VI Velykų sekmadienis (A)
Jn 14, 15 21
Šiame Evangelijos skaitinyje randame atsakymą į Pilypo prašymą : Parodyk mums Tėvą. Šito nori kiekvienas žmogus. Šiandien to teiraujamasi dar radikaliau: Ar Dievas apskritai egzistuoja? Jeigu Jis egzistuoja ar galima su Juo bendrauti? Ar galima Dievą bent kiek pažinti? Evangelistas Jonas įdeda į Jėzaus lūpas atsakymą tarsi diptiką dviem lygiagrečiomis dalimis.
Dvasios dovana:
Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją. <...>
a) kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta.
b) o jūs, mokiniai, ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.
Jėzaus grįžimas:
Ateisiu pas jus
a) tačiau pasaulis manęs nebematys.
b) o jūs, mokiniai, mane matysite, <...> jūs suprasite, kad
aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.
Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.
Jėzus, anksčiau ne kartą reikalavęs tikėti juo, dabar prašo jį mylėti. Ši tema pasikartoja per visą atsisveikinimo dialogą. Pastebime, jog meilė nuolat siejama su klusnumu: mylėti Jėzų, reiškia praktiškai laikytis jo įsakymų ir jo žodžių (Jn 14, 15. 21 24; 15, 10 14). Šiuolaikiniai pasaulėžiūros modeliai visiškai atskiria klusnumą ir draugystę, autoritetą ir meilę. Paprastai žodžiai valdžia ir pavaldumas suvokiami kaip negatyvūs dalykai, todėl Jėzaus reikalavimas, atrodo, visai netinka šiems laikams: jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau (Jn 15, 14). Visi žinome, jog ką nors mylėdami jaučiame, kas tam žmogui patiktų, ir be jokios prievartos tai darome vykdydami mylimo žmogaus valią. Jei šiuo požiūriu įsiklausysime į Jėzaus žodžius, suvoksime, jog jis yra mūsų meilės gelbėtojas, iš tikrųjų išlaisvinantis mumyse tai, kas iš tiesų žmogiška. Subtili pagunda, kirminas, pagraužiantis meilę, yra savimeilė, mylint kitame save patį. Žmogus, deja, myli ne kitą, bet save patį. Štai kodėl šiandieniame pasaulyje meilė taip dažnai patiria nesėkmę. Gal tai paaiškintų ir ateizmo plitimą įkandin nepavykusios meilės. Žmogus, nepraktikuojantis tikėjimo ir Dievo meilės, linkęs teigti, jog Dievo nėra.
Viešpatie, padėk mums išlikti ištikimiems mylint Tave ir žmones.
Aš paprašysiu Tėvą...
Jėzus be jokios prievartos yra visiškai atsidavęs Tėvui ištikima meile. Nors ir kaip atrodytų stebėtina, Jėzus nesipuikuoja savo asmeniu, jis visiškai nepretenduoja būti pasaulio centras. Jėzus nukreipia žvilgsnius nuo savęs, atgręždamas juos į kitą. Jis prašo Tėvą.
Paprašysiu Tėvą ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, Tiesos Dvasią.
Jonas, vienintelis iš evangelistų, pavadina Šventąją Dvasią Globėju.
Graikiškas žodis Parakletos turi juridinę prasmę, jis reiškia gynėją, advokatą,
patarėją, guodėją. Šis Globėjas, arba Gynėjas, taip pat susijęs ir
su tiesa. Mokiniai dalyvauja Tiesos byloje, Dievo byloje.
Sulig tais žodžiais, kai Jėzus paskelbia apie savo iškeliavimą ir tai,
kad Tėvas atsiųs Globėją, nuskamba ir Pilypo klausimas, kurį užduoda šiandienis
pasaulis: Ar egzistuoja Dievas? Dieve, pasirodyk!
