Pastoracinė instrukcija

Aetatis novae

dėl visuomenės bendravimo priemonių minint
pastoracinės instrukcijos Communio et progressio
20-ąsias metines
 

Pratarmė

PERVARTA  VISUOMENĖS BENDRAVIMO  SRITYJE

1. Auštant naujam amžiui, visuomenės bendravimas taip smarkiai išsiplėtė, kad daro didelę įtaką viso pasaulio kultūroms. Technologijos pokyčiai tėra vienas iš šio reiškinio aspektų. Nėra vietos, kur nebūtų jaučiamas visuomenės bendravimo priemonių poveikis religinėms ir moralinėms nuostatoms, politinėms ir socialinėms sistemoms, švietimui.

Neįmanoma, pavyzdžiui, nepastebėti bendravimo, kurio neįstengė sulaikyti nei geografinės, nei politinės sienos, vaidmens 1989 ir 1990 metų pervartose. Jų istorinę reikšmę popiežius apmąstė enciklikoje Centesimus annus (1).

„Pirmasis šių dienų areopagas yra bendravimo arena, vienijanti žmoniją ir paverčianti ją, kaip sakoma, „globaliniu kaimu“. Visuomenės bendravimo priemonės įgijo tokią reikšmę, kad daugeliui tapo pagrindine informavimo bei ugdymo, vadovavimo bei įkvėpimo priemone kalbant apie savo paties, šeimos ir visuomenės elgesį” (2).

Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Vatikano II Susirinkimo dekreto dėl visuomenės bendravimo priemonių Inter mirifica ir dviem dešimtmečiams nuo pastoracinės instrukcijos Communio et progressio paskelbimo, Popiežiškoji visuomenės bendravimo priemonių taryba norėtų apmąstyti šios naujos situacijos pastoracines implikacijas. Tai darome vadovaudamiesi Communio et progressio baigiamųjų žodžių dvasia: „Dievo tauta, eidama pirmyn per laikus, kuriais skleidžiasi istorija, <…> su dideliu pasitikėjimu ir karšta meile žvelgia į viską, ką siūlo bendravimo plėtra kosminiame amžiuje” (3).

Pripažindami nenutrūkstamai galiojant šiuose susirinkiminiuose bei posusirinkiminiuose dokumentuose išdėstytus principus ir įžvalgas, norėtume taikyti juos dabartinei tikrovei. Nepretenduodami į galutinį žodį apie sudėtingą, nepastovią, greitai kintančią situaciją, tiesiog norime pateikti darbo bei raginimo priemonę tiems, kuriems tenka susidurti su naujos tikrovės pastoracinėmis implikacijomis.
2. Pasirodžius Inter mirifica bei Communio et progressio, žmonės po kurio laiko įprato prie tokių posakių kaip „informacijos visuomenė“, „žiniasklaidos kultūra“ ir „žiniasklaidos karta“. Tokiomis sąvokomis pabrėžiamas reikšmingas faktas: tai, ką vyrai ir moterys žino bei galvoja apie gyvenimą, iš dalies sąlygota visuomenės bendravimo priemonių; pati žmogaus patirtis žymia dalimi yra per visuomenės bendravimo priemones gauta patirtis.

Per pastaruosius dešimtmečius bendravimo technologijų srityje daug kas pasikeitė. Turime galvoje ir sparčią jau egzistavusių technologijų plėtrą, ir tokių naujų telekomunikacijos bei žiniasklaidos technologijų kaip palydovai, kabelinė televizija, optiniai kabeliai, vaizdajuostės, kompaktiniai diskai, vaizdų kūrimas kompiuteriu ir įvairi kitokia kompiuterinė bei skaitmeninė technika atsiradimą. Naujų visuomenės bendravimo priemonių naudojimas davė pradžią vadinamajai „naujajai kalbai”, leido atsirasti naujoms galimybėms vykdyti Bažnyčios misiją, tačiau sykiu sukėlė ir naujų pastoracinių problemų.

3. Tokiomis aplinkybėmis raginame ganytojus ir Dievo tautą labiau įsigilinti į viską, kas susiję su visuomenės bendravimu bei bendravimo priemonėmis, ir paversti savo įžvalgas konkrečiomis bei įgyvendinti galimomis programomis.

„Susirinkimo tėvai, mėgindami numatyti ateitį ir pažinti aplinkybes, kuriomis Bažnyčiai teks vykdyti savo misiją, galėjo aiškiai matyti, jog technologijos pažanga jau buvo pradėjusi „keisti žemės veidą” ir užkariauti kosminę erdvę (Gaudium et spes, 5). Jie suvokė, kad būtent bendravimo technologijos plėtra gali sukelti grandininę reakciją su nenumatomais padariniais” (4).

„Būdami toli nuo minties siūlyti Bažnyčiai laikytis nuošalyje ar mėginti atsiriboti nuo tokios įvykių raidos, Susirinkimo tėvai matė Bažnyčią pačiame žmogiškosios pažangos centre, dalyvaujančią likusios žmonijos patirtyje, siekiančią šią patirtį suprasti ir paaiškinti tikėjimo šviesoje. Dievo tautos tikintiesiems teko užduotis kūrybingai taikyti naujus atradimus bei technologijas žmonijos gerovės ir Dievo plano pasauliui įgyvendinimo labui, <…> kad visas „kompiuterių amžiaus” potencialas tarnautų kiekvieno asmens žmogiškajam bei transcendentiniam pašaukimui ir taip šlovintų Tėvą, iš kurio kyla visa, kas gera” (5).

Reiškiame savo padėką visiems, kurie atsakingi už bendravimo veiksmingo tinklo atsiradimą visoje Bažnyčioje. Nepaisant ribotų išteklių sąlygojamų sunkumų, kai kada Bažnyčiai daromų kliūčių prieiti prie visuomenės bendravimo priemonių, taip pat nuolatinės kultūros, vertybių bei nuostatų kaitos, kurią savo ruožtu sukelia tos priemonės, daug jau padaryta ir daug dar reikia padaryti. Vyskupai, dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai, atsidavę šiam nepaprastai svarbiam apaštalavimui, nusipelno visų padėkos.
Sveikintinos ir teigiamos ekumeninio bendradarbiavimo visuomenės bendravimo priemonių srityje, dalyvaujant katalikams ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių broliams ir seserims, pastangos, taip pat tarpreliginis bendradarbiavimas su kitų pasaulio religijų atstovais. Ne tik dera, bet ir būtina krikščionis „raginti vieningiau veikti visuomenės bendravimo srityje ir tiesiogiškiau bendradarbiauti su kitomis religijomis siekiant garantuoti bendrą buvimą visuomenės bendravimo šerdyje” (6).
 

