IV Velykų sekmadienis (A)
Jn 10, 1–10
 

Ketvirtąjį Velykų sekmadienį Bažnyčia kviečia melstis už pašaukimus.

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas.

Ant Galilėjos ir Judėjos kalvų visur matome beganančius kaimenes piemenis. Dieną gyvuliai skabo retą augmeniją akmenuotose kalvų atšlaitėse. Naktį daugelis piemenų suvaro savo kaimenes į nemūrytų akmenų aptvarą. Jėzus mums parodo du priešingus veikėjus: piemenį ir vagį. Jie skirtingai patenka į avidę. Vienas perlipa tvorą, o kitas įeina pro vartus. Šiame epizode anaiptol nevaizduojama koks nors idiliškas vaizdelis. Avidė Jėzui nėra rami ir poetiška vieta. Joje reikia gintis nuo plėšikų. Pirmutinis krikščioniškojo gyvenimo įvaizdis– tai kova. Neužmirškime, jog šis Jėzaus pasakojimas yra labai polemiškas. Jis eina tuoj po dramatiško susidūrimo, kai išgydomas nuo gimimo buvęs neregys, fariziejų išvarytas iš sinagogos kaip vargšas avinėlis (Jn 9, 1–41).

Kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas.

Jėzus supriešina netikruosius ganytojus, vagis ir plėšikus, užsimojusius vadovauti kitiems, tačiau neturinčius tikrojo įgaliojimo. Priešingai, tikrasis ganytojas ateina visiškai aiškiai pro vartus ir jį atveda vartų sargas. Nepraeikime paskubomis neatkreipę dėmesio į šį „vartų sargą”. Evangelija mums sako: tai Tėvas. Jis pasiuntė Jėzų (Jn 8, 16–42), jis viską atidavė į Jėzaus rankas (Jn 3, 35; 5, 22–26); jis atidavė jam savo avinėlius (Jn 17, 6–9).

Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. <...> Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.

Dėl plėšikų nakčiai suburtas aptvare avis rytą pasiima jų piemuo, kurį jos tobulai pažįsta iš balso. Šios avys instinktyviai suvokia esančios mylimos piemens: jos seka jį ir jo klauso.

Tikras tikintysis klauso Jėzaus balso ir seka Jėzumi. Veiksmažodis klausyti Jono evangelijoje pakartojamas 58 kartus. Jėzus yra „Žodis”, „Apreiškimas”, patikintis dėmesingai klausančiai jo bičiulių ausiai tai, ką jis išgirdo iš Tėvo (Jn 3, 31; 8, 40; 15, 15).

Ar mokame klausytis Jėzaus balso?

Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.

Jie nesuprato, nes nenorėjo suprasti – mat jautėsi esą regintys. Tai fariziejai. Jie pretenduoja vadovauti kitiems, tačiau nuo jų bėgama, nes jie– blogi ganytojai, „vagys ir plėšikai”.

Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys”.

Jeigu Jėzus būtų tik žmogus, jo užmojai atrodytų nepaprastai pretenzingi. Jis prisistato kaip vienintelis žmonijos vadovas. Žmogus, vadinantis visus prieš jį buvusius „vagimis ir plėšikais”, turi būti arba kvailas, arba jo nešama žinia iš tiesų radikaliausia, absoliuti, transcendentiška, revoliucinga, kokios žmonija niekuomet nėra girdėjusi. Žinoma, mes galime sekti kitais vadovais, prisistatančiais kaip gelbėtojai, tačiau Jėzus mus perspėja: „Būsite pavogti ir sužlugdyti”. Visi tie gražių pažadų skleidėjai yra vagys ir plėšikai. Toks „absoliutizmas” šokiruoja mūsų šiuolaikinę galvoseną, ištroškusią „tolerancijos” ir „pliuralizmo”. Kas yra tasai, kuris drįsta kalbėti įsitikinęs savo išskirtinumu?

Aš esu vartai.