Jėzaus byla nesibaigianti. Šis pasmerktasis myriop nėra toks kaip kiti, nes kai kurie žmonės, jo mokiniai, teigia, kad jis gyvas ir prisikėlęs. Jėzus iš tikrųjų netrukus sako, jog tikintieji yra jame ir jis juose. Nuo tų laikų Jėzaus teismo arena išplito po visą pasaulį, kur tiktai krikščionys stengiasi gyventi pagal jį. Dievo kaltinimas įgyja įvairiausių formų: nuo ateistinės propagandos, persekiojimų, gulagų iki sotaus indiferentiškumo ir subtilių pašaipų. Galiausiai kiekvieno mūsų širdis yra ta teismo tribunolo vieta, kurioje pasmerkiamas Jėzus. Dievas nuteisiamas myriop kiekvieną kartą, kai mūsų egoizmas užmuša meilę, kai, užuot tarnavę Dievui, pasirenkame mažus pasilepinimus bei patogumus.
Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengė priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.
Šioje priešmirtinėje atsisveikinimo kalboje Jėzus trisdešimt kartų pakartoja žodį pasaulis. Šis žodis turi ne natūralią kosmologinę ar įprastinę istorinę prasmę. Kitoje vietoje Jonas rašo: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, <...> kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 1617). Taigi mūsų nagrinėjamoje vietoje kalbama ne apie visą žmoniją, bet apie tą jos dalį, kuri atmeta Dievą. Tas pasaulis yra uždaras, agresyvus, nepersmelkiamas dvasinių įtakų, jis taip ir lieka aklas ir nepažįstantis Dievo. Jame yra vidinė užtvara, neleidžianti Jėzui pasirodyti.
Nepaliksiu jūsų našlaičiais ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys, o jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite.
Nuo čia prasideda antroji Jėzaus atsakymo dalis. Po Dvasios dovanos Jėzus kalba apie naują savo paties esamybę. Pažvelgę į mūsų pradžioje išskirtą diptiką pastebėsime abiejų dalių paralelizmą: kad regėtume ir pažintume Dvasią, taip pat kaip ir Jėzų, turime mylėti ir laikytis įsakymų. Abiem atvejais kartojama, jog pasaulis lieka uždaras šioms slėpiningoms esamybėms, o tikintieji jomis gyvena.
Pasaulio akyse Jėzus tėra tik praeitin nuėjęs žmogus, vieniems gerbtinas, o kitiems paprasčiausiai bereikšmis ir neturintis jokios įtakos. Tokiems žmonėms Jonas skiria našlaičio dalią: jie neturi nei Tėvo, nei Motinos, neturi savyje meilės. Jie uždarė visus išėjimus iš pasaulio. Jie užsiblokavo uždaroje visatoje, kur nėra šeimos. Šiame pasaulyje daugėja depresijų ir savižudybių. Atrodo, tarsi žmonija tapo suaugusi, ji nebemoka vaikiškai klausinėti ir tegali veikti tik iš savęs. Netgi kai šaukiamės Dievo, ne visuomet laukiame jo atsakymo. Tačiau visi šie dalykai juk yra priešingi meilei.
Tasai, kuris myli, yra labiausiai priklausomas. Jei nori likti visiškai autonomiškas, visuomet liksi vienišas našlaitis.
Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.
Nepaisydamas mūsų nedraugiško uždarumo, Jėzus čia atskleidžia artimybės slėpinį. Žmogus mano esąs vienas, o juk yra visas ketvertas: jis pats, Jėzus, Tėvas ir Dvasia. Pasistenkime išgyventi bendrystę su jais. Pabandykime kalbėtis, ištarkime jiems meilės žodžius. Ar bereikia laukti Paskutinės dienos, kai bus atskleistas šis stebuklas? Tikėjimu galime tai pasitikti iš anksto. Ta Jėzaus minima diena tikintiesiems yra Velykos, prasidėjusios nesibaigiančios savaitės pirmąja diena, kai Jėzus kvėpė savo Dvasią, kuri liks su jumis per amžius.
Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.
Čia vėl iš naujo randame pradinę mintį, kuri persmelkia visą šią ištrauką: mylėti ir laikytis įsakymų. Tai sąlyga, kad Dievas galėtų apsireikšti.
Taigi pažinti Dievą yra visai kas kita, negu priimti teorinę informaciją ar gerą doktrinos mokymą. Dievo pažinimas yra pats aukščiausias žmogaus patyrimas, kai meilė išgyvenama atsižadant savęs dėl kito.