Evangelii  nuntiandi
 

Skaitytojams pateikiame antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį šio garsaus apaštališkojo paraginimo skyrių.
Dokumentas paskelbtas 1975 metų gruodžio 8 dieną. Ateityje ketiname pasiūlyti visą „Evangelii nuntiandi” vertimą.
 

II. Kas yra evangelizacija?

Evangelizacinės veiklos daugiasluoksniškumas

17. Bažnyčios evangelizacinėje veikloje, be abejonės, yra elementų ir aspektų, kuriuos privalu visada išlaikyti. Kai kurie jų tokie reikšmingi, kad net linkstama juos tiesiog tapatinti su evangelizacija.

Taigi evangelizaciją buvo įmanoma apibrėžti kaip Kristaus skelbimą tiems, kurie jo dar nepažįsta, kaip mokymą, katekizavimą, Krikšto ir kitų sakramentų teikimą. Bet kuriam daliniam ir fragmentiškam apibrėžimui, kuriuo mėginama perteikti turtingą, daugiasluoksnę ir dinamišką evangelizacijos tikrovę, gresia pavojus ją nuskurdinti ar netgi iškreipti. Neįmanoma suvokti, kas yra evangelizacija, nesistengiant išlaikyti akiratyje visų jos esminių elementų.

Šie elementai, primygtinai pabrėžti praėjusiame [1974 m. – red.] Sinode, kaip Sinodo darbų rezultatas dar ir šiandien tebėra dažnų studijų objektas. Džiaugiamės, jog šie elementai dera su pagrindinėmis kryptimis, nurodytomis Vatikano II Susirinkimo, ypač Konstitucijose Lumen gentium bei Gaudium et spes ir Dekrete Ad Gentes.

Žmonijos atnaujinimas

18. Evangelizuoti Bažnyčiai reiškia nešti Gerąją naujieną į visas žmonijos sritis, jos poveikiu perkeisti jas iš vidaus ir atnaujinti pačią žmoniją: „Štai aš visa darau nauja!” (Apr 21, 5, plg. 2 Kor 5, 17; Gal 6, 15). Tačiau nėra naujos žmonijos, jeigu pirma nėra naujų žmonių, atnaujintų Krikštu (plg. Rom 6, 4) ir gyvenimu pagal Evangeliją (plg. Ef 4, 23 – 24; Kol 3, 9 – 10). Tad evangelizacijos tikslas yra vidinis perkeitimas. Norint tai išreikšti keliais žodžiais, teisingiausia, matyt, bus pasakyti, jog Bažnyčia evangelizuoja tada, kai per jos skelbiamos Naujienos dieviškąją galybę (plg. Rom 1, 16; 1 Kor 1, 18; 2, 4) stengiasi perkeisti asmeninę ir kolektyvinę žmonių sąžinę, veiklą, į kurią jie įsitraukia, jų konkretų gyvenimą bei aplinką.
Žmonijos sritys

19. Dėl perkeistinų žmonijos sričių: Bažnyčiai rūpi ne tik Evangelijos skelbimu aprėpti vis platesnes geografines sritis ar vis didesnes tautines grupes, bet ir pasiekti, kad Evangelijos galia būtų perkeisti Dievo žodžiui bei išganymo planui prieštaraujantys sprendimo kriterijai, svarbiausios vertybės, interesų objektai, mąstymo įpročiai, įkvėpimo šaltiniai ir gyvenimo modeliai.

Kultūrų evangelizacija

20. Tai galbūt galima išreikšti šiais žodžiais: svarbu evangelizuoti žmogaus kultūrą ir kultūras – ne dekoratyviai, tartum užtepant iš paviršiaus ploną dažų sluoksnį, bet gyvybingai, prasiskverbiant į gelmes bei iki pat šaknų – plačia ir turtinga prasme, kuria šios sąvokos vartojamos Konstitucijoje Gaudium et spes (plg 53), visuomet pradiniu tašku pasirenkant žmogų ir tada žengiant prie asmenų santykių tarpusavyje ir su Dievu.

Evangelija, taigi ir evangelizacija, savaime suprantama nesutampa su kultūra ir nepriklauso nuo visų kultūrų. Tačiau Evangelijos skelbiama Karalystė yra išgyvenama žmonių, iš pagrindų susijusių su kokia nors kultūra; tad statydinant Karalystę neįmanoma apsieiti be žmonių kultūros bei kultūrų tam tikrų elementų. Nors ir nepriklausomos nuo kultūrų, Evangelija ir evangelizacija nebūtinai yra nesuderinamos su jomis; priešingai, jos pajėgios perskrosti jas visas netapdamos pavaldžios nė vienai iš jų.

Kultūros atotrūkis nuo Evangelijos neabejotinai yra mūsų laikų drama; toks jis būdavo ir kitomis epochomis. Todėl visomis išgalėmis būtina stengtis drąsiai evangelizuoti kultūrą, tiksliau kultūras. Jas reikia iš vidaus atnaujinti per susitikimą su Gerąja Naujiena. Tačiau toks susitikimas neįmanomas, jei Evangelija nėra skelbiama.