I. VISUOMENĖS BENDRAVIMO APLINKA

A. Kultūrinė ir visuomeninė aplinka

4. Šiandienė pervarta visuomenės bendravimo srityje nėra vien technologinė revoliucija, bet apima ir elementų, kuriais žmogus suvokia aplinkinį pasaulį ir patikrina bei išreiškia tai, ką suvokia, esminį pokytį. Nuolatinė galimybė disponuoti vaizdais bei idėjomis, jų greitas perdavimas net iš žemyno į žemyną turi gilių padarinių – teigiamų ir neigiamų – asmenų psichologiniam, moraliniam ir socialiniam vystymuisi, visuomenių struktūrai ir funkcionavimui, tarpkultūriniam bendravimui ir vertybių, pasaulėžiūrų, ideologijų ir religinių įsitikinimų suvokimui bei perdavimui. Pervarta bendravimo srityje veikia net vaizdinius apie Bažnyčią ir daro nemažą įtaką pačioms jos struktūroms bei funkcionavimo būdams.

Visa tai turi rimtų pastoracinių implikacijų. Visuomenės bendravimo priemones galima naudoti Evangelijai skelbti arba jai nutildyti žmonių širdyse. Visuomenės bendravimo priemonės, vis labiau įaugdamos į kasdienį žmonių gyvenimą, veikia žmonių gyvenimo prasmės suvokimą.

Iš tiesų visuomenės bendravimo priemonės pajėgios nustatyti ne tik mąstymo būdą, bet ir turinį. Daugeliui tikrovė yra tai, ką kaip tokią apibrėžia visuomenės bendravimo priemonės; tai, ko jos atvirai nepripažįsta, atrodo nereikšminga. Tad visuomenės bendravimo priemonių ignoruojamus individus ir grupes galima de facto apgaubti tyla; taip galima pritildyti net Evangelijos balsą, nors visiškai jo užgniaužti nepavyktų.

Todėl svarbu, kad krikščionys pajėgtų pateikti informaciją „naujienas kuriantiesiems”, taip leisdami prabilti bebalsiams.

Visuomenės bendravimo priemonių galia sutvirtinti arba sugriauti tradicinius atramos taškus religijos, kultūros ir šeimos srityse verčia pabrėžti nemažėjančią šių Susirinkimo žodžių svarbą: „Norint šiomis priemonėmis tinkamai naudotis, būtina, kad visi, kurie jomis naudojasi, žinotų moralinės tvarkos nuostatas ir sąžiningai taikytų jas šioje srityje” (7).

B. Politinė ir ekonominė aplinka

5. Tautų ekonominės struktūros neatskiriamai susijusios su šiuolaikinėmis bendravimo sistemomis. Nacionalinės investicijos į našią bendravimo infrastruktūrą daugelio laikomos būtina ekonominės bei politinės plėtros sąlyga, ir didėjantys tokių investicijų kaštai buvo vienas iš reikšmingų veiksnių, paskatinusių ne vieną šalį imtis rinkos konkurencijos didinimo politikos. Dėl šios ir kitų priežasčių viešųjų telekomunikacijos bei garso transliavimo sistemų atžvilgiu daugeliu atvejų buvo taikoma dereguliavimo bei privatizavimo politika.

Kaip viešosiomis sistemomis galima piktnaudžiauti turint tikslą manipuliuoti ideologija bei politika, taip ir nereguliuojama komercializacija ir privatizacija transliavimo srityje gali turėti rimtų padarinių. Praktikoje – ir dažnai oficialiai – viešasis atskaitingumas už naudojimąsi oro bangomis yra nuvertintas. Svarbiausiu sėkmės matu linkstama laikyti ne paslaugą, bet pelną. Pelno motyvai ir reklamuotojo interesai daro nederamą įtaką žiniasklaidos turiniui: populiarumui teikiama pirmenybė kokybės atžvilgiu, nugali žemiausias bendrasis vardiklis. Reklamuotojai nesitenkina savo teisėtu vaidmeniu nustatyti tikruosius poreikius bei į juos atsiliepti, bet, skatinami pelno motyvų, stengiasi sužadinti dirbtinius poreikius bei vartojimo modelius.

Komercinis spaudimas nepaiso nacionalinių sienų ir vykdomas individualių tautų bei jų kultūrų sąskaita. Susidūrusios su didėjančia konkurencija ir naujų rinkų paieškos poreikiu, bendravimo firmos tampa vis „daugiatautiškesnės”; sykiu vietinių gamybinių pajėgumų stoka kai kurias šalis daro vis labiau priklausomas nuo užsienio. Tad dėl kai kurių populiarių visuomenės bendravimo priemonių vienos kultūros gaminiai plinta kitoje kultūroje, dažnai darydami žalą nusistovėjusioms meno bei visuomenės bendravimo formoms ir jų įkūnijamoms vertybėms.

Tačiau net ir tokiais atvejais nereguliuojamos komercializacijos bei privatizacijos keliamas problemas reikėtų spręsti remiantis ne valstybine visuomenės bendravimo priemonių kontrole, bet rimtesniu reguliavimu taikant viešosios tarnybos kriterijus ir didesnį viešąjį atskaitingumą. Čia reikėtų pasakyti, kad nors kai kuriose šalyse teisinės bei politinės sąlygos, kuriomis veikia visuomenės bendravimo priemonės, šiuo metu stipriai keičiasi į gerąją pusę, kitur vyriausybės kišimasis tebėra engimo bei šalinimo priemonė.
 

II. VISUOMENĖS BENDRAVIMO PRIEMONIŲ UŽDUOTIS

6. Communio et progressio remiasi bendravimo kaip kelio į bendrystę vizija. Šio dokumento tekste skelbiama: „Bendravimas yra daugiau negu idėjų raiška ir jausmų parodymas; tai meilės kupinas savęs dovanojimas” (8). Šiuo požiūriu bendravimas atspindi pačią Bažnyčios bendrystę ir yra pajėgus prie jos prisidėti.

Tiesos perteikimas gali pasižymėti atperkamąja galia, tekančia iš Kristaus asmens. Jis yra kūnu tapęs Dievo žodis ir neregimojo Dievo atvaizdas. Jame ir per jį Dvasios veikimu žmonijai dovanojamas paties Dievo gyvenimas. „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių” (9); ir dabar „tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (10).

Kūnu tapusiu Žodžiu Dievas galutinai save dovanojo. Jėzaus žodžiais ir darbais Žodis tampa visos žmonijos išlaisvintojas ir atpirkėjas. Toks meilės kupinas Dievo savęs apreiškimas, lydimas žmonijos atsako tikėjimu, sužadina gilų dialogą.

Žmogaus istorija bei visi santykiai tarp žmonių skleidžiasi šio Dievo savęs dovanojimo Kristuje perspektyvoje. Pati istorija skirta tapti savotišku Dievo žodžiu, ir žmogaus pašaukimas yra prisidėti prie to kūrybiškai išgyvenant šį nuolatinį ir beribį Dievo sutaikomosios meilės dovanojimą. Turime tai daryti vilties žodžiais ir meilės darbais, tai yra savo gyvenimo būdu. Tad bendravimas turėtų būti bažnytinės bendruomenės šerdis.

Kristus yra to, ką Bažnyčia perteikia skelbdama Evangeliją, turinys ir dinamiška versmė. Juk pati Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas, „pilnatvė to <…>, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų” (11). Tad Bažnyčioje per Žodį ir sakramentus keliaujame galutinės vienybės, kai Dievas bus „viskas visame kame” (12), vilties link.

