikaravo Eržvilke, Kelmėje, o nuo 1962 m. ėjo klebono pareigas Panevėžiukyje, Žeimelyje, Seredžiuje, Tytuvėnuose ir Babtuose. Paskirtas į Kauną dirbo Vytauto ir Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčių rektoriumi; vėliau pasiprašė perkeliamas į Vilkaviškio vyskupiją. Paskutinysis paskyrimas LŽŪ universiteto kapeliono pareigoms. Eidamas kunigo pareigas, kun. R. Mikutavičius apsigynė teologijos licenciato laipsnį, išleido penkis poezijos rinkinius, kolekcionavo paveikslus, buvo išrinktas Lietuvos rašytojų sąjungos nariu ir plačiai reiškėsi visuomeninėje veikloje. 1998 m. liepos 1 d. kunigas dingo, o jo sukauptos meno vertybės buvo pagrobtos. Po ilgo laukimo visus sukrėtė žinia: kunigas buvo nužudytas tų žmonių, su kuriais jis artimai bendravo.
Seminarijoje būsimasis kunigas buvo idealistas ir siekė daugiau, negu galėjo duoti sovietinės valdžios suvaržyta Kunigų seminarija. Kun. Ričardas, Dievo apdovanotas neeiliniais gabumais, plačiai reiškėsi kūryboje ir aktyviai dirbo parapijose, remontuodamas ir gražindamas bažnyčias. Jo šiltą poetišką žodį, malonų bendravimą ir atliktus darbus su dėkingumu mini daugelio parapijų žmonės. Šio kunigo gyvenime, kaip rašė jo vyskupas, rasime idealizmo ir žmogiško ribotumo, laimėjimų ir klaidų. Vieni žmonės žavėjosi neeiliniu kunigu ir poetu, o kiti neslėpė skeptiškumo. Kun. Ričardui buvo nelengva tilpti į Bažnyčios kanonus, todėl ne kartą savo vadovų buvo koreguojamas, dėl to išgyveno ir jautėsi neįvertintas. Dėl savo sugebėjimo jautriai prabilti į žmogaus širdį kunigas ne vieną nutolusįjį nuo tikėjimo patraukė į Bažnyčią.
Meno vertybių kolekcionavimas kun. Ričardo gyvenime užėmė išskirtinę vietą: Šiam atradimui, į kurį įklimpau siela ir kūnu, kuriame tvyrojau tarsi atsimainydamas ar pagautas, atidaviau ne nuolėkas ar trupinius, kas atliko nuo kitokio pasirinkimo, atidaviau Viską ir todėl esu be galo laimingas, šitaip kunigas rašė dveji metai prieš mirtį. Brangią meno vertybių kolekciją jis paliko savo gimtajam Kaunui.
Šiandien su skausmu atsisveikiname su kunigu, kurio skrydis tragiškai buvo nutrauktas, ir meldžiame amžinos ramybės ir Dievo gailestingumo.