Pirmutinė liudijimo gyvenimu svarba

21. Evangelija pirmiausia turėtų būti skelbiama liudijant. Tai vyksta, pavyzdžiui, kai vienas krikščionis ar krikščionių grupė žmonių bendruomenėje, kurioje gyvena, yra pasirengę suprasti bei priimti, dalijasi su kitais gyvenimu bei likimu, yra solidarūs su visais, siekiančiais visko, kas kilnu ir gera. Taip pat tarkime, jog jie visiškai paprastai bei spontaniškai reiškia savo tikėjimą vertybėmis, pranokstančiomis visiems įprastas, ir savo viltį, nukreiptą į kažką, kas neregima ir ko nedrįstum net įsivaizduoti. Taip liudydami be žodžių šie krikščionys sužadina jų gyvenimą matančiųjų širdyse nenumaldomus klausimus: kodėl jie tokie? kodėl jie taip gyvena? kas juos įkvepia? kodėl jie yra tarp mūsų? Toks liudijimas jau yra tylus, bet labai galingas ir veiksmingas Gerosios Naujienos skelbimas. Tai pradinė evangelizacijos pakopa. Minėtieji klausimai galbūt bus pirmieji, kuriuos sau iškels daugelis nekrikščionių: nesvarbu ar tai būtų žmonės, kuriems Kristus niekada nebuvo skelbtas, pakrikštytieji, nepraktikuojantieji tikėjimo, žmonės, gyvenantys krikščioniškose šalyse, tačiau ne pagal krikščioniškus principus, ar kankinamai ieškantys kokio nors dalyko ar asmens, kurį nujaučia, bet nepajėgia įvardyti. Iškils ir kitų, kur kas gilesnių ir reiklesnių klausimų. Juos sužadins liudijimas, kuris susijęs su buvimu kartu, dalijimusi bei solidarumu ir yra esminis, apskritai pirmasis, evangelizacijos elementas (plg. Tertulijonas. Apologeticum, 39: CCL, I, p. 150–153; Minucijus Feliksas. Octavius, 9 ir 31: CSLP, Turin 1963 (2), p. 11–13, 47–48).

Taip liudyti pašaukti visi krikščionys, ir šiuo požiūriu jie visi gali būti tikri evangelizuotojai. Ypač turime omenyje atsakomybę, tenkančią imigrantams juos priėmusioje šalyje.

Tiesiogiai reiškiamo skelbimo būtinybė

22. Tačiau tokio liudijimo niekada nepakaks, nes net puikiausias liudijimas galiausiai pasirodys neveiksmingas, jeigu nebus paaiškintas, pagrįstas – Petras tai vadina įtikinamu atsakymu „kiekvienam klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį” (1 Pt 3, 15) – ir išskleistas aiškiai ir nedviprasmiškai skelbiant Viešpatį Jėzų. Geroji Naujiena, skelbiama liudijant gyvenimu, anksčiau ar vėliau turės būti skelbiama gyvenimo žodžiu. Evangelizacija nėra tikra, jei nėra skelbiami Jėzaus Nazariečio, Dievo Sūnaus, vardas, mokymas, pažadai, Karalystė ir slėpinys.

Bažnyčios istorija nuo Petro kalbos Sekminių rytą ir šio skelbimo istorija yra viena. Kiekvienu nauju žmogaus istorijos laikotarpiu troškimo evangelizuoti nuolatos apimta Bažnyčia turėdavo tiktai vieną rūpestį: ką siųsti skelbti Jėzaus Kristaus slėpinį? Kokia kalba skelbti šį slėpinį? Kaip garantuoti, kad jis būtų girdimas ir pasiektų visus, kurie privalo jį išgirsti? Tokiam skelbimui – kerygmai, mokymui ar katechezei – evangelizacijoje skirta tiek vietos, kad jis neretai tampa jos sinonimu; tuo tarpu tai tėra tik vienas iš jos aspektų.

Gyvas, bendruomeninis pritarimas

23. Skelbimas iki galo išskleidžiamas tada, kai jis išgirstamas, priimamas bei pasisavinamas ir paskatina asmenį, kuris jį taip priima, pritarti jam širdimi. Pritarti tiesoms, Viešpaties apreikštoms iš gailestingumo, negana to, pritarti jo siūlomai gyvenimo – nuo dabar kitokio – programai. Vienu žodžiu, pritarti Karalystei, t.y. „naujajam pasauliui”, naujai daiktų būklei, Evangelijos atvertam naujam būties, gyvenimo, bendro gyvenimo su kitais būdui. Tokio pritarimo, kuris negali likti abstraktus ir bekūnis, konkreti išraiška yra regimas įstojimas į tikinčiųjų bendruomenę.  Taigi tie, kurių gyvenimas perkeistas, įstoja į bendruomenę, kuri yra perkeitimo, naujo gyvenimo ženklas; tai Bažnyčia, regimasis išganymo sakramentas (plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1, 9, 48; Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 42, 45; Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, 1, 5). Tačiau įstojimas į bažnytinę bendruomenę reiškiamas ir daugeliu kitų ženklų, išplečiančių bei išskleidžiančių Bažnyčios ženklą. Evangelizacijos dinamikoje asmens, priimančio Evangeliją kaip gelbstintį Žodį (plg. Rom 1, 16; 1 Kor 1, 18), tokį žingsnį paprastai lydi tam tikri sakramentiniai veiksmai: pritariama Bažnyčiai ir priimami sakramentai, kurie tą pritarimą paliudija bei sutvirtina per jais suteikiamą malonę.

Postūmis apaštalauti

24. Galiausiai evangelizuotasis pats ima evangelizuoti kitus. Tai tiesos kriterijus, evangelizacijos tikrumo patikrinimas; neįmanoma įsivaizduoti, kad asmuo priimtų Dievo žodį bei atiduotų save Karalystei, netapdamas tuo, kuris tai liudija ir skelbia.

Baigdami šiuos svarstymus apie evangelizacijos prasmę, norėtume pridurti paskutinę pastabą, padėsiančią geriau suprasti tolesnius apmąstymus.

Evangelizacija, kaip sakėme, yra daugiasluoksnis procesas, apimantis įvairius elementus: žmonijos atnaujinimą, liudijimą, tiesiogiai reiškiamą skelbimą, vidinį pritarimą, įstojimą į bendruomenę, ženklų priėmimą, pastangas apaštalauti. Šie elementai gali pasirodyti vienas kitam prieštaraujantys, net vienas kitą šalinantys. Iš tiesų jie yra vienas kitą papildantys bei praturtinantys. Kiekvieną iš jų visada reikia traktuoti kaip atliekantį kitų atžvilgiu papildymo funkciją. Praėjusio Sinodo reikšmė ta, kad jis mus be paliovos kvietė, užuot priešpriešinus, tuos elementus sieti vieną su kitu, idant pasiektume visapusišką Bažnyčios evangelizacinės veiklos sampratą.

Būtent šią globalią viziją norėtume pateikti, nagrinėdami evangelizacijos turinį bei čia taikytinus metodus ir aiškiau apibrėždami, kam adresuotas Evangelijos skelbimas ir kas šiandien už tai atsakingas.
 