Jėzus mėgsta perteikti savo mintį įvaizdžiais. Jis jau pasivadino vieninteliu ganytoju. Dabar jis vartoja kitą dar subtilesnį ir slėpiningesnį įvaizdį. Jis sako: „Aš esu vartai”, vieninteliai vartai. Sinoptinėse evangelijose iš Jėzaus lūpų jau girdėjome šį palyginimą, kai jis kalbėjo apie „ankštus vartus”, vedančius į Dievo karalystę (Mt 7, 13–14; Lk 13, 24). Tačiau čia žodis įgyja dar gilesnę teologinę prasmę. Jėzus toliau kalbės: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip kaip tik per mane (Jn 14, 6).

Šventajame Rašte esama daug slėpiningų vartų įvaizdžių. Jokūbas dykumoje regėjo kopėčias, „dangaus vartus” (Pr 28, 17). Jeruzalės vartai aprašomi kaip įėjimai į ramybės ir taikos vietą (Iz 60, 11; Ps 122, 2; 118,19–20).

Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.

Jėzus suvokia esąs perėjimas – „vartai” į naują vietą, naują erdvę. Šio Jėzaus siūlymo geradarystei suvokti pakanka prisiminti, kad esame, anot Jean- Paul Sartre, už uždarų durų. Žmonija yra tarsi nepakeičiamo determinizmo kalinė: gimsta, kad mirtų, gamina, kad vartotų. Argi ji pasmerkta suktis uždarame rate iki pat galutinio žlugimo?

Štai čia įsikiša Jėzus sakydamas, kad yra išeitis, yra vartai. Jis byloja labai iškalbingais įvaizdžiais: žmonės galės laisvai įeiti ir išeiti – laisvės įvaizdis, ganykla – gyvybės ir gaivumo įvaizdis.

Jėzus sako, jog žmonija nėra beviltiškai užsidariusi: prieš ją atsiveria erdvė, begalinė ateities gyvenimo erdvė. Dievas siūlo žmogui savo erdvę. Kiekvieno iš mūsų valioje atverti šiuos vartus ne tik paskutinę dieną ar mirties valandą. Kodėl nežengiame pro šiuos atvirus vartus pas Dievą jau dabar?

Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti.

Jėzus pasitelkia šiuos negatyvius pavyzdžius, kad mes geriau suvoktume jo pasiūlymo teigiamybę. Ekonominėje, politinėje, techninėje srityje žmogus savo darbu siekia įvairiopo išlaisvinimo; šių pastangų nereikia niekinti, visi krikščionys privalo panašiai darbuotis. Tačiau Jėzus primena, jog vienintelį radikalų išlaisvinimą siūlo tik Dievas. Visi kiti išlaisvinimo ar laimės pažadai yra apgaulė ir savotiška vagystė. Ateizmas žmogui pateikia sužalotą įvaizdį. Anot Jėzaus, žudyti ir naikinti žmogų – tai atverti jam žmogiškumo ribojamas perspektyvas. Žmogus pilnatviškai gyvena atsivėręs vien Dievui. Jėzus yra vartai. Kas žengs pro šiuos vartus, bus išgelbėtas. Be šio perėjimo žmogus pražūva. Vienintelė gyvybinė aplinka žmogui yra dieviškoji aplinka. Tik ten yra žmogaus laisvė.

Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.

Čia mes aptinkame vieną iš mėgstamų šventojo Jono temų. Kanos vestuvėse vyno buvo apsčiai: 600 litrų! (Jn 2, 6–7). Gyvasis vanduo, pasiūlytas samarietei, turi ištrykšti ir iki soties pagirdyti (Jn 4, 14). Iš gausiai padaugintos duonos lieka dvylika pintinių likučių (Jn 6, 10–12). Po stebuklingos žūklės valtis lūžta nuo žuvų (Jn 21, 6). Tačiau čia tik įvaizdžiai. Tikrovė yra dar gražesnė. Dievas iš tikrųjų teikia gyvenimo „apstumą”.

Akivaizdu, kad tik Jėzus atveria begalinę erdvę žmogui. Be jo žmonija lieka „uždaryta”. Jokia ideologija, joks politinis ar visuomeninis lyderis, joks mokslinis atradimas negali mūsų išvaduoti iš likiminio žmogiškojo ribotumo ir mirties. Tik Jėzus, Dievas ir Žmogus, išgelbsti mus iš negalės ir įveda į dieviškąją begalybę.