V Velykų sekmadienis (A)
Jn 14, 1–12
 

Tegul neišsigąsta jūsų širdys.

Šis Evangelijos skaitinys mus nukelia į Paskutinę vakarienę. Mokinių būrelyje vyrauja tragiška atmosfera – Jėzus paskelbė apie Judo išdavystę, ir šis išėjo į nakties tamsą (Jn 13, 21–30). Vėliau Jėzus sako, jog eisiąs ten, kur jo mokiniai negalėsią sekti (Jn 13, 31–36). Galiausiai Jėzus išpranašauja Petrui, jog šis jo išsižadėsiąs tris kartus tą pačią naktį dar gaidžiams nepragydus (Jn 13, 37–38). Galima suprasti tą baisų nerimą, sugniaužusį mintis ir širdis. Mūsų gyvenime kai kuriais momentais mus taip pat užplūsta siaubingas nerimas. Netikrumai dėl ateities, nepakeliamos negalės, senatvės negalavimai, nepagydomos ligos. Taip pat ir kolektyvinės baimės: nedarbas, smurtas, gyventojų perteklius, badas, gamtos užterštumas. Be to, žvelgiant į šias krizines situacijas kiekvienam tikram tikinčiajam kyla klausimai: ar nenyksta didžiosios žmogiškosios vertybės? ar rytojaus žmonija beišlaikys tikėjimą?

Šių žmogiškųjų nuogąstavimų fone nenugalimas Jėzaus optimizmas nušvinta kaip skaisti liepsna naktyje. Kelioms valandoms belikus iki kryžiaus kančios Jėzus stengėsi pakelti savo bičiulių dvasią: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys”. Kodėl niekuomet ir dėl nieko neturėtume bijoti?

Tikite Dievą – tikėkite ir mane.

Įgąsdintus savo bičiulius Jėzus kviečia pažvelgti vienintele kryptimi – į tikėjimą. Gili Jėzaus ramybė, pranokstanti bet kurią baimę, remiasi ne žmogiškumu, bet Dievu. Jėzus duoda nuostabų prieglobstį, kurio negali sugriauti jokia galybė. Netgi mirtis negali įveikti jo ramybės: ši ramybė kyla iš Dievo.

Atkreipkime dėmesį, Jėzus savo asmens atžvilgiu reikalauja tokio paties tikėjimo akto, koks tiktų Dievo atžvilgiu. Čia žmogiškasis racionalumas neišlaiko dieviškosios begalybės įtampos. Kaip Jėzus, kuris yra Dievas, gali kalbėti apie Dievą kaip kitą asmenį? Iš čia ir ši stebinanti formuluotė: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane”. Kas jis toks, kad taip kalba?

Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti!?”

Tai neišsemiamas Įsikūnijimo slėpinys – Jėzus kaip žmogus be paliovos pabrėžė savo skirtingumą nuo Dievo. Jis kalba apie Dievą, tarsi tai būtų „kitas”. Jis kalba apie Tėvą. Jėzus niekuomet nekreipė žmonių žvilgsnio į save patį. Niekuomet į savo asmenį nenukreipė garbinimo ar pagarbos. Jis pats visas atsigręžęs į kitą ir trokšta mus atgręžti į tą, kurio niekas niekuomet nėra matęs, į Tėvą.

Į savo mirtį, atsiskyrimą nuo šio pasaulio, Jėzus žvelgia kaip į grįžimą namo: čia jis sutiks tą, kurį myli ir kurio yra mylimas. Jėzus žino esąs mylimas.

Po šių žodžių, kurie, atrodo, nesuvokiami proto ir jį sprogdina, eina visiškai pažįstami kasdieniai – būstas, namai, vietos paruošimas.

Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu.

Tai negirdėto švelnumo žodžiai. Dievas, kuris yra visiškai kitoks, nepasiekiamas, kartu ir labai artimas. Mūsų Dievas nėra šaltas ir abejingas. Jis švelnus Tėvas, Brolis, kurį žeidžia mūsų nerimastis ir kuris sako mums paguodos ir draugystės žodžius.

Kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.

Šiuose iš pažiūros paprastuose ir pažįstamuose žodžiuose glūdi teologinis apreiškimas. Išdrįsdamas ištarti: „Kad jūs būtumėte ten, kur ir aš”, Jėzus atveria žmonijai begalinę antgamtinę perspektyvą – dieviškąjį gyvenimą. Žmogiškasis tikslas glūdi Dieve. Žmonija eina „ten”, kur yra Jėzus. Žmogui skirta tapti panašiam į Dievą. Dabar jau galima suvokti padrąsinimą: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys”.

„Kur aš einu, jūs žinote kelią”. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?”

Šį pamatinį žmonijos klausimą mūsų vardu užduoda drąsusis Tomas. Kur mes einame? Kokia gyvenimo prasmė ir galutinis tikslas?

Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.”

Tikinčiajam, priimančiam šiuos Jėzaus žodžius, istorija turi prasmę, gyvenimas nėra absurdiškas. Be Jėzaus žmogus yra uždarytas savo ribotume. Su juo ir tik su juo vieninteliu tėra kelias, vedantis pro kapo tamsą į Tėvo namus.

Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę.

Šioje šventojo Jono frazėje susiduria du iš pažiūros priešingi teiginiai: „pažinsite” (ateityje) ir „pažįstate” (dabartyje). Aišku, jog Dievas nėra perregimai ir aiškiai iki pačių gelmių pažįstamas. Galėtume netgi teigti, kad jo nepažįstame. Tomo klausime nuskambėjo netikrumas ir abejonė: „mes nežinome”. Tokia yra mūsų šiandieninė situacija. Jėzus sako, kad dabartinis mūsų nepažinimas taps pažinimu. Čia visiems tikintiesiems Jėzumi iš anksto pranokstama ateitis: nors laikų pabaiga dar neįvyko, ji jau čia. Bažnyčia, tikinčiųjų buveinė, jau yra „Dievo padangtė tarp žmonių” (Apr 21, 3). Iš dalies Tėvo pažinimą, kurį patirsime atsidūrę Jo akivaizdoje, Jo namuose, – jau patiriame pridengtą tikėjimo šydu. Tai yra tai, ką teologai vadina eschatologija: per Jėzų Kristų iš anksto pranokta ateitis tikinčiųjų širdyse.

Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą ir bus mums gana” <...> Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!”

Ką tik girdėjome, kaip Jėzus pabrėžė savo skirtingumą nuo Tėvo. O dabar jis tapatinasi su juo: Jėzus eina „pas Tėvą”, jis yra „kelias, vedantis pas Tėvą”; tuo pačiu metu „jis yra Tėve” ir „kas mato Jėzų, mato Tėvą”. Jėzus yra žmogus, „pilnas Dievo”, žmogus – Dievas. Tegu mus persmelkia tie paprasti žodžiai: „Aš esu Dieve ir Dievas manyje”.

Prieš du tūkstančius metų žmogus, vardu Jėzus iš Nazareto, gyveno Romos imperijos užkampyje. Tai buvo tikras žmogus iš kūno ir kaulų, kuris valgė ir gėrė kaip visi, turėjo draugų... Šis žmogus bendravo ir tapatinosi su Dievu, tačiau jis anaiptol neatrodė beprotis. Tai buvo išskirtinio santūrumo žmogus, nusižeminęs, be ambicijų ar puikybės: atsiklaupęs ant kelių jis plovė savo bičiulių kojas kaip paprastas anų laikų tarnas. Jis atidavė jiems savo sulaužytą kūną ir išlietą kraują...

Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu <...>, kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą.

Rojus nėra pabėgimas į nerealų ateities sapną. Dangus nėra pažadėtas vėlesniam laikui saldainis, kad būtų įveiktas dabarties kartumas. Dievas nėra opiumas, apmarinantis kančias, kad būtų galima sulaukti rytoj prasidėsiančios amžinybės. Dangus jau prasidėjo ir yra patiriamas tų, „kurie daro Jėzaus darbus”.
 

Parengta pagal kun. Noēl Quesson