IV. Evangelizacijos būdai

Tinkamų būdų paieška

40. Evangelizacijos turinio akivaizdi svarba neturėtų užtemdyti jos būdų bei priemonių svarbos.

Klausimas „kaip evangelizuoti?” yra nuolatos aktualus, nes evangelizavimo būdai skiriasi, atsižvelgiant į skirtingas laiko, vietos ir kultūros aplinkybes. Šie skirtumai yra konkretus iššūkis mūsų gebėjimui atrasti bei pritaikyti.

Ypač mums, Bažnyčios ganytojams, patikėta atsakomybė drąsiai ir išmintingai, tačiau išliekant besąlygiškai ištikimiems evangelizacijos turiniui, iš naujo atrasti ir įgyvendinti tinkamiausias bei veiksmingiausias Evangelijos naujienos perdavimo mūsų laiko žmonėms priemones.

Šiuose apmąstymuose pasitenkinsime atkreipdami dėmesį į kelis būdus, kurie dėl vienos ar kitos priežasties yra itin svarbūs.

Liudijimas gyvenimu

41. Nekartojant visko, kas jau minėta, pirmiausia derėtų pabrėžti: Bažnyčios akimis, pirmutinis evangelizacijos būdas – liudyti autentišku krikščionišku gyvenimu, atsidavus Dievui bendrystėje, kurios niekas negali sugriauti, ir su beribiu užsidegimu – artimui. Neseniai grupei pasauliečių sakėme: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai dėl to, kad jie yra liudytojai” (Paulius VI. Kreipimasis į Consilium de laicis narius, 1974 spalio 2: AAS 66, 1974, p. 568). Tai aiškiai išreiškė šv. Paulius, kalbėdamas apie dievobaimingą ir skaistų gyvenimą, kuriuo be žodžio laimimi neklausantys žodžio (plg. 1 Pt 3, 1). Tad pasaulis evangelizuojamas pirmiausia Bažnyčios elgsena bei gyvenimu, tai yra gyvu ištikimybės Viešpačiui Jėzui liudijimu, gyvu neturto ir vidinio nusigręžimo bei laisvės nuo šio pasaulio galių, vienu žodžiu, šventumo liudijimu.

Gyvasis skelbimas

42. Pravartu, antra, atkreipti dėmesį į skelbimo svarbą bei būtinybę. „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! <…> Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis” (Rom 10, 14; 17). Ši taisyklė, kadaise nustatyta apaštalo Pauliaus, ir šiandien išlaiko visą savo galią.

Naujienos skelbimas žodžiu iš tiesų yra visada būtinas. Labai gerai žinome, kad šiuolaikinis žmogus yra sotus kalbų; neretai jis aiškiai bodisi klausymu ir, tai dar blogiau, yra tapęs nejautrus žodžiams. Taip pat žinome, kad, daugelio psichologų bei sociologų teigimu, šiuolaikinis žmogus gyvena nebe žodžio civilizacijoje, dabar tapusioje neveiksminga bei nereikalinga, bet vaizdo civilizacijoje. Tai turėtų mus neabejotinai paakinti skelbiant Evangelijos naujieną naudotis šios civilizacijos sukurtomis šiuolaikinėmis priemonėmis. Apskritai šia kryptimi jau dedama rimtų pastangų. Galime už tai tiktai pagirti bei padrąsinti ateityje dar aktyviau veikti šia linkme. Tačiau nuovargis, šiandien atsirandantis dėl tokios daugybės tuščių kalbų ir visiškai kitokių bendravimo formų aktualumo, neturėtų silpninti išliekamos žodžio galios ar lemti pasitikėjimo juo sunykimą. Žodis visada lieka aktualus, ypač tada, kai jame glūdi Dievo galybė (plg. 1 Kor 2, 1–5). Todėl ir mūsų dienomis tebegalioja šv. Pauliaus aksioma: „Tikėjimas iš klausymo” (Rom 10, 17). Taigi būtent išgirstas žodis veda į tikėjimą.

Žodžio liturgija

43. Toks uolumo įkvėptas evangelizacinis skelbimas reiškiasi beveik neribota formų įvairove. Iš tiesų: neįmanoma suskaičiuoti gyvenimo įvykių bei žmogiškųjų situacijų, teikiančių progą taktiškai, tačiau labai įtaigiai parodyti, ką Viešpats nori pasakyti tomis ar kitomis konkrečiomis aplinkybėmis. Norint išskaityti Dievo naujieną įvykiuose, užtenka vien tikro vidinio budrumo. Tačiau Susirinkimo atnaujintoje liturgijoje žymiai padidėjus Žodžio liturgijos vertei, būtų klaida nelaikyti homilijos svarbia ir itin tinkama evangelizacijos priemone. Norint, kad homilija išskleistų visą savo pastoracinį poveikį, būtina gerai žinoti ir vaisingai išnaudoti jos sąlygas bei galimybes. Tačiau pirmiausia reikia būti įsitikinusiam jos svarba ir atsidėti jai su meile. Toks skelbimas, nepakartojamai įterptas į Eucharistijos šventimą, teikiantį jam ypatingos galios ir jėgos, evangelizacijoje tikrai labai reikšmingas, jei išreiškia gilų kunigo tikėjimą ir yra persunktas meilės. Tikintieji, susirinkę kaip Velykų Bažnyčia, švęsdami tarp jų esančio Viešpaties šventę, daug tikisi iš šio skelbimo ir daug iš jo gauna, jei jis būna paprastas, aiškus, tiesus, gerai pritaikytas, iš esmės susijęs su Evangelijos mokymu bei ištikimas Bažnyčios magisteriumui, įkvėptas sveiko apaštališkojo uolumo, kylančio iš jo ypatingos prigimties, kupinas vilties, stiprinantis tikėjimą, kuriantis taiką ir vienybę. Sekmadienio homilijos, jei ji pasižymi šiomis savybėmis, dėka gyvuoja ir stiprėja daug parapinių ir kitokių bendruomenių.

Dar pridurkime, jog, atnaujinus liturgiją, Eucharistijos šventimas nebėra vienintelis tinkamas momentas homilijai. Jai skirta vieta – ir to nevalia nepaisyti – kiekvieno sakramento šventime, taip pat paraliturginiuose tikinčiųjų susirinkimuose. Ji visada bus privilegijuota proga perduoti kitiems Viešpaties žodį.

