Šeštinės
Mt 28, 16 – 20
 

Dangun žengimo įvaizdis gali padaryti meškos paslaugą krikščionims, besistengiantiems kūniškai įsivaizduoti tai, kas iš tikrųjų yra didžiulis tikėjimo slėpinys. Matas, skirtingai negu Lukas, kalba ne apie žengimą į dangų, bet apie naują buvimą. Tai neprimena brangaus asmens palydėjimo į oro uostą, kur pakylama nuo žemės. Reikia pasistengti pamiršti visus įvaizdžius ir klausytis Jėzaus: jis anaiptol kalba ne apie atsiskyrimą, bet apie visuresamybę! Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Ši paskutinė Mato Evangelijos pastraipa yra tarsi viso jo pasakojimo raktas. Kiekviename žodyje glūdi prasmė.

Vienuolika mokinių.

Jų buvo tik vienuolika! Taip mažai tokiai didelei užduočiai. Vienuolika, o ne dvylika, kaip buvome įpratę skaityti nuo Evangelijos pradžios. Varginga Bažnyčia, mažutė grupelė, iš kurios atsimetė vienas narys. Ne tik šiandien žmonės nesilaiko apsiimtų įsipareigojimų.

Matas vadina juos mokiniais, o ne apaštalais. Tai nėra atsitiktinumas. Šie mokiniai nevaizduojami kaip žmonės, turintys ypatingus įgaliojimus ar valdžią. Mokinys yra paprasčiausiai tas, kuris seka Jėzų kaip bendrakeleivis. Aš, tu, mes esame mokiniai. Ar esi mokinys? O Judas neatvyko į paskirtą pasimatymą...

...nuvyko į Galilėją...

Ši pasimatymo vieta Matui labai prasminga. Jis šią vietą dar labiau sureikšmina vaizduodamas čia įvykus vienintelį oficialų apsireiškimą. Matas nemini Jeruzalėje įvykusių apsireiškimų, apie kuriuos pasakoja kiti evangelistai.

Jėzus pats nurodė pasimatymo datą per Paskutinę vakarienę: „O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją” (Mt 26, 32). Apie šį pasimatymą primena angelas prie tuščio kapo: „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite” (Mt 28, 7). Matas suteikia šiai vietovei simbolinę prasmę nuo pat Jėzaus viešosios tarnystės pradžios: „Pagonių Galilėja! <...> gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė” (Mt 4, 15).

Galilėja – žalias ir jaukus kraštas, gyvybės šalis. Tai provincija, kur gyveno susimaišiusios tautos, žmonės, niekinti Jeruzalės švariųjų, kraštas, atvertas svetimšaliams. Tai šalis, kur tikėjimas maišėsi su netikėjimu.

Galilėja – tai žemė, kurioje glūdi žmogiškosios Jėzaus iš Nazareto šaknys: jis buvo „galilėjietis”, kalbėjo šiauriečių tarme. „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!” (Jn 1, 46). Tai raginimas mums nesvajoti apie „kitur”, apie kitą parapiją, kitą universitetą, kitus bendradarbius. Jėzus tau paskiria pasimatymą tavo Galilėjoje.

...ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.

Biblijoje kalnas yra simbolinė susitikimo su Dievu ir Dievo apreiškimo vieta. Iš aukštumos atsiveria kur kas platesnis vaizdas negu lygumoje. Ant Sinajaus kalno žmogus pirmąkart sutiko vienintelį Dievą. Palaiminimų kalnas (Mt 5, 1); Atsimainymo kalnas (Mt 17, 1); išgydymų kalnas (Mt 15, 29); maldos kalnas (Mt 14, 23); duonos padauginimo kalnas (Mt 15, 32),– ar galėjo Prisikėlimas būti paskelbtas ne ant kalno?

Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.