A. Visuomenės bendravimo priemonės asmenų ir kultūrų labui

7. Nepaisant gėrio, kurį daro ir yra pajėgios daryti, visuomenės bendravimo priemonės, „galinčios būti veiksmingas vienybės bei tarpusavio supratimo įrankis, kartais būna iškreipto požiūrio į gyvybę, šeimą, religiją ir moralumą  – požiūrio, žeminančio žmogaus tikrąjį orumą bei menkinančio jo paskirtį, – skleidėjos” (13). Visuomenės bendravimo priemonėms privalu gerbti asmenį ir prisidėti prie jo integralaus vystymosi, apimančio „žmogaus ir visuomenės kultūrinius, transcendentinius ir religinius matmenis” (14).

Kai kurios asmeninio bei visuomeninio pobūdžio problemos kyla dėl to, kad vis didėjantis naudojimasis visuomenės bendravimo priemonėmis ir emocinis prisirišimas prie išgalvotų visuomenės bendravimo priemonių personažų pakeičia tarpasmeninius santykius. Šios priemonės, šiaip ar taip, nepajėgios pakeisti tiesioginio asmeninio ryšio ir santykių tarp šeimos narių ir tarp draugų. Kita vertus, jos gali prisidėti prie šios problemos sprendimo, pokalbių grupėmis, diskusijomis apie filmus ir televizijos bei radijo laidas tarpasmeninį bendravimą labiau paskatindamos, negu jį pakeisdamos.

B. Visuomenės bendravimo priemonės dialogo su šių dienų pasauliu labui

8. Vatikano II Susirinkimas pabrėžė: „Dievo tauta ir žmonija, kuriai ši tauta priklauso, pasitarnaus viena kitai taip, kad Bažnyčios misija pasirodys esanti religinė ir kaip tik todėl labiausiai žmogiška” (15). Dievo žodio skelbėjai privalo kreipti dėmesį ir stengtis suprasti įvairių tautų bei kultūrų „žodžius”, kad ne tik iš jų pasimokytų, bet ir padėtų joms pažinti bei priimti Dievo žodį (16). Todėl Bažnyčia turi išlaikyti veiklų bei dėmesingą buvimą pasaulyje, kad būtų maitinamos bendruomenės ir remiami žmonės, ieškantys asmeninių bei visuomeninių problemų priimtinų sprendimų.

Negana to, jei Bažnyčiai visada privalu perteikti savo naujieną kiekvienam amžiui ir konkrečių tautų bei žmonių kultūroms tinkamu būdu, tai ir šiandien jai reikia tai daryti naujų visuomenės bendravimo priemonių kultūroje ir kultūrai (17). Tai pamatinė sąlyga atsiliepti į vieną iš pagrindinių Vatikano II Susirinkimo rūpesčių: vis artimiau žmones suvienijančių naujų socialinių, techninių, kultūrinių ryšių atsiradimas daro ypač reikšmingą Bažnyčios užduotį visus visiškai suvienyti su Kristumi (18). Suvokdama, kiek daug visuomenės bendravimo priemonės galėtų prisidėti prie jos pastangų siekiant šios vienybės, Bažnyčia laiko jas priemonėmis, „Dievo Apvaizdai padedant, sumanytomis” žmonių bendravimui ir bendrystei jų žemiškosios kelionės metu skatinti (19).

Tad stengdamasi pradėti dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, Bažnyčia neišvengiamai trokšta sąžiningo ir pagarbaus dialogo su bendravimo priemonių atsakingaisiais darbuotojais. Bažnyčiai toks dialogas kelia reikalavimą suprasti visuomenės bendravimo priemones – jų tikslus, metodus, darbo formas ir būdus, vidinę struktūrą – ir remti bei drąsinti bendravimo priemonių darbuotojus. Toks geranoriškas supratingumas bei parama atveria galimybes teikti reikšmingus pasiūlymus dėl kliūčių, stovinčių skersai kelio žmogaus pažangai bei Evangelijos skelbimui, pašalinimo.

Tad, norėdama tokio dialogo, Bažnyčia privalo aktyviai domėtis pasaulietinėmis visuomenės bendravimo priemonėmis ir ypač rūpintis politikos jų atžvilgiu parengimu. Krikščionių iš tiesų yra pareiga padaryti, kad jų balsas būtų girdimas visuomenės bendravimo priemonėse, ir jų užduotis neapsiriboja vien Bažnyčios naujienų pateikimu. Dialogas taip pat reiškia paramą visuomenės bendravimo priemonių profesionaliems darbuotojams; jis reikalauja išplėtoti bendravimo antropologiją ir teologiją, kad pati teologija būtų lengviau perteikiama, veiksmingiau atskleistų Evangelijos vertybes ir taikytų jas dabartinei žmogaus egzistencijos tikrovei. Taip pat būtina, kad Bažnyčios ganytojai ir pastoracijos darbuotojai noriai ir protingai atsakinėtų į visuomenės bendravimo priemonių darbuotojų klausimus, siekdami abipusio pasitikėjimo bei pagarbos ženklinamų ir pamatinėmis bendromis vertybėmis grįstų santykių su tais, kurie neišpažįsta mūsų tikėjimo.

C. Visuomenės bendravimo priemonės žmonių bendruomenės ir visuomeninės pažangos labui

9. Bendravimas Bažnyčioje ir per Bažnyčią iš esmės yra Jėzaus Kristaus Gerosios naujienos perdavimas. Tai Evangelijos kaip pranašiško, išlaisvinančio žodžio skelbimas mūsų laikų vyrams ir moterims; tai dieviškosios tiesos ir transcendentinės žmogaus asmens paskirties liudijimas radikalios sekuliarizacijos akivaizdoje; tai – solidarizuojantis su visais tikinčiaisiais – teisingumo ir bendrystės tarp žmonių, tautų bei kultūrų rinkimasis esant konfliktams ir susiskaldymams.

Tokia Bažnyčiai būdinga visuomenės bendravimo samprata padeda nepakartojamoje šviesoje išvysti bendravimo priemones ir vaidmenį, Dievo Apvaizdos plane tenkantį joms skatinant visapusišką asmenų ir visuomenių pažangą.

D. Visuomenės bendravimo priemonės bažnytinės bendrystės labui

10. Be to, būtina nuolatos priminti pagrindinės teisės į dialogą bei informaciją Bažnyčioje svarbą, kaip pabrėžiama pastoracinėje instrukcijoje Communio et progressio (20), ir nepaliaujamai ieškoti veiksmingų šios teisės įgyvendinimo ir apsaugos būdų, įskaitant atsakingą naudojimąsi visuomenės bendravimo priemonėmis. Čia taip pat turime galvoje ir Kanonų teisės kodekso ištarmes, kuriomis nustatoma, jog tikintieji, nors ir privalo būti paklusnūs Bažnyčios ganytojams, gali jiems „laisvai atskleisti savo poreikius, ypač dvasinius, bei norus” (21) ir dėl savo žinių, kompetencijos bei užimamų pareigų turi „teisę ir kartais net pareigą” pareikšti  savo požiūrį į dalykus, susijusius su Bažnyčios gerove (22).