Katechezė

44. Evangelizacijos būdas, kurio nevalia atsisakyti, yra katechetinis mokymas. Intelektas, ypač vaikų ir jaunuolių, sistemingai mokant tikybos turėtų suvokti pamatines duotybes, gyvąjį turinį tiesos, kurią Dievas norėjo mums perduoti ir Bažnyčia stengėsi kuo įvairialypiškiau išreikšti per savo ilgą istoriją. Kad toks mokymas yra skirtas krikščioniškojo gyvenimo įpročiams ugdyti ir neturi likti vien intelekto dalyku, yra neginčytina. Pastangos evangelizuoti – kalbant apie katechetinį mokymą bažnyčioje, mokykloje, kur tai įmanoma, ir bet kuriuo atveju krikščionių šeimose – tikrai bus vaisingesnės, jeigu katechetai bus aprūpinti tinkama, vadovaujant vyskupams išmintingai bei kompetentingai atnaujinta mokymo medžiaga. Nepaliaujamai stengiantis įspausti į atmintį, intelektą ir širdį esmines tiesas, kurios turėtų persunkti visą mūsų gyvenimą, mokymo metodai privalėtų atitikti asmenų amžių, kultūrą ir gebėjimus. Būtina rengti gerus katechetus – parapijų katechetus, mokytojus ir tėvus, kurie stengtųsi tobulintis šio iškilaus, nepamainomo ir reiklaus meno, koks yra tikybos mokymas, srityje. Kita vertus, reikia konstatuoti, jog dabartinėmis sąlygomis vis labiau neatidėliotinas tampa katechetinis mokymas katechumenato forma, skirta daugybei jaunuolių bei suaugusiųjų, kurie paliesti malonės pamažėle atranda Kristaus veidą ir jaučia poreikį jam save atiduoti. Tačiau sykiu jokiu būdu nevalia apleisti religinio vaikų ugdymo.

Naudojimasis žiniasklaida

45. Kaip jau pabrėžėme, mūsų amžiuje, paženklintame žiniasklaidos arba visuomenės bendravimo priemonių, pirmąkart supažindinant su tikėjimu, katechizuojant ir toliau gilinant tikėjimą tokių priemonių atsisakyti negalima.

Šios priemonės, tarnaudamos Evangelijai, gali beveik neribotai išplėsti sritį, kurioje girdimas Dievo žodis; jomis Geroji Naujiena pasiekia milijonus. Bažnyčia jaustųsi kalta Viešpačiui, jeigu nesinaudotų šiomis galingomis priemonėmis, kurias žmogaus intelektas kasdien vis labiau tobulina. Būtent per jas ji skelbia „nuo stogų” (plg. Mt 10, 27; Lk 12, 3) jai patikėtąją Naujieną. Jos tampa jai šiuolaikine veiksminga sakyklos forma. Per jas ji pajėgia kalbėti žmonių minioms.

Vis dėlto visuomenės bendravimo priemonių taikymas evangelizacijai yra iššūkis. Per jas Evangelijos naujiena turi pasiekti daugybę žmonių, tačiau taip, kad ji visada pajėgtų perverti kiekvieno individo sąžinę, įstrigti į jo širdį, tarsi tas, į kurį kreipiamasi, būtų nepakartojamas su visais savo individualiausiais bei asmeniškiausiais bruožais, ir sužadinti visiškai asmenišką pritarimą bei įsipareigojimą.

Asmeninio ryšio nepamainomumas

46. Dėl šios priežasties greta šio Evangelijos skelbimo bendrąja forma galiojanti bei svarbi išlieka kita jos perdavimo forma, būtent asmens asmeniui. Ja dažnai naudojosi Viešpats – pokalbiuose su Nikodemu, Zachiejumi, samariete, Simonu fariziejumi – ir apaštalai. Ar iš esmės dar yra apskritai koks nors kitas būdas perduoti Evangeliją, išskyrus tą, kai kitam asmeniui perteikiama asmeninė tikėjimo patirtis? Neturėtų atsitikti taip, kad neatidėliotina būtinybė skelbti Gerąją Naujieną daugybei priverstų mus užmiršti šią skelbimo formą, kai žmogaus asmeninę sąžinę pasiekia ir sujaudina visiškai nepakartojamas pasaulis, gaunamas iš kieno nors kito. Nerandame tinkamų žodžių pagirti kunigus, kurie per Atgailos sakramentą ar pastoracinį dialogą atsiskleidžia kaip tinkami vesti žmones Evangelijos keliais, stiprinti juos, dedančius pastangas pakelti parkritusius ir visada padėti jiems įžvalgumu bei savęs atidavimu jų žinion.

Sakramentų vaidmuo

47. Niekada nebus per daug pabrėžti, kad evangelizacija nėra vien doktrinos skelbimas bei aiškinimas. Evangelizacija turi pasiekti gyvenimą: gamtinį, kuriam ji suteikia naują prasmę atskleisdama Evangelijos horizontą, ir antgamtinį, kuris yra ne gamtinio gyvenimo paneigimas, bet jo išskaistinimas bei iškėlimas.

Šį antgamtinį gyvenimą gyvai išreiškia septyni sakramentai ir jiems būdingas nuostabus malonės bei šventumo spinduliavimas.

Tad evangelizacija tampa pilnatviška tada, kai įgyvendina kuo artimiausią santykį arba, dar tiksliau, nepertraukiamą sąveiką tarp žodžio ir sakramentų. Tam tikra prasme yra klaidinga priešpriešinti, kaip kartais daroma, evangelizaciją sakramentalizacijai. Juk iš tikrųjų sakramentas gali prarasti didelę dalį savo veiksmingumo, jeigu prieš jį teikiant nėra buvę nuodugnaus pamokymo apie sakramentus ir visapusiškos katechezės. Evangelizacijos uždavinys yra taip mokyti tikėjimo, kad kiekvienas krikščionis būtų skatinamas išgyventi sakramentus kaip tikrus tikėjimo sakramentus, užuot juos pasyviai priiminėjus ar pakentus.