Pagarbinimas ir abejonė. Šie visiškai skirtingos prasmės žodžiai telpa viename Mato sakinyje. Netgi ant kalno atsiranda vietos šiai neabejotinai tikrovei – abejonei. Pagarbinimas – tai pergalė prieš abejonę. Tikėjimas yra laisvas aktas, kitoks negu akivaizdūs mokslo įrodymai. Evangelija byloja kukliai, jai svetima neracionali egzaltacija. Visuose velykinių pasirodymų atpasakojimuose esama bendrų bruožų: prisikėlęs Jėzus nėra akivaizdybė, jo atpažinimą lydi dvejonės.

Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo.

Vienintelį kartą Matas pažymi Jėzaus prisiartinimo gestą – tai buvo po Atsimainymo. Žmogui reikia, kad Dievas prisiartintų prie jo, nes žmogus jaučia atstumą, skiriantį jį nuo dieviškumo. Savyje neturime gebėjimo tikėti. Dievas turi imtis iniciatyvos. Mes esame laisvi atsiliepti pagarba arba prisiartinimu.

Šiame velykiniame Mato pasakojime pastebimas išskirtinis santūrumas, jame nėra jokios konkrečios detalės. Vien tik Jėzus, kuris prisiartina ir kalba. Mato evangelijai ypač būdingas kalbantis Kristus. Mato pasakojimo ritmą sudaro penki didžiuliai pamokslai. Evangelijos apoteozė ir pabaiga – paskutiniai Jėzaus žodžiai.

Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.

Šis teiginys patvirtina Jėzaus lygybę su Dievu. Per visą Senąjį Testamentą vien tik Dievas yra dangaus ir žemės Viešpats.

Žengimas į dangų čia aprašomas ne regimuoju aspektu – pažymima tikrovė, kad Jėzus, pakilęs į dangų, viešpatauja visai visatai. Žinoma, tai nereiškia, kad Jėzaus reiktų ieškoti tarp žvaigždžių: čia iškeliama visuotinė prisikėlusio Jėzaus galia ir valdžia visai kūrinijai.

Paulius pirmajame skaitinyje pabrėžia tą patį viešpatavimą: „...visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas”(Ef 1, 17–23). Mes visi esame Kristaus Kūnas. Paulius sako, kad Dievas mus „prikėlė <...> ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi (Ef 2, 5–6). Liturgijoje švenčiame ne tik praeities prisiminimą, bet iš anksto pasitinkame laikų pabaigos stebuklus. Paulius labai gerai suvokia, kad jo laiškų adresatai dar nėra „pasodinti danguje”. Jie žino esą mirtingi ir išgyvena įvairiausius išbandymus. Ir vis dėlto tikėdami Kristų jie iš anksto pasitinka savo pačių žengimą į dangų.

Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.

Po tik ką minėtos Jėzaus visagalybės kalbama apie visa apimantį Kristaus veiklos barą – per jo Kūną, tai yra per mokinius. Jėzus gundomas ant kalno atmetė šėtono siūlomas „viso pasaulio karalystes”(Mt 4, 8–10). O dabar šis Jėzus ketina taikiai užkariauti visą visatą pasitelkdamas vienuolika vyrų.

...krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Visa žmonija panardinama į naują Švenčiausiosios Trejybės erdvę. Tai pati skaidriausia asmenų tarpusavio meilė, kokią tik įmanoma įsivaizduoti.

...mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.

Prisikėlusio Viešpaties valdžiai turi paklustivisa žmonijos veikla. Mokinystė nėra vien intelekto nuostata. Katechezė  – tai ne tik sąvokų perteikimas, bet mokymas, apimantis visus gyvenimo aspektus.

Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.

Prisikėlusio Jėzaus esamybė apima visas žemės vietas, taigi ir laiko visumą. Evangelijos pradžioje angelas paskelbė Juozapui: „jis vadinsis Emanuelis” (Mt 1, 23). Šiuose žodžiuose telpa visa Mato evangelija.

Dievas yra su mumis per visas dienas, kiekvieną akimirką. o mes – ar galime sakyti esą visuomet su Dievu?
 

Parengta pagal kun. Noēl Quesson