Iš dalies tai būdas palaikyti ir stiprinti Bažnyčios įtikimumą bei veiksmingumą. Tačiau žiūrint giliau, tai vienas iš būdų konkrečiai įgyvendinti Bažnyčios, kaip „bendrystės”, prigimtį, kurios pagrindas yra artima Švenčiausiosios Trejybės bendrystė. Asmenų bendruomenės nariai, sudarantys Bažnyčią, iš prigimties lygūs orumu bei misija; ši lygybė, kylanti iš krikšto ir pagrindžianti hierarchinę struktūrą bei pareigų ir užduočių įvairovę, neišvengiamai turi reikštis sąžiningu ir pagarbiu informacijos bei nuomonių dalijimusi.

Vis dėlto nesutarimo atvejais pravartu neužmiršti, jog viešosios nuomonės kurstymas „nepadeda išsiaiškinti doktrininio pobūdžio problemų ir nėra tarnavimas tiesai” (23). Iš tiesų „ne visos tikinčiųjų idėjos“ turėtų būti „paprasčiausiai ir išimtinai tapatinamos su sensus fidei” (24).

Kodėl Bažnyčia atkakliai tvirtina, jog žmonės turi teisę gauti teisingą informaciją? Kodėl Bažnyčia pabrėžia savo teisę skelbti autentišką Evangelijos tiesą? Kodėl Bažnyčia akcentuoja savo ganytojų pareigą perteikti tiesą ir ugdyti tikinčiuosius daryti tą patį? Dėl to, jog visa bendravimo samprata Bažnyčioje remiasi tuo, kad Dievo žodis save dovanoja.

E. Visuomenės bendravimo priemonės naujosios evangelizacijos labui

11. Naudojimasis visuomenės bendravimo priemonėmis evangelizuojant bei katechizuojant šiandien yra ne mažiau svarbus negu tokios tradicinės priemonės kaip liudijimas gyvenimu, katekizmo dėstymas, asmeninis ryšys, liaudiškasis pamaldumas, liturgija ir kitoks panašus šventimas. Iš tiesų „Bažnyčia jaustųsi nusikaltųsi Viešpačiui, jei nesinaudotų šiomis galingomis priemonėmis, kurias žmogaus protas kasdien daro vis tobulesnes” (25). Visuomenės bendravimo priemonės gali ir turi būti numatytos bažnytinėje nūdienos pasaulio reevangelizacijos bei naujosios evangelizacijos programoje. Remiantis posakiu „stebėk, spręsk, veik”, evangelizuojant privalu deramai atsižvelgti į bendravimo priemonių garsinį bei vaizdinį aspektą.

Kalbant apie Bažnyčios požiūrį į visuomenės bendravimo priemones bei kultūrą, kurią jos taip formuoja, itin svarbu niekada neužmiršti, kad „nepakanka naudotis visuomenės bendravimo priemonėmis vien krikščionių naujienai ir Bažnyčios autentiškam mokymui skleisti. Lygiai taip pat būtina šią naujieną integruoti į „naująją kultūrą”, sukurtą šiuolaikinio bendravimo <…>, su naujomis kalbomis, naujomis technikomis ir nauja psichologija” (26). Šių dienų evangelizacija turėtų veržtis iš Bažnyčios aktyvaus, geranoriško buvimo visuomenės bendravimo srityje.
 

III. DABARTIES IŠŠŪKIAI

A. Kritinio vertinimo poreikis

12. Tačiau net ir tada, kai Bažnyčia, turėdama veiksmingos evangelizacijos tikslą, nori įžengti į šiuolaikinio visuomenės bendravimo sukurtą kultūrą ir pasirenka teigiamą, geranorišką nuostatą bendravimo priemonių atžvilgiu, būtina, kad ji sykiu kritiškai vertintų bendravimo priemones bei jų poveikį kultūrai.

Kaip jau ne kartą minėjome, bendravimo technologija yra nuostabi žmogaus genijaus išraiška, o bendravimo priemonės visuomenei yra labai naudingos. Tačiau taip pat esame atkreipę dėmesį, kad bendravimo technologijos taikymas yra gėris tik iš dalies, ir jos naudojimas geram priklauso nuo individų, privataus sektoriaus, vyriausybės ir apskritai visuomenės sveikų vertybių bei išmintingų pasirinkimų. Bažnyčia neketina primetinėti tokių sprendimų ir pasirinkimų, bet nori padėti nurodydama šioje srityje taikytinus etinius ir moralinius kriterijus, išplaukiančius iš žmogiškųjų bei krikščioniškųjų vertybių.

B. Solidarumas ir visapusiškas vystymasis

13. Dabartinėmis sąlygomis pasitaiko, kad visuomenės bendravimo priemonės padidina asmenines bei visuomenines kliūtis, trukdančias žmonėms solidarizuotis bei žmogaus asmeniui visapusiškai vystytis. Tai sekuliarizmas, konsumerizmas, materializmas, dehumanizacija ir dėmesio sunkiai vargšų bei apleistųjų daliai stygius (27).

Šiomis aplinkybėmis Bažnyčia, laikydama visuomenės bendravimo priemones šiandien ypač privilegijuotu kultūros kūrimo ir perteikimo būdu (28), pripažįsta savo pareigą rūpintis profesionalių bendravimo srities darbuotojų bei visuomenės ugdymu, kad požiūris į bendravimo priemones būtų ženklinamas „tiesos meilės gaivinamo kritinio jausmo”, taip pat „laisvės ir pagarbos asmens kilnumui gynimu”; ji taip pat laiko savo pareiga „remti autentišką kraštų kultūrą, ryžtingai ir drąsiai priešinantis visų pavidalų monopolizavimui ir manipuliavimui” (29).

C. Politika ir struktūra

14. Tam tikras problemas šiuo požiūriu sąlygoja visuomenės bendravimo priemonių politika bei struktūra; tarp jų paminėtume, pavyzdžiui, kai kurių grupių bei klasių neteisingą izoliavimą nuo visuomenės bendravimo priemonių, kai kuriose vietovėse praktikuojamą sistemingą pagrindinės teisės į informaciją varžymą, ekonominio, socialinio ir politinio elito įtakos visuomenės bendravimo priemonėms didėjimą.

Tai prieštarauja visuomenės bendravimo priemonių pagrindiniams tikslams bei pačiai jų prigimčiai, nes jų tikroji visuomeninė paskirtis yra prisidėti prie žmogaus teisės į informaciją įgyvendinimo, skatinti teisingumą siekiant bendrojo gėrio ir padėti individams, grupėms bei tautoms ieškoti tiesos. Šias svarbias užduotis visuomenės bendravimo priemonės vykdo tada, kai skatina idėjų bei informacijos mainus tarp visų visuomenės klasių bei sektorių ir suteikia galimybę visiems atsakingiems balsams būti išgirstiems.

D. Teisės į informaciją ir bendravimą gynimas

15. Nepriimtina, kad bendravimo laisvės įgyvendinimas priklausytų nuo turto, išsilavinimo ar politinės galios. Teisė bendrauti yra visų teisė.