Liaudies pamaldumas

48. Tai evangelizacijos aspektas, kuriam negalime būti nejautrūs. Norėtume aptarti tai, kas šiandien dažnai vadinama liaudies religingumu.
Tiek srityse, kur Bažnyčia yra įleidusi šaknis jau ne vieną šimtmetį, tiek ten, kur ji dabar jas leidžia, tarp žmonių pasitaiko ypatingų tikėjimo bei dievoieškos raiškos formų. Ilgą laiką laikytos mažiau grynomis ir kartais niekintos, tokios formos šiandien beveik visur atrandamos iš naujo. Praėjusiame Sinode vyskupai nagrinėjo jų prasmę nepaprastai uoliai ir pasitelkę pastoracinį realizmą.

Liaudies religingumas, galima sakyti, neabejotinai yra ribotas. Dažnai jis neapsaugotas nuo daugelio religijos iškraipymų ir net prietarų įsiskverbimo. Neretai jis apsiriboja garbinimo forma, neapimančia autentiško pritarimo tikėjimui. Liaudies religingumas netgi gali skatinti kurtis sektas ir kelti grėsmę tikrai bažnytinei bendruomenei.

Tačiau nukreipus jį – pirmiausia evangelizacijos pedagogika – gera kryptimi, jis yra kupinas vertybių. Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tiktai paprastieji ir vargšai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą. Jis susijęs su giliųjų Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo – aiškiu suvokimu. Jis sužadina vidines nuostatas, retai taip aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus jautimą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą, atvirumą kitiems, dievobaimingumą. Dėl šių aspektų mes jį noriau vadiname „liaudies pamaldumu”, tai yra liaudies religija, o ne religingumu.

Elgesio taisykles tokios kartu ir turtingos, ir pažeidžiamos tikrovės atžvilgiu visiems, kuriuos Viešpats pašaukė būti bažnytinės bendruomenės vadovais, turėtų diktuoti pastoracinė meilė. Pirmiausia reikėtų būti jautriam, mokėti įžvelgti šios tikrovės vidinius matmenis bei nenuneigiamas vertybes, būti pasirengusiam padėti jai įveikti nukrypimo pavojus. Toks liaudies religingumas, nukreiptas gera kryptimi, daugybei žmonių gali vis labiau virsti tikru susitikimu su Dievu Jėzuje Kristuje.
 

V. Evangelizacijos adresatai

Skirta kiekvienam

49. Paskutiniai Jėzaus žodžiai šv. Morkaus evangelijoje suteikia evangelizacijai, kurią Viešpats patiki savo apaštalams, beribį visuotinumą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16, 15).

Dvylika ir pirmoji krikščionių karta gerai suprato šių ir panašių žodžių prasmę; jie pavertė juos savo veiklos programa. Netgi persekiojimai, išblaškę apaštalus, padėjo skleisti Žodį ir įsitvirtinti Bažnyčiai vis tolimesnėse srityse. Pauliaus priėmimas į apaštalų būrį ir jo kaip Jėzaus atėjimo skelbėjo pagonims – ne žydams – charizma dar labiau pabrėžė šį visuotinumą.

Nepaisant jokių kliūčių

50. Per dutūkstantmetę istoriją krikščionių kartoms, atliekančioms šią visuotinę misiją, vis tekdavo susidurti su įvairiomis kliūtimis. Viena vertus, evangelizuotojai neišvengė pagundos dėl įvairių priežasčių susiaurinti savo misijinės veiklos sritį. Kita vertus, tie, kuriems evangelizacija būdavo skirta, neretai rodydavo žmogiškai neįveikiamą pasipriešinimą. Be to, su liūdesiu turime pripažinti, jog Bažnyčios evangelizaciniam darbui trukdo, jei apskritai nedaro jo negalimo, viešoji valdžia. Pasitaiko, kad net mūsų dienomis Dievo žodžio skelbėjai netenka savo teisių, būna persekiojami, bauginami ar šalinami vien dėl to, kad skelbia Jėzų Kristų ir jo Evangeliją. Tačiau mes esame tikri, jog, nepaisant tokių skausmingų išbandymų, šių apaštalų veikla galiausiai nepatirs nesėkmės jokioje pasaulio dalyje.

Nepaisydama tokio priešiškumo, Bažnyčia nuolat atnaujina savo giliausiąjį įkvėpimą, tiesiogiai kylantį iš Viešpaties: visam pasauliui! visai kūrinijai! iki žemės pakraščių! Ji padarė tai dar kartą per praėjusį Sinodą ragindama neįkalinti Evangelijos skelbimo, neapriboti jo kuriuo nors vienu žmonijos sektoriumi, kuria nors viena žmonių klase ar vienu kultūros tipu. Keletas pavyzdžių padės tai suprasti.

Pirmasis skelbimas tiems, kurie toli

51. Atskleisti Jėzų ir jo Evangeliją jo nepažįstantiems nuo pirmųjų Sekminių ryto yra pamatinė programa, kurios Bažnyčia ėmėsi kaip gautos iš savo Steigėjo. Visas Naujasis Testamentas, pirmiausia Apaštalų darbai, liudija apie tą ypatingą laiką bei tam tikra prasme pavyzdines misionieriavimo pastangas, kurios nuo to laiko ženklins visą Bažnyčios istoriją.

Šis pirmasis Jėzaus Kristaus skelbimas vykdomas kompleksine ir įvairialype veikla, kuri kartais vadinama „preevangelizacija”, tačiau iš tiesų jau yra evangelizacija tikrąja to žodžio prasme, nors dar pradinė ir gana netobula. Siekiant šio tikslo galima pasinaudoti beveik neribotu priemonių spektru: aiškiai išreikštu skelbimu, tačiau taip pat menu, mokslu, filosofiniais tyrinėjimais ir teisėtu kreipimusi į žmogaus širdies jausmus.