Reikia ypatingų nacionalinių ir tarptautinių pastangų, kad vargšams ir ne tokiems galingiems būtų garantuotas ne tik priėjimas prie informacijos, būtinos jų asmeniniam bei visuomeniniam vystymuisi, bet veiksmingas, atsakingas jų vaidmuo sprendžiant dėl visuomenės bendravimo priemonių turinio ir nustatant nacionalinių visuomenės bendravimo institucijų politiką bei struktūrą.

Ten, kur teisinės bei politinės struktūros skatina elitų dominavimą visuomenės bendravimo priemonėse, Bažnyčia privalo raginti gerbti teisę bendrauti, įskaitant jos pačios teisę į bendravimo priemonių prieinamumą, ir sykiu ieškoti alternatyvių bendravimo modelių savo nariams ir visai tautai. Tad teisė bendrauti yra teisės į religijos laisvę, kurios nevalia apriboti laisve garbinti, dalis.
 

IV. PASTORACINIAI  PRIORITETAI IR  ATSAKO  BŪDAI

A. Žmogiškosios kultūros gynimas

16. Atsižvelgiant į sąlygas įvairiose vietovėse, jautrumas individų teisėms bei interesams gali versti Bažnyčią skatinti alternatyvias bendruomenės bendravimo priemones. Neretai evangelizacijos bei katechizacijos labui Bažnyčia stengiasi išsaugoti bei skatinti liaudiškas bendravimo priemones bei kitas tradicines raiškos formas pripažindama, jog tam tikrose visuomenėse jomis galima skleisti Evangeliją veiksmingiau negu naujesnėmis bendravimo priemonėmis, nes tai teikia didesnių asmeninio dalyvavimo galimybių ir padeda pasiekti gilesnius žmogiškosios jausenos bei motyvacijos lygmenis.

Visuomenės bendravimo priemonių buvimas visame šiuolaikiniame pasaulyje jokiu būdu nemažina alternatyvių bendravimo priemonių, atvirų žmonių įsitraukimui bei leidžiančių jiems aktyviai dalyvauti gamyboje ir net pačiame bendravimo priemonių kūrime, svarbos. Tada liaudiškos bei tradicinės bendravimo priemonės ne tik yra svarbus vietinės kultūros raiškos forumas, bet ir ugdo gebėjimą kurti jas bei jomis naudotis.

Taip pat pritariame daugelio žmonių bei grupių troškimui turėti teisingesnes ir bešališkesnes bendravimo bei informavimo sistemas, kurios apsaugotų nuo užsieniečių ar pačių tėvynainių dominavimo ir manipuliavimo. Tokia baimę jaučia besivystančios šalys išsivysčiusiųjų atžvilgiu, tačiau neretai to baiminasi tam tikrų išsivysčiusių ir besivystančių šalių tautų mažumos. Bet kuriuo atveju žmonės turėtų galėti veikliai, savarankiškai ir atsakingai dalyvauti bendravimo procese, padedančiame taip įvairiopai formuoti jų gyvenimo sąlygas.

B. Bažnyčios visuomenės bendravimo priemonių plėtojimas ir skatinimas

17. Greta kitokių savo įsipareigojimų visuomenės bendravimo ir bendravimo priemonių srityje Bažnyčia privalo, net ir susidurdama su daugybe sunkumų, toliau plėtoti, palaikyti ir skatinti savo pačios katalikiškąsias visuomenės bendravimo priemones bei programas. Tai katalikiškoji spauda ir leidyklos, katalikų radijas ir televizija, visuomenės informavimo bei santykių su visuomene tarnybos, ugdymo visuomenės bendravimo priemonių srityje įstaigos bei programos, visuomenės bendravimo priemonių tyrimai, su Bažnyčia susijusios profesionalių visuomenės bendravimo srities darbuotojų organizacijos, ypač tarptautinės katalikiškosios visuomenės bendravimo, kurių nariai yra patyrę ir kompetentingi vyskupų konferencijų bei atskirų vyskupų bendradarbiai.

Katalikiškų visuomenės bendravimo priemonių darbas nėra tiktai dar viena programa šalia Bažnyčios kitokios veiklos: visuomenės bendravimas privalo atsispindėti kiekviename Bažnyčios misijos aspekte. Tad maža turėti visuomenės bendravimo pastoracinį planą; visuomenės bendravimas turėtų būti kiekvieno pastoracinio plano sudėtinė dalis, nes tai gali duoti naudos kiekvienam kitam apaštalavimui, tarnybai ir programai.

C. Visuomenės bendravime tarpininko vaidmenį atliekančių krikščionių ugdymas

18. Švietimas bei ugdymas visuomenės bendravimo srityje turėtų būti pastoracijos darbuotojų ir kunigų ugdymo sudėtinė dalis (30). Tokio švietimo bei ugdymo atveju reikia skirti daug atskirų elementų ir aspektų.

Pavyzdžiui, šių laikų pasaulyje, taip stipriai veikiamame visuomenės bendravimo priemonių, Bažnyčios darbuotojams reikia bent praktiškai nutuokti apie įtaką, kurią individams ir visuomenei daro naujos informavimo technologijos bei bendravimo priemonės. Jie taip pat turėtų būti parengti tarnauti ir turintiems daug informacijos, ir jos stokojantiems. Jiems reikia mokėti kviesti kitus į dialogą vengiant bendravimo stiliaus, duodančio pagrindą kilti mintims apie norą valdyti, manipuliuoti ar asmeniškai pasipelnyti. Norintiems veikliai įsitraukti į Bažnyčios visuomenės bendravimo priemonių darbą, šalia doktrininio bei dvasinio ugdymo, reikia įgyti profesionalių įgūdžių visuomenės bendravimo priemonių srityje.

D. Visuomenės bendravimo priemonių  darbuotojų pastoracija

19. Visuomenės bendravimo priemonių darbas susijęs su ypatinga psichologine įtampa ir etinėmis dilemomis. Atsižvelgiant į itin reikšmingą vaidmenį, tenkantį visuomenės bendravimo priemonėms kuriant šiuolaikinę kultūrą bei organizuojant nesuskaičiuojamų individų ir ištisų visuomenių gyvenimą, labai svarbu, kad pasaulietinių visuomenės bendravimo priemonių bei visuomenės bendravimo pramonės profesionalūs darbuotojai vykdytų savo pareigas vadovaudamiesi aukštais idealais ir įsipareigodami tarnauti žmonijai.

Bažnyčia atitinkamai privalo plėtoti bei siūlyti pastoracijos programas, kuriomis deramai atsižvelgiama į visuomenės bendravimo priemonių profesionalių darbuotojų ypatingas darbo sąlygas bei jiems metamus moralinius iššūkius. Paprastai tokio pobūdžio programose turėtų būti numatomas nenutrūkstamas ugdymas; tai padės šiems vyrams bei moterims, iš kurių daugelis nuoširdžiai nori žinoti ir daryti tai, kas etikos bei moralės požiūriu gera, dar labiau integruoti moralės nuostatas į savo profesinį darbą ir asmeninį gyvenimą.
 