Skelbimas nukrikščionėjusiam pasauliui

52. Toks pirmasis skelbimas pirmiausiai skirtas tiems, kurie dar nieko nėra girdėję apie Jėzų Kristų, arba vaikams, tačiau dėl šiandien egzistuojančio nukrikščionėjimo jo nemažiau reikia ir daugybei žmonių, kurie, nors pakrikštyti, gyvena visiškai anapus krikščioniškojo gyvenimo ribų, taip pat paprastiems žmonėms, turintiems tam tikrą tikėjimą, bet menkai išmanantiems jo pagrindus, intelektualams, jaučiantiems poreikį pažinti Jėzų Kristų kitoje šviesoje negu iš vaikystėje gauto mokymo, ir galiausiai daugeliui kitų.

Nekrikščioniškosios religijos

53. Šiuo pirmuoju skelbimu taip pat kreipiamasi į gausybę žmonių, praktikuojančių nekrikščioniškąsias religijas. Bažnyčia gerbia ir vertina nekrikščioniškąsias religijas, nes jos yra didelių žmonių grupių sielos gyva išraiška. Jose aidi tūkstantmetė Dievo paieška, netobula, tačiau dažnai labai nuoširdi ir kupina širdies tiesumo. Jos turi įspūdingą giliai religinių tekstų paveldą. Jos mokė melstis žmonių kartas. Jose glūdi nesuskaičiuojama daugybė „Žodžio sėklų” (plg. Justinas. I Apol. 46, 1–4: PG 6; II Apol. 7 (8), 1–4; 10, 1–3; 13, 3–4: Florilegium Patristicum II, Bonn 1911 (2), p. 81, 125, 129, 133; Klemensas Aleksandrietis. Stromata I, 19, 91, 94: S. Ch. 30, p. 117 – 118; 119 – 120; Vatikano II Susirinkimas. Ad Gentes, 11; plg. Lumen gentium, 17). Jos yra, vartojant taiklų Vatikano II Susirinkimo posakį, pasiskolintą iš Euzebijaus Cezarėjiečio, „pasirengimas Evangelijai” (Euzebijus Cezarėjietis. Praeparatio evangelica I, 1: PG 21, 26–28; plg. Vatikano II Susirinkimas. Lumen gentium, 16).

Tokia padėtis tikrai kelia sudėtingų ir sunkių klausimų, kuriuos, siekiant atverti šiandieniams ir rytojaus misionieriams naujus ryšių su nekrikščioniškosiomis religijomis horizontus, privalu išnagrinėti pasitelkus krikščioniškąją tradiciją ir Bažnyčios magisteriumą. Pirmiausia šiandien norėtume pabrėžti, kad nei pagarba šioms religijoms bei jų vertinimas, nei kylančių klausimų sudėtingumas Bažnyčiai negali reikšti raginimo susilaikyti nuo Jėzaus Kristaus skelbimo nekrikščionims. Priešingai, Bažnyčia mano, jog visa ši daugybė žmonių turi teisę pažinti nesuvokiamus Kristaus turtus (plg. Ef 3, 8), kuriuose žmonija, pasak mūsų tikėjimo, netikėtai pilnatviškai gali rasti visko, ko ieško apgraibomis, norėdama sužinoti apie Dievą, apie žmogų ir jo paskirtį, apie gyvenimą ir mirtį, apie tiesą. Net ir gamtos religijų labiausiai vertintinų apraiškų akivaizdoje Bažnyčia remiasi tuo, kad Jėzaus Kristaus religija, jos skelbiama per evangelizaciją, objektyviai įterpia žmogų į santykį su Dievo planu, jo gyvu buvimu, jo veikimu. Bažnyčia taip leidžia jam susitikti su dieviškosios Tėvystės, palankios žmonijai, slėpiniu. Kitaip tariant, mūsų religija iš tikrųjų nustato autentišką ir gyvą ryšį su Dievu; būtent to nepavyksta padaryti kitoms religijoms, nors jos, taip sakant, ir tiesia rankas į dangų.

Dėl šios priežasties Bažnyčia palaiko savo misijinį polėkį ir net nori sustiprinti jį istorijos momentu, kuriuo gyvename. Ji neturės poilsio, kol nebus padariusi visko, kas įmanoma, Jėzaus Išganytojo Gerajai Naujienai skelbti. Ji nuolatos rengia naujas apaštalų kartas. Su džiaugsmu konstatuokime tai šiuo laiku, kai netrūksta manančių ir net tvirtinančių, kad apaštalavimo uolumas bei polėkis užgesę ir kad misijų laikai – jau praeitis. Sinodas į tai atsakė, jog misijinis skelbimas niekada nesiliaus ir Bažnyčia visada stengsis vykdyti šią užduotį.

Parama tikinčiųjų tikėjimui

54. Vis dėlto Bažnyčia nesijaučia atleista nuo pareigos taip pat nenuilstamai rūpintis tais, kurie tikėjimą jau yra priėmę ir neretai jau per kelias kartas turėję ryšį su Evangelija. Tad ji siekia gilinti, stiprinti, maitinti ir daryti vis brandesnį tikėjimą tų, kurie jau vadinami tikinčiaisiais, idant jie dar labiau būtų tokie.

Šiam tikėjimui šiandien beveik visada tenka susidurti su sekuliarizmu, net karinguoju ateizmu. Jis neapsaugotas nuo išbandymų bei pavojų; negana to, tai tikėjimas, kuris yra apgultas ir puolamas. Nemaitinamas ir nepalaikomas kiekvieną dieną jis gali žūti nuo uždusimo ir išsekimo. Todėl evangelizuoti labai dažnai reiškia teikti – ypač katecheze, kupina Evangelijos dvasios ir perteikiama atitinkančia laiką bei žmones kalba – tikinčiųjų tikėjimui šio būtino peno bei jį palaikyti.

Bažnyčiai taip pat gyvai rūpi krikščionys, kurie nėra visiškoje bendrystėje su ja. Drauge su jais rengdama Kristaus norėtąją vienybę, kad, tiksliai sakant, įgyvendintų vienybę tiesoje, ji suvokia, jog rimtai nepaisytų savo pareigos, jei neliudytų jiems apreiškimo, kurio turtą ji saugo, pilnatvės.

Netikintieji

55. Reikšmingas dėmesys praėjusiame Sinode skirtas ir dviem sritims, kurios labai skirtingos, tačiau panašios kiekvienos iš jų evangelizacijai keliamu iššūkiu.

Pirmoji sritis yra tai, ką galima pavadinti netikėjimo didėjimu šiuolaikiniame pasaulyje. Sinodas stengėsi apibūdinti šiuolaikinį pasaulį. Kiek daug mąstymo srovių, vertybių ir antivertybių, paslėptų troškimų ar griovimo sėklų, nykstančių senų ir atsirandančių naujų įsitikinimų aprėpia ši bendra sąvoka!

Dvasiniu požiūriu šiuolaikinis pasaulis atrodo amžiams paniręs į tai, ką vienas mūsų laikų autorius pavadino „ateistinio humanizmo drama” (plg. Henri de Lubac. Le drame de l’humanisme athee. Ed. Spes, Paris, 1945).

Pačioje šiuolaikinio pasaulio šerdyje tenka konstatuoti reiškinį, kuris tampa beveik ryškiausiu jo bruožu, – sekuliarizmą. Čia nekalbama apie sekuliarizaciją, kurią sudaro teisingos, teisėtos ir niekaip tikėjimui ar religijai neprieštaraujančios pastangos atrasti kūrinijoje, kiekviename Visatos daikte ir įvykyje dėsningumus, tam tikru laipsniu valdančius juos autonomiškai, remiantis vidiniu įstikinimu, jog tie dėsningumai pareina nuo Kūrėjo. Šiuo požiūriu praėjęs Sinodas patvirtino teisėtą kultūros ir ypač mokslų autonomiją (plg. Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 59). Čia turime galvoje tikrąjį sekuliarizmą, būtent pasaulio sampratą, teigiančią, jog pasauliui paaiškinti užtenka jo paties ir visai nebūtina remtis Dievu; tada Dievas pasidaro nereikalingas ir tampa trikdžiu. Siekdamas pripažinimo žmogaus galiai, tokio pobūdžio sekuliarizmas baigia tuo, jog ima į Dievą nekreipti dėmesio ir galiausiai jį apskritai neigti.

Iš čia, atrodo, kyla naujos ateizmos formos – antropocentrinis ateizmas, nebe abstraktus ir metafizinis, bet pragmatinis, programinis ir karingas. Drauge su šiuo ateistiniu sekuliarizmu mums kasdien įvairiausiomis formomis peršama vartojimo civilizacija, hedonizmas, paverstas aukščiausiąja vertybe, galios bei valdžios troškimas, visokiausia diskriminacija; tai nežmoniškos šio „humanizmo” tendencijos.

Kita vertus, neįmanoma – ir tai paradoksalu – nuneigti, jog tame pačiame šiuolaikiniame pasaulyje yra sąlyčio taškų su krikščionybe, tikrų Evangelijos vertybių bent jau tuštumos jausmo ar nostalgijos forma. Neperdėsime kalbėdami apie galingą ir sykiu tragišką raginimą evangelizuoti.

Nepraktikuojantieji

56. Antroji sritis apima nepraktikuojančius žmones. Šiandien labai daug pakrikštytųjų dažniausiai nėra oficialiai atsisakę savo krikšto, tačiau yra visiškai jam abejingi ir pagal jį negyvena. Nepraktikuojantieji – tai labai senas reiškinys Bažnyčios istorijoje; tai natūralaus silpnumo, gilaus nenuoseklumo, glūdinčio mūsų vidinėse gelmėse, padarinys. Tačiau šiandien jis turi tam tikrų naujų bruožų. Dažnai jį galima paaiškinti mūsų laikams būdingu šaknų praradimu. Kita priežastis – tai, kad krikščionys šiandien gyvena šalia netikinčiųjų ir yra nuolatos veikiami netikėjimo. Be to, šių dienų nepraktikuojantys krikščionys labiau negu anksčiau savo poziciją mėgina aiškinti ir teisinti remdamiesi vidine religija, asmens savarankiškumu ar autentiškumu.

Tad ateistai bei netikintieji ir nepraktikuojantieji yra rimtos evangelizacijos kliūtys. Pirmieji tą kliūtį sudaro atsisakydami, negebėdami suvokti naują daiktų tvarką, naują pasaulio, gyvenimo ir istorijos prasmę; to ir neįmanoma padaryti, nesiremiant dieviškuoju Absoliutu. Antrųjų atveju kliūtis yra inertiškumas, tam tikro priešiškumo paženklinta nuostata, būdinga tam, kuris gerai jaučiasi savo namuose, teigia viską žinąs, viską išbandęs ir niekuo netikįs.

Ateistinio sekuliarizmo bei religinės praktikos stokos apraiškų randama tarp jaunuolių ir suaugusiųjų, tarp visuomenės vadovų ir paprastų žmonių, visuose kultūros sluoksniuose, senose ir jaunose Bažnyčiose. Bažnyčia, vykdydama evangelizaciją, negali nei ignoruoti šių abiejų pasaulių, nei su jais susidūrusi sustoti; norėdama ir jiems nešti ar iš naujo skelbti Dievo apreiškimą bei tikėjimą Jėzumi Kristumi, ji turi nuolat ieškoti tinkamų priemonių ir atitinkamos kalbos.

Skelbimas minioms

57. Kaip Kristus savo skelbimo laikotarpiu ir Dvylika Sekminių rytą, Bažnyčia irgi priešais save mato nesuskaičiuojamą minią žmonių, kuriems reikia Evangelijos ir, negana to, kurie turi teisę į tai; juk Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1 Tim 2, 4).

Suvokdama savo pareigą skelbti išganymą visiems ir žinodama, kad Evangelijos naujiena skirta ne mažai įvesdintųjų, privilegijuotųjų ar išrinktųjų grupei, bet visiems, Bažnyčia užsikrečia Kristaus nerimu dėl klaidžiojančių bei suvargusių, kurie yra „lyg avys be priemens”, ir dažnai kartoja jo žodžius: „Gaila man minios” (Mt 9, 36; 15, 32). Tačiau Bažnyčia taip pat žino, jog, norėdama veiksmingai skelbti Evangeliją, ji turi adresuoti savo Naujieną miniose veikiančioms tikinčiųjų bendruomenėms, per kurias galima ir privalu pasiekti kitus.

Bazinės bažnytinės bendruomenės

58. Praėjusiame Sinode daug dėmesio skirta nedidelėms, arba „bazinėms”, bendruomenėms, nes Bažnyčioje apie jas šiandien dažnai kalbama. Kas jos ir kodėl jos turėtų būti ypatingi evangelizacijos adresatai ir sykiu vykdytojai?

Jei tikėtume įvairiais Sinodo metu pareikštais liudijimais, tokių bendruomenių atsiranda beveik visoje Bažnyčioje. Gerokai viena nuo kitos skiriasi to paties regiono bendruomenės, juo labiau – skirtingų regionų.

Kai kuriuose regionuose jos atsiranda bei skleidžiasi beveik be išimčių Bažnyčioje, dalyvaudamos jos gyvenime, maitindamosi jos mokymu ir būdamos vieningos su jos ganytojais. Šiais atvejais šios bendruomenės kyla iš poreikio dar intensyviau gyventi Bažnyčios gyvenimą arba iš žmogiškesnių matmenų troškimo bei paieškos, to, ką sunkiai gali pasiūlyti didesnės bažnytinės bendruomenės, ypač dideliuose šiuolaikiniuose miestuose, kur ryški anoniminio gyvenimo masėje tendencija. Tokios bendruomenės paprasčiausiai gali savaip pratęsti sociologiškai nedidelę, kaimo ar panašiai, bendruomenę dvasiniu bei religiniu – garbinimo, tikėjimo gilinimo, broliškos meilės, maldos, ryšio su ganytojais – lygiu. Kitais atvejais turėdamos tikslą klausytis ir apmąstyti Dievo žodį, priimti sakramentus ir stiprinti agapės ryšius, jos nori burti žmones į vienalytes grupes pagal amžių, išsilavinimą, pilietinę ar socialinę padėtį, pavyzdžiui, sutuoktinių poras, jaunuolius, tam tikros profesijos atstovus ir t.t., taip pat tuos, kuriuos jau yra suvienijusi kova už teisingumą, broliška pagalba vargšams, žmogiškosios pažangos skatinimas ir pan. Dar kitais atvejais jos buria tikinčiuosius ten, kur dėl kunigų stokos neįmanomas normalus parapinės bendruomenės gyvenimas. Visa tai pasakytina apie nedideles bendruomenes Bažnyčioje, ypač vietinėse Bažnyčiose ir parapijose.

Kituose regionuose, priešingai, bazines bendruomenes suburia griežta Bažnyčios kritika; greitos pasmerkti Bažnyčią kaip „institucinę”, tokios bendruomenės, priešingai, nori būti charizminės, neturinčios struktūrų ir gyvenančios vien Evangelija. Tad joms būdingas aiškus polinkis kritikuoti bei atmesti išorines Bažnyčios apraiškas: jos hierarchiją, jos ženklus. Jos radikaliai nusistačiusios prieš Bažnyčią. Pasukus tokia kryptimi, jas įkvepiančios pagrindinės idėjos labai greitai virsta ideologija, ir itin retai kada tokios bendruomenės greitai netampa kokios nors politinės pakraipos, tam tikros srovės, sistemos ar net partijos auka su visais iš to kylančiais pavojais būti paverstoms jų įrankiu.

Skirtumas čia žymus: bendruomenės, savo priešiškumo dvasia atsiskiriančios nuo Bažnyčios ir suduodančios smūgį jos vienybei, gali būti vadinamos „bazinėmis bendruomenėmis” tiktai griežtai sociologiniu požiūriu. Jos negali, nepiktnaudžiaudamos kalba, vadintis bazinėmis bažnytinėmis bendruomenėmis, net jei ir teigtų priešiškumu hierarchijai nepažeidusios Bažnyčios vienybės. Pavadinimas „ bazinės bažnytinės bendruomenės” taikytinas tiktai toms, kurios susiburia Bažnyčioje, idant su ja susivienytų ir prisidėtų prie jos augimo.

Šios pastarosios bendruomenės bus evangelizacijos vieta didesnių bendruomenių, ypač vietinių Bažnyčių, labui. Kaip jau esame sakę baigiantis praėjusiam Sinodui, visuotinei Bažnyčiai jos bus viltis, jeigu:

– stengsis gyventi remdamosi Dievo žodžiu ir nepasiduos politinei poliarizacijai ar madingoms ideologijoms, pasirengusioms pasinaudoti jų milžinišku žmogiškuoju potencialu;

– vengs visada gresiančios pagundos sistemingai protestuoti ir perdėtai kritikuoti dangstantis autentiškumu ir bendradarbiavimo dvasia;

– liks tvirtai susijusios su vietine Bažnyčia, kuriai priklauso, ir visuotine Bažnyčia, per tai išvengdamos labai realaus pavojaus užsisklęsti, po to imti laikyti save vienintele autentiška Kristaus Bažnyčia ir galiausiai smerkti kitas bažnytines bendruomenes;

– išlaikys nuoširdžią bendrystę su ganytojais, kuriuos Viešpats duoda savo Bažnyčiai, ir magisteriumu, kurį šiems ganytojams patikėjo Kristaus Dvasia;

– niekada nelaikys savęs vieninteliais evangelizacijos adresatais ar vykdytojais ar net vieninteliais Evangelijos sergėtojais, tačiau, suvokdamos, jog Bažnyčia yra daug platesnė ir įvairialypiškesnė, pripažins, kad Bažnyčia tikrove tampa ir kitaip, ne tiktai per jas;

– kiekvieną dieną augs misijine dvasia ir uolumu, įsipareigojimu ir poveikio jėga;

– visuose dalykuose jausis įsipareigojusios visumai ir niekada nebus sektantiškos.

Šiomis sąlygomis, kurios, tiesa, yra reiklios, tačiau sykiu įkvepiančios, bazinės bažnytinės bendruomenės įgyvendins savo pagrindinį pašaukimą: būdamos Evangelijos, kuri joms skelbiama, klausytojos bei evangelizacijos privilegijuotosios adresatės, jos pačios išsyk taps Evangelijos skelbėjomis.