V.  PASTORACINIO PLANAVIMO REIKALINGUMAS

A. Vyskupų pareigos

20. Pripažindami visuomenės bendravimo veiklos keliamų reikalavimų pagrįstumą bei neatidėliotinumą, vyskupai ir kiti asmenys, atsakingi už sprendimus, susijusius su Bažnyčios ribotų žmogiškųjų bei materialiųjų išteklių paskirstymu, turėtų teikti šiai sričiai deramą pirmenybę, atsižvelgdami į jų konkrečių tautų, regionų ir vyskupijų aplinkybes.

Toks poreikis šiandien gali būti dar didesnis negu anksčiau būtent dėl to, kad, bent iš dalies, Bažnyčia iki šiol buvo daugiau ar mažiau apleidusi didelį šiuolaikinį visuomenės bendravimo priemonių „areopagą” (31). Šventasis Tėvas yra pastebėjęs: „Paprastai svarbesnėmis laikomos kitos Evangelijos skelbimo ir krikščioniškojo ugdymo priemonės, tuo tarpu visuomenės bendravimo priemonės paliekamos atskirų asmenų ar nedidelių grupių iniciatyvai ir į pastoracinę programą patenka kaip antraeilės” (32). Tokią padėtį reikia taisyti.

B. Pastoracinio visuomenės bendravimo plano būtinumas

21. Todėl pabrėžtinai siūlome vyskupijoms ir vyskupų konferencijoms ar kitokiems susibūrimams įtraukti visuomenės bendravimo priemonių problematiką į kiekvieną pastoracinį planą. Taip pat siūlome parengti visuomenės bendravimui skirtus pastoracinius planus arba, jei tokie planai jau egzistuoja, juos peržiūrėti bei atnaujinti, šitaip skatinant periodišką jų peržiūrėjimą bei pritaikymą. Tai darydami vyskupai turėti stengtis bendradarbiauti su pasaulietinių visuomenės bendravimo priemonių ir pačios Bažnyčios su visuomenės bendravimo priemonėmis susijusių organizacijų, įskaitant ypač tarptautines bei nacionalines kino, radijo, televizijos ir spaudos organizacijas, profesionaliais darbuotojais.

Pastoraciniai planai, kuriuose konkrečiai įvardijami poreikiai bei tikslai ir skatinama koordinuoti pastangas, jau davė naudos vyskupų konferencijoms kai kuriuose regionuose. Šiems dokumentams parengti reikalingų tyrimų, vertinimų bei konsultacijų rezultatais galima ir reikia dalytis visais Bažnyčios lygmenimis kaip pastoracijos darbuotojams naudingais duomenimis. Praktinius, realistinius tokio pobūdžio planus galima pritaikyti vietinėms Bažnyčioms. Tokie planai turėtų būi nuolat peržiūrimi bei koreguojami atsižvelgiant į kintančius poreikius.

Šis dokumentas baigiamas pastoracinio plano elementais, nurodančiais ir klausimus, kuriuos galima aptarti pastoraciniuose laiškuose ir vyskupų pareiškimuose nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu. Šie elementai atspindi vyskupų konferencijų bei visuomenės bendravimo priemonių profesionalių darbuotojų pasiūlymus.
 

PABAIGA

22. Dar kartą tvirtiname, kad Bažnyčia „laiko šias visuomenės bendravimo priemones „Dievo dovanomis”, pagal Apvaizdos planą suvienijančiomis žmones broliškumo saitais ir taip padedančiomis jiems bendradarbiauti Dievo numatytame išganymo plane” (33). Kaip senovėje Dvasia padėdavo pranašams per jų laikų ženklus įžvelgti dieviškąjį planą, taip ir šiandien ji padeda Bažnyčiai aiškinti mūsų laikmečio ženklus bei vykdyti savo pranašiškas užduotis, tarp kurių bendravimo technologijos bei visuomenės bendravimo priemonių tyrimai ir įvertinimas, taip pat teisingas naudojimasis jomis šiandien yra pagrindiniai.
 

Priedas
PASTORACINIO  VISUOMENĖS BENDRAVIMO  PLANO  ELEMENTAI

22. Visuomenės bendravimo priemonių sąlygos bei galimybės, su kuriomis Bažnyčiai tenka susidurti visuomenės bendravimo srityje, kiekvienoje tautoje yra skirtingos, negana to, jos nevienodos ir tos pačios šalies vyskupijose. Todėl natūralu, kad Bažnyčios prieiga prie visuomenės bendravimo priemonių bei kultūrinės aplinkos, kurią jos padeda formuoti, įvairiose vietovėse bus irgi skirtinga, o jos planai bei dalyvavimo būdai pritaikyti vietos sąlygoms.

Taigi kiekvienai vyskupų konferencijai ir vyskupijai reikėtų parengti visapusišką pastoracinį visuomenės bendravimo planą konsultuojantis, kas pageidautina, su tarptautinių bei nacionalinių katalikiškųjų visuomenės bendravimo organizacijų atstovais ir vietinių visuomenės bendravimo priemonių profesionaliais darbuotojais. Be to, į visuomenės bendravimą reikėtų atsižvelgti formuluojant bei įgyvendinant visus kitus pastoracinius planus, įskaitant tuos, kurie susiję su visuomenine tarnyba, švietimu ir evangelizacija. Kai kurios vyskupų konferencijos ir vyskupijos jau yra parengusios tokius planus, kuriuose įvardyti visuomenės bendravimo poreikiai, suformuluoti tikslai, realistiškai numatytas finansavimas bei koordinuojamos įvairios visuomenės bendravimo pobūdžio pastangos.

Pateikiamomis gairėmis norima padėti tokius pastoracinius planus sudarantiems ar jau egzistuojančius iš naujo peržiūrintiems asmenims.

Gairės kaip parengti vyskupijos, vyskupų konferencijos ar patriarchiškojo sinodo pastoracinį visuomenės bendravimo planą

24. Pastoracinis visuomenės bendravimo planas turėtų apimti šiuos elementus:

a) bendrą konsultacijomis grįstą visumos viziją, kur būtų apibrėžta visų Bažnyčios tarnybų strategija visuomenės bendravimo srityje ir atsiliepta į mūsų laikų problemas bei sąlygas;

b) visuomenės bendravimo priemonių aplinkos aptariamoje teritorijoje – įskaitant auditoriją, visuomeninių bei komercinių visuomenės bendravimo priemonių gamintojus ir vadybininkus, finansinius bei techninius išteklius, perdavimo sistemas, ekumeninius ir švietimo išteklius, katalikiškųjų visuomenės bendravimo priemonių institucijų, neišskiriant nė vienuoliškųjų bendruomenių, organizacijų personalą – aprašymą bei įvertinimą;

c) pasiūlymus dėl Bažnyčios visuomenės bendravimo priemonių struktūros, kuri skatintų evangelizaciją, katechezę bei švietimą, visuomeninę tarnybą bei ekumeninį bendradarbiavimą ir taip pat, kiek įmanoma, aprėptų santykių su visuomene tarnybas, spaudą, radiją, televiziją, kiną, kasetes, kompiuterinius tinklus, faksimilines priemones ir panašias telekomunikacijos formas;

d) ugdymą visuomenės bendravimo priemonių srityje, ypač pabrėžiant bendravimo priemonių ir vertybių ryšį;

e) pasiūlymus dėl dialogo su visuomenės bendravimo priemonių profesionaliais darbuotojais ir jų pastoracijos, ypač atkreipiant dėmesį į jų tikėjimo ugdymą bei dvasinį augimą;

f) būdus kaip rasti ir garantuoti finansines lėšas, kad būtų vykdomas pastoracinis planas.

Pastoracinio visuomenės bendravimo plano rengimas

25. Planas turėtų apimti gaires bei pasiūlymus, padedančius tarpininko vaidmenį visuomenės bendravime atliekančiam Bažnyčios darbuotojui nustatyti realistinius savo darbo tikslus bei prioritetus. Patartina, kad darbo grupė, apimanti Bažnyčios atstovus ir visuomenės bendravimo priemonių profesionalius darbuotojus, įsitrauktų į procesą, kurį sudaro dvi stadijos:  tyrimas ir rengimas.

Tyrimo stadija

26. Tyrimo stadijos elementai – tai poreikių įvertinimas, informacijos kaupimas ir alternatyvių pastoracinio plano modelių nagrinėjimas. Tai taip pat yra vidinės bendravimo aplinkos analizė, įskaitant esamų Bažnyčios struktūrų bei programų bendravimo srityje privalumus bei silpnybes, galimybes bei iššūkius.

Sukaupti reikiamą informaciją galima trejopu tyrimu: įvertinant poreikius, išsiaiškinant visuomenės bendravimo priemonių padėtį ir sudarant išteklių sąrašą. Pirmuoju atveju įvardijamos pastoracinės sritys, reikalingos ypatingo vyskupų konferencijos ar vyskupų dėmesio. Antruoju – nagrinėjama, kas ir kaip veiksmingai šiuo metu daroma norint pažinti esamų bendravimo struktūrų bei procedūrų privalumus bei silpnybes. Trečiuoju – nustatomi Bažnyčios visuomenės bendravimo srityje turimi ištekliai, technologija ir personalas, įskaitant ne tik Bažnyčios „savus” išteklius, bet ir tuos, kurie jai gali būti prieinami verslo bendruomenėje, visuomenės bendravimo priemonių pramonėje bei ekumeninėse institucijose.

Rengimo stadija

27. Sukaupusi bei išanalizavusi šiuos duomenis, darbo grupė turėtų sutelkti dėmesį į vyskupų konferencijos ar vyskupijos tikslus bei prioritetus visuomenės bendravimo srityje. Tai rengimo stadijos pradžia. Tada darbo grupė, atsižvelgdama į vietines sąlygas, turėtų imtis kiekvieno iš čia pateikiamų klausimų.

28. Švietimas. Visuomenės bendravimo klausimai svarbūs visais pastoracinės tarnybos lygmenimis, įskaitant švietimą. Pastoraciniame visuomenės bendravimo plane reikėtų:

a) pasiūlyti galimybę lavintis visuomenės bendravimo srityje kaip esminį įsitraukusių į Bažnyčios darbą asmenų – seminaristų, kunigų, vienuolių brolių bei seserų, pasauliečių vadovų – ugdymo elementą;

b) paakinti katalikiškąsias mokyklas bei universitetus siūlyti programas bei kursus, susijusius su Bažnyčios ir visuomenės poreikiais visuomenės bendravimo srityje;

c) numatyti visuomenės bendravime tarpininko vaidmenį atliekantiems Bažnyčios darbuotojams, taip pat seminaristams, vienuoliams ir dvasininkams kursus, pratybas bei seminarus technologijos, vadybos, visuomenės bendravimo etikos bei politikos klausimais;
d) pateikti pasiūlymų dėl šviečiamųjų bei pažintinių programų visuomenės bendravimo priemonių srityje mokytojams, tėvams ir studentams parengimo bei įgyvendinimo;

e) paakinti kūrybingus menininkus bei rašytojus skleisti Evangelijos vertybes dalijantis savo talentu per rašto žodį, teatrą, radiją, televiziją, pramoginius ir šviečiamuosius filmus;

f) nurodyti evangelizacijos bei katechizacijos strategijas numatant visuomenės bendravimo technologijos bei priemonių taikymą.

29. Dvasinis ugdymas ir pastoracija. Pasauliečiai katalikai ir kiti asmenys, įsitraukę į Bažnyčios apaštalivimą visuomenės bendravimo srityje arba dirbantys pasaulietinėse visuomenės bendravimo priemonėse, dažnai tikisi iš Bažnyčios dvasinio vadovavimo bei pastoracinės globos. Pastoraciniame visuomenės bendravimo plane derėtų:

a) numatyti galimybę pasauliečiams katalikams ir kitiems profesionaliems bendravimo priemonių darbuotojams praturtinti savo profesinę patirtį per rekolekcijas, seminarus ir profesinės paramos grupes;

b) pasiūlyti pastoracinę globą, kuri stiprintų bei maitintų bendravimo priemonių darbuotojų tikėjimą bei padėtų jiems išlaikyti gyvą atsidavimo jausmą vykdant sunkų Evangelijos vertybių bei autentiškų žmogiškųjų vertybių perteikimo pasauliui užduotį.

30. Bendradarbiavimas. Bendradarbiavimas reiškia dalijimąsi ištekliais tarp vyskupų konferencijų ir vyskupijų, taip pat tarp vyskupijų ir kitų institucijų, pavyzdžiui, vienuoliškųjų bendruomenių, universitetų ir sveikatos priežiūros įstaigų. Pastoraciniame visuomenės bendravimo plane turėtų būti numatyta:

a) stiprinti santykius ir skatinti konsultacijas tarp Bažnyčios atstovų ir visuomenės bendravimo priemonių profesionalių darbuotojų, kurie gali pamokyti Bažnyčią naudojimosi visuomenės bendravimo priemonėmis;

b) ieškoti galimybių gamybos srityje bendradarbiauti su regioniniais bei nacionaliniais centrais ir skatinti bendrų reklamos, rinkodaros bei platinimo tinklų plėtrą;

c) skatinti bendradarbiavimą su dirbančiomis visuomenės bendravimo srityje vienuolių kongregacijomis;

d) bendradarbiauti su ekumeninėmis organizacijomis ir kitomis Bažnyčiomis bei religinėmis grupėmis siekiant garantuoti religijai visuomenės bendravimo priemonių prieinamumą, taip pat bendradarbiauti „neseniai atsiradusiose visuomenės bendravimo priemonėse; tai ypač pasakytina apie bendrą naudojimąsi palydovais, duomenų bankais, kabeliniais tinklais ir apie informatiką apskritai, pradedant sistemų suderinamumu” (34);

e) bendradarbiauti su pasaulietinėmis visuomenės bendravimo priemonėmis, ypač bendrą rūpestį keliančiais religijos, moralės, etikos, kultūros, švietimo ir visuomenės klausimais.

31. Ryšiai su visuomene. Bažnyčios ryšiai su visuomene reiškia aktyvų bendravimą su bendruomene per pasaulietines ir religines visuomenės bendravimo priemones. Tai taip pat reiškia pasirengimą perteikti Evangelijos vertybes, viešinti Bažnyčios tarnybas bei programas, reikalauja iš Bažnyčios visomis išgalėmis stengtis, kad jos tikrasis veidas atspindėtų Kristų. Pastoraciniame visuomenės bendravimo plane turėtų būti numatyta:

a) steigti bei turėti reikiamais žmogiškaisiais bei materialiais ištekliais aprūpintas ryšių su visuomene tarnybas, idant Bažnyčia ir bendruomenė kaip visuma galėtų veiksmingai bendrauti;

b) kurti aukštos kokybės publikacijas, radijo, televizijos ir videoprogramas, kuriose gerai išryškėtų Evangelijos naujiena ir Bažnyčios misija;

c) remti apdovanojimus bei kitas pripažinimo priemones visuomenės bendravimo priemonių srityje siekiant padrąsinti ir paremti jų profesionalius darbuotojus;

d) švęsti Visuomenės bendravimo priemonių dieną kaip būdą skatinti suvokti visuomenės bendravimo priemonių svarbą bei remti Bažnyčios iniciatyvas visuomenės bendravimo srityje.

32. Tyrimas. Bažnyčios strategija visuomenės bendravimo srityje turėtų remtis rimtų visuomenės bendravimo priemonių tyrimo, apimančio kompetentingą analizę bei įvertinimą, rezultatais. Svarbu, kad toks tyrimas aprėptų aptariamoje tautoje ar regione Bažnyčios misijai itin reikšmingas temas bei problemas. Pastoraciniu visuomenės bendravimo planu reikėtų siekti:

a) paskatinti aukštųjų studijų institutus, tyrimų centrus ir universitetus įsitraukti į taikomuosius ir fundametaliuosius tyrimus, susijusius su poreikiais visuomenės bendravimo srityje ir Bažnyčios bei visuomenės rūpesčiais;

b) nustatyti dabartinių tyrimų visuomenės bendravimo srityje aiškinimo ir Bažnyčios misijos taikymo praktinius būdus;

c) palaikyti nuolatinius teologinius visuomenės bendravimo bei priemonių ir jų vaidmens Bažnyčioje bei visuomenėje apmąstymus.

33. Visuomenės bendravimas ir tautų pažanga. Tikrai prieinamas visuomenės bendravimas bei tokios pat visuomenės bendravimo priemonės daugeliui asmenų teikia didesnių galimybių dalyvauti šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje, patirti išraiškos laisvę ir prisidėti prie taikos bei teisingumo pasaulyje didinimo. Pastoraciniu visuomenės bendravimo planu reikėtų:

a) garantuoti Evangelijos vertybių įtaką plačiame šiuolaikinių visuomenės bendravimo priemonių lauke – nuo knygų leidybos iki bendravimo per palydovus – ir prisidėti prie tarptautinio solidarumo augimo;

b) ginti viešuosius interesus ir garantuoti religijai prieigą prie visuomenės bendravimo priemonių, užimant informacija bei atsakomybe grįstas pozicijas visuomenės bendravimo teisės ir politikos, taip pat visuomenės bendravimo sistemų plėtros klausimais;

c) analizuoti pažangios bendravimo technologijos poveikį visuomenei ir padėti išvengti nenaudingo visuomenės griovimo bei kultūros destabilizavimo;

d) padėti visuomenės bendravimo profesionaliems darbuotojams suformuoluoti etikos taisykles ir jų laikytis, ypač turint galvoje tokius dalykus kaip dorumas, tiesa, teisingumas, padorumas ir pagarba gyvybei;

e) nurodyti platesnės, reprezentatyvesnės ir atsakingesnės prieigos prie visuomenės bendravimo priemonių skatinimo būdus;

f) vykdyti pranašišką vaidmenį tinkamu laiku prabylant, kai Evangelijos šviesoje reikia atskleisti svarbių visuomeninių klausimų moralinį matmenį.
 

Vatikanas, 1992 m. vasario 22 d.,
 Prie šventojo apaštalo Petro Sosto Romoje

Arkivyskupas JOHN P. FOLEY, Prezidentas
Prelatas PIERFRANCO PASTORE, Sekretorius

(1) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 12–13: AAS 83 (1991), 807–821.
(2) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 37: AAS 83 (1991), 285.
(3) Popiežiškoji visuomenės bendravimo priemonių komisija. Pastoracinė instrukcija Communio et progressio, 187: AAS 63 (1971), 656.
(4) Jonas Paulius II. Laiškas 1990 m. Visuomenės bendravimo priemonių pasaulinės dienos proga: L’Osservatore Romano, 1990 sausio 25, p. 6; plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 5: AAS 58 (1966), 1028.
(5) Ten pat.
(6) Popiežiškoji visuomenės bendravimo priemonių taryba. Ekumeninio ir tarpreliginio bendradarbiavimo visuomenės bendravimo srityje kriterijai, 1. Vatikanas, 1989.
(7) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl visuomenės bendravimo priemonių Inter mirifica, 4: AAS 56 (1964), 146.
(8) Communio et progressio, 11: AAS 63 (1971), 597.
(9) Rom 1, 20.
(10) Jn 1, 14.
(11) Ef 3, 23; 4, 10.
(12) 1 Kor 15, 28; Communio et progressio, 11: AAS 63 (1971), 598.
(13) Popiežiškoji visuomenės bendravimo priemonių taryba. Pornografija ir smurtas visuomenės bendravimo priemonėse: pastoracinis atsakas, 7. Vatikanas, 1989.
(14) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 46:AAS 80 (1988), 579.
(15) Gaudium et spes, 1: AAS 58 (1966), 1043.
(16) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 20: AAS 68 (1976), 18–19.
(17) Plg. Inter mirifica, 3: AAS 56 (1964), 146.
(18) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1: AAS 57 (1965), 5.
(19) Plg. Communio et progressio, 12: AAS 63 (1971), 598.
(20) Ten pat, 114–121.
(21) Plg. 212 kan., 2 str.: AAS 75 (1983), 34.
(22) Plg. 212 kan., 3 str.: AAS 75 (1983), 34.
(23) Tikėjimo mokslo kongregacija. Instrukcija dėl teologo pašaukimo Bažnyčioje, 30: AAS 82 (1990), 1562.
(24) Plg. ten pat, 35.
(25) Evangelii nuntiandi, 45: AAS 68 (1976), 35.
(26) Redemptoris missio, 37: AAS 83 (1991), 285.
(27) Plg. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991), 841.
(28) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 44: AAS 81 (1989), 480.
(29) Ten pat, p. 481.
(30) Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Būsimųjų kunigų ugdymo visuomenės bendravimo priemonių srityje vadovas. Vatikanas, 1986.
(31) Redemptoris missio, 37: AAS 83 (1991), 285.
(32) Ten pat.
(33) Communio et progressio, 2: AAS 63 (1971), 593–594.
(34) Ekumeninio ir tarpreliginio bendradarbiavimo visuomenės bendravimo srityje kriterijai